Pavasario šventės: lietuvių papročiai ir Panevėžio lopšelio-darželio „Žibutė“ patirtis

Loreta Simanavičienė
,
Panevėžio l.-d. „Žibutė“ direktorė
Edita Miežinienė
,
direktorės pavaduotoja ugdymui

Liaudies tradicijos, papročiai ir apeigos gyvavo tūkstančius metų, turėjo daug įtakos žmonių dvasinės kultūros raidai. Žmonių sąmonėje egzistavo antgamtinės jėgos – laumės, aitvarai, kaukai, įasmeninti gamtos reiškiniai.

 

Velykos Lietuvoje buvo iškilmingiausia metų šventė. Tai visos gamtos pabudimo iš žiemos miego šventė. Ankstyvas Velykų rytas, prieš saulės tekėjimą, pilnas magiškos jėgos. Ypač daug magijos susikaupia tekančiame vandenyje. Jame žmonės prausdavosi. Vaikams būdavo primenama, kad jei Velykų rytą lyja, reikia vienplaukiams pastovėti lietuje, tada jie greitai užaugs.

Velykų rytą saulė tekėdama šokinėja, siūbuoja į šalis ir maino spalvas: žalia, mėlyna, raudona, vėl auksinė – geltona. Tai galima matyti atsikėlus prieš saulėtekį ir stebint pirmąjį saulės pasirodymą pro horizontą. Žmonės stengėsi įveikti gamtos magiją, siekdami laiduoti gerą derlių, daug gerų gyvulių ir sau sveikatą. Ankstų Velykų rytą jie lankydavo laukus. Panevėžio apylinkėse šeimininkas apvažiuodavo aplink lauką, kad javai gerai augtų. Taip būdavo padaromas magiškas ratas, norint apsaugoti pasėlius nuo įvairių negandų, ypač nuo ledų. Žmonės skubėdavo iš bažnyčios pareiti namo, tikėdami, kad to, kuris pareis anksčiau už kitus, javai geriau augs ir jis pirmasis įveiks žemės ūkio darbus. Tą dieną žmonės purtydavo obelis, kad jos atsibustų iš žiemos miego ir būtų vaisingos. Velykų rytą žmonės spėdavo būsimą orą ir derlių: jei pučia šiaurys vėjas, bus šalta vasara, jei pietys – šilta, o jei vakarų – lietinga. Jei saulė teka skaisti, bus giedri metai. Kad būtų geras derlius, grįždami iš bažnyčios melsdavosi prie kiekvieno pakelės kryžiaus.

 

Tarp velykinių valgių pastatydavo indelyje sudaigintas avižas, simbolizuojančias gerą būsimą javų augimą. Kiaušiniai turėjo ir turi ypatingą reikšmę: simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Buvo tikima, kad kiaušinis galįs perimti žmonių ir gyvulių ligas. Žemdirbiai kiaušinius nešiodavo po laukus, aukodavo derliaus dievams ir mirusiems šeimos nariams.

Margučių raštuose buvo vaizduojami dangaus kūnai ir augalai. Juoda spalva simbolizuodavo motiną žemę. Margučių puošimas mėnuliais irgi turėjo prasmę: didelis nuopelnas buvo priskiriamas mėnuliui, kad javai vasaros naktį pastebimai paauga. Žvaigždžių raštai ant margučių simbolizavo nakties šviesą javams. Suvalgytų kiaušinių lukštai buvo nunešami į savo lauką ir užkasami. Tai turėjo apsaugoti javus nuo ledų.

 

Jaunimas, per gavėnią vengęs linksmybių, per Velykas linksmindavosi. Dieną supdavosi sūpynėse. Supimasis turėjo magišką būdą išliūliuoti, išsupti, prikelti žemę iš po žiemos, pagerinti javų, linų augimą.

Vakare jaunimas dainuodavo, šokdavo. Jauni vyrai pasimokydavo giedoti. Jie lalaudavo ir vadindavosi lalauninkais, per Velykas pagerbdavo didžiąją motiną gimdytoją Ladą. Užkalbėjimais, giesmėmis prašė deivės, kad dygtų žolės, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad mergos ištekėtų. Žmonės žinojo įvairių spėjimų, pavyzdžiui, jei nori nematyti visą vasarą gyvačių, tai saugokis pirmą Velykų dieną nepamatyti adatos.

Per Velykas plačiai paplitęs paprotys laistytis vandeniu. Velykų pirmadienį anksti atsikėlusieji šlakstydavo vandeniu gulinčiuosius. Kai kur laistytojas nešiodavosi išsprogusią beržo ar žilvičio šakelę, kuria „mušdavo“ aplankytus kaimynus, linkėdamas visokeriopos sėkmės. Kartais ištrauktą iš patalo žmogų tempdavo į upelį maudyti. Jei upelis ar šaltinis tekėjo prieš saulę, jų vanduo buvo laikomas sveiku ir šventu. Į juos eidavo praustis ir ligoniai, tikėdamiesi pasveikti. Velykų apeigos baigdavosi kitą sekmadienį – per Atvelykį. Tai buvo derlingumo ir vaisingumo šventė.

 

Per Jurgines pagal senovinį paprotį duona buvo nešama aplink laukus ir užkasama dirvoje. Į duoną būdavo įkepamas kiaušinis – gyvybės simbolis. Šitaip būdavo prašoma dievų gero derliaus, saugoti gyvulius nuo vilkų ir ligų.

Pirmąją gyvulių išgynimo dieną būta įvairių draudimų. Aplink Panevėžį piemeniui drausdavo ant krosnies autis kojas, nes esą vilkai jį sudraskysią. Drausdavo galąstis peilį, nes esą galandąs vilkui dantis, net jį paimti į rankas, nes vilkai gyvulius išpjausią. Buvo draudžiama dirbti su arkliais – akėti, kalti kuolą, judinti žemę, nes vasarą ledai javus išmuš. Išgenant gyvulius, po tvarto slenksčiu buvo dedami kiaušiniai.

 

Pavasario šventės, susipinant etninei ir šiuolaikinei kultūrai, švenčiamos ir aukštaitiškame Panevėžio lopšelyje-darželyje „Žibutė“.

Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė. Pagal papročius Velykas švęsti reikia švariems. Mūsų ugdymo įstaigos bendruomenė susitelkė ir susitvarkė savo teritoriją: grėbė, rinko šakas, šiltnamyje paruošė žemę sėjai. Dirbo nuo mažiausio iki didžiausio.

Visą savaitę ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai dažė kiaušinius įvairiais būdais: dažais, putomis su dažais, vašku, įsimindami spalvų reikšmes, tapatindami su gamtoje esančiomis spalvomis. Žinių apie artėjančių Velykų papročius ir tradicijas su vaikais sėmėmės Kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmuose, dalyvaudami edukaciniame spektaklyje „Margučių pasaka“ (režisierė A. Aškelavičienė-Redwood).

 

Balandžio 23 d. ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus grupėse aplankė Velykų bobutė ir zuikutė su margučių pintinėle. Vaikai reiškė mintis apie Velykas, aptarė margučių raštų, spalvų reikšmes, minė mįsles, klausėsi Velykų bobutės sekamos lietuvių pasakos apie Velykų atsiradimą. Aptardami išsakė margučių prašymo oracijas, supdamiesi dainavo lalavimo dainas, žaidė, rideno margučius. Meniškai išpuoštus margučius vaikai ir darbuotojai pakabino įstaigos teritorijoje ant medelio – taip sukūrė „Velykų medį“. Priešmokyklinio amžiaus vaikai, sukdami margutį ir stebėdami smaigalio kryptį, spėliojo, koks bus pavasaris: šiltas, šaltas ar lietingas. Kiaušiniais pasidalyta ir su darželio darbuotojais.

Kiaušinus lietuviai dažė du kartus per metus: Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). O mūsų bendruomenei kiaušinių užteko ir Jurginėms, kurias šventėme balandžio 25 d. Jurginių šventės tradicijas ir papročius perteikė personažai – šeimininkė ir piemenėliai. Visa bendruomenė susirinko įstaigos kieme, vaikus, tėvus ir pedagogus pasitikusi šeimininkė apšlakstė vandeniu verba, linkėjo gerų metų, derliaus. Vaikai klausėsi paerzinimų, retai vartojamų žodžių „piemenėlis, botagėlis, Jorė, Snaudalė“, ėjo lietuvių liaudies ratelius, žaidė muzikinius žaidimus, dainavo, džiaugėsi atbundančia gamta. Vėliau vaišinosi piemenėlių kepta duona, varškės sūriu, o didžiausią džiaugsmą patyrė valgydami „čia ir dabar“ ant laužo iškeptą kiaušinienę. Tikime, kad laužo ugnis ir mus apsaugos nuo žaibo prasidėjus naujam gyvybės ratui. Šventės pabaigoje kartu su tėveliais sodinti jurginai. Nepamiršta ir po kiaušinį, likusį po Velykų, į žemę įdėti, kad „geriau žydėtų“.

 

Šiandieną mums tai tik žaidimas, aišku, mes jau negrįšime į praeitį, bet reikia nepamiršti ir senųjų papročių – bent jau per žaidimus nusikelti į tą laikmetį, vaikams skiepyti lietuvybę, tradicijas. Pasitelkiant etninę kultūrą, ugdoma pagarba gyvenamajai aplinkai, šeimai, žmogaus ir gamtos darnai.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.