Patyčios – kaip paskatinti vaikus atsiverti?..

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su programos „Kurk Lietuvai“ dalyvėmis organizavo apskritojo stalo diskusiją „(Ne)praneštos patyčios – kaip paskatinti vaikus atsiverti ir gauti pagalbą?“. Diskusijoje dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), Lietuvos moksleivių sąjungos, Paramos vaikams centro, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovai. „Kurk Lietuvai“ dalyvės pristatė greito pranešimo apie patyčias įrankį – projektą „Patyčių dėžutė“.

Šios viešosios konsultacijos tikslas – atkreipti dėmesį į patyčių registravimo ir pagalbos problemas bei ieškoti sprendimų mokyklos, savivaldybės ir nacionaliniu lygmenimis.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja dr. Loreta Žadeikaitė pastebėjo, kad kažkada programos „Antras žingsnis“, „Zipis“, „Olweus“ ir kitos atėjo į studijų programas, tačiau jau tada ruoštasi, jog jos veiks ir mokyklose. „Dabar mokyklose jos – privalomos. Tada buvo vos keletas programų, o dabar jų – daug. Tarsi turime „vaistus“, kurie gali gydyti, bet liga vis tiek egzistuoja… Blogiausia, kad mes pernelyg dažnai nepastebime liūdnų akių, pamirštame nusišypsoti. Iššūkių patiriame ir su socialinių pedagogų trūkumu, jų mokykloje geriausiu atveju yra 2, o vaikų – 1000. Tad kaip galima viską pamatyti?..“ – kalbėjo ji, vildamasi, kad dabar į pagalbą ateina naujosios technologijos, galinčios pagelbėti tiek mokiniams, tiek mokytojams.

 

Renatos Čenavičienės nuotraukos

„Patyčių dėžutė“

„Kurk Lietuvai“ projekto vadovės Kamila Gasinska, Laura Varslauskaitė

Mokiniai nenoriai praneša apie patyčias dėl baimės būti atpažinti, tapti skundikais, nesitiki sulaukti pagalbos ir kt. Mokytojai ir visa mokyklos bendruomenė ne visada atpažįsta patyčias (painioja jas su smurtu), o mokyklų vadovai dažnai teigia, kad jų mokyklose patyčių nėra.

 

Patyčios Lietuvoje – viena opiausių problemų. 2018 m. atlikto Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių, o besityčiojantys nurodė 25 proc. berniukų ir 14 proc. mergaičių.

„Vaikų linijos“ duomenimis, patyčių klausimas yra antroje vietoje tarp dažniausiai telefonu vaikų minimų sunkumų. Per 2017 m. buvo sulaukta net 3641 skambučio šia tema. Mokiniai nepraneša apie patyčias, o mokyklos ne visada registruoja patyčių atvejus, nors 2017 m. kovo 22 d. švietimo ir mokslo ministrės įsakymas „Dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose“ nustato, kad patyčių atvejai turi būti registruojami, nepriklausomai nuo jų formų.

 

Mokiniai nenoriai praneša apie patyčias dėl baimės būti atpažinti, tapti skundikais, nesitiki sulaukti pagalbos ir kt. Mokytojai ir visa mokyklos bendruomenė ne visada atpažįsta patyčias (painioja jas su smurtu), o mokyklų vadovai dažnai teigia, kad jų mokyklose patyčių nėra.

Nutarta dėl itin liūdnai atrodančios situacijos įvertinti padėtį tarp šalies mokyklų bendruomenių. 2018 m. gruodį apklausti 977 5–8 klasių mokiniai. Jiems užduota keletas klausimų, tarp kurių ir – kaip dažnai jie praneša apie patyčias?..

Tik ketvirtadalis mokinių atsakė, kad apie pastebėtus patyčių atvejus praneša beveik visada arba dažnai. Net 42 proc. apie patiriamas patyčias nepraneša niekada.

 

„Litexpo“ vykusioje parodoje „Mokykla 2018“ apklausti 104 mokytojai. Ir nors mokyklose patyčių atvejai turėtų būti registruojami, paaiškėjo, kad per praėjusius du mėnesius nė vieno atvejo neužregistravo net 59 proc. mokytojų. O per praėjusius mokslo metus 38 proc. neužregistravo nė vieno atvejo ir lygiai tokia pati dalis pedagogų užregistravo tik 1–2 atvejus. Išvada tokia, kad beveik 80 proc. mokytojų neregistruoja jų Patyčių atvejų registravimo žurnale.

Mokytojai teigia norintys didesnio pedagoginių psichologinių tarnybų įsitraukimo ir mokymų apie intervenciją. Net 60 proc. mokytojų mano, kad mokymai apie intervenciją būtų naudingi. Vadinasi, mokytojai ne itin gerai vertina šias savo kompetencijas.

 

Atlikę analizę, pastebėjome, kad užsienyje patyčių problemą padeda spręsti elektroninės platformos. Svarbu, kad, nuolat augant patyčių kibernetinėje erdvėje skaičiui, mokiniai turėtų galimybę prie pranešimo prisegti ekrano nuotrauką (angl. screenshot).

Susipažinę su jau veikiančiomis praktikomis užsienyje, sumanėme sukurti lietuviškąją versiją – „Patyčių dėžutę“.

Išbandėme projektą Lietuvos mokyklose, kurioms į pagalba ateina pedagoginės psichologinės tarnybos tam, kad pirmuosius 10 patyčių atvejų išspręstų kartu. Taip mokykla gaus tarsi patyriminius mokymus ir atvejo analizes.

 

Bandomajame tyrime dalyvavo 6 Lietuvos mokyklos ir 6 pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT): Šiaulių „Rasos“ gimnazija ir Šiaulių miesto pedagoginė psichologinė tarnyba, Panevėžio „Vyturio“ progimnazija ir Panevėžio pedagoginė psichologinė tarnyba, Aukštelkės mokykla-daugiafunkcis centras ir Šiaulių rajono pedagoginė psichologinė tarnyba, Žiežmarių gimnazija ir Kaišiadorių rajono pedagoginė psichologinė tarnyba, Ruklos Jono Stanislausko mokykla ir Jonavos rajono pedagoginė psichologinė tarnyba, Vilniaus Petro Vileišio progimnazija ir Vilniaus pedagoginė psichologinė tarnyba. Iš viso kartu su mumis projektą įgyvendina 19 specialistų.

 

Mokyklas rinkomės taip, kad sąrašas būtų dinamiškas: miesto ir rajono, mažos ir didelės mokyklos. Prieš įdiegdami „Patyčių dėžutę“, šį įrankį pristatėme visų 6 mokyklų mokiniams – tai daugiau nei 1100 mokinių.

Mums buvo svarbu, kad mokiniai suprastų, kaip įrankis veikia. Su juo supažindinome ir tėvus. Pranešėme, kad jie taip pat gali informuoti apie patyčias. Per TAMO jiems buvo išsiųstas priminimas apie pradėjusį veikti naują įrankį. Taip pat jį pristatėme mokyklų pedagogams ir vadovams.

Kaip veikia „Patyčių dėžutė“?

 

Kiekvienai mokyklai sukūrėme „Gmail“ paskyrą, prie kurios prieigą turi už patyčias mokykloje atsakingas asmuo – pagal tvarkos aprašą, tai tas žmogus, kuris sprendžia patyčių atvejus mokykloje. Į „Gmail“ paskyrą įdėta „Patyčių dėžutės“ anketa. Vaikas, paspaudęs mokyklos interneto svetainėje „Patyčių dėžutės“ piktogramą, atverčia anketą ir ją užpildo. Atsakymas išsiunčiamas į „Gmail“ paskyrą kaip elektroninis laiškas. Užtikrintas anonimiškumas, nes vaikai užsiminė, kad, jeigu reikės jungtis per TAMO dienyną, pranešimų nesulauksime. Paprašėme vaikų identifikuoti tik tuos asmenis, kurie patyrė patyčias ar tyčiojosi tam, kad galėtume suteikti pagalbą.

 

Vos pradėjus bandomąjį tyrimą, kai apie mūsų idėją ėmė rašyti žiniasklaida, pajutome kitų mokyklų susidomėjimą ir norą prisijungti prie „Patyčių dėžutės“. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto PPT savo ruožtu įsidiegė „Patyčių dėžutę“ ir pasiūlė trims mokykloms naudotis šiuo įrankiu, sprendžiant patyčių atvejus. Tiesiogiai į mus kreipėsi 7 mokyklos, norinčios turėti šį įrankį. Prieš keletą dienų sulaukėme ir Vilniaus miesto PPT kreipimosi su prašymu jį įsidiegti.

 

Įrankis veikia nuo 2018 m. gruodžio 11 d. Per šį laiką sulaukėme daugiau kaip 80 pranešimų. Daugiausia pranešimų buvo apie žodines ir elektronines patyčias, tačiau buvo pranešama ne tik apie patyčias, bet ir apie kitus dalykus, kurie mokiniams kelia nerimą (elektroninės cigaretės, nusirašinėjimai ir pan.). Galimybe pranešti apie patyčias pasinaudojo ne tik mokiniai, bet ir tėvai bei mokytojai.

Įrankis veikia ir kaip prevencinė priemonė.

 

Mokyklos džiaugiasi nauja platforma vaikams ir tėvams pranešti apie patyčias ir smurtą. Įrankis leidžia išsiaiškinti problemines mokyklos vietas, klases ir sritis. Kai kurių mokyklų teigimu, įsidiegus „Patyčių dėžutę“, sumažėjo smurto ir patyčių atvejų. Beveik visos mokyklos žada ir toliau naudoti „Patyčių dėžutę“.

Šiuo metu atliekame dar vieną mokinių, turėjusių galimybę naudotis įrankiu, apklausą. Turime 4 mokyklų rezultatus, t. y. mums atsakė 403 mokiniai. Daugelis jų teigiamai vertina įrankį. Daugiau negu pusė teigė, kad „Patyčių dėžutė“ yra reikalinga jų mokykloje. Beveik 60 proc. mokinių „Patyčių dėžutę“ vertina gerai arba labai gerai.

Atsižvelgus į visus iššūkius, rekomenduojama sukurti nacionalinį įrankį, leisiantį paprasčiau juo naudotis ir teiksiantį galimybę rinkti statistinius duomenis. Manome, kad būtų tikslinga, jei nebūtų įmanoma pašalinti pranešimo.

„Patyčių dėžutės“ iššūkiai

 

Nors mokiniai ir mokyklos bendruomenė įrankį vertina teigiamai, mes pastebėjome keletą iššūkių. Šis įrankis neleidžia kaupti statistinių duomenų, kaip ir minėjau, kiekvienas pranešimas išsiunčiamas į mokyklos elektroninį paštą kaip laiškas. Pranešimą reikia ranka perrašyti į patyčių žurnalą. Taigi, sudėtingas įrankio administravimas. Iššūkių kelia ir ekrano nuotraukos prisegimo procesas.

 

Susidūrėme ne tik su techninėmis, bet ir žmogiškųjų išteklių bei kompetencijų problemomis. Mokyklų kompetencijos – netinkamai sprendžiami atvejai, galimas abejingumas ir / arba nereagavimas, galimybė ištrinti pranešimus. Žmogiškieji ištekliai – atsakingų asmenų trūkumas mokykloje, per didelis darbo krūvis.

Atsižvelgus į visus iššūkius, rekomenduojama sukurti nacionalinį įrankį, leisiantį paprasčiau juo naudotis ir teiksiantį galimybę rinkti statistinius duomenis. Manome, kad būtų tikslinga, jei nebūtų įmanoma pašalinti pranešimo. Taip pat derėtų pagalvoti apie administravimo patogumą, kad pranešimus būtų galima atspausdinti ir segti į patyčių žurnalą.

Džiaugiamės, jog švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius palaiko šį įrankį, todėl viliamės, kad greitu metu mokyklos, norinčios jį įsidiegti, galės tai padaryti.

 

***

„Labai gerai, kad suprantame, jog tai prevencinė arba intervencinė priemonė, padėsianti atpažinti problemą, tačiau ji neapima visos mokyklos mikroklimato kūrimo. Kalbu apie kompleksinį klausimą. Šalia šios priemonės yra išbandomas ir socialinių emocinių kompetencijų ugdymo modelis. Juk suprantame, kad vien tik „Patyčių dėžutė“ niekada nepadarys vaiko laimingo. Kurti laimingą, saugią mokyklą reikia viso gyvenimo“, – pastebėjo Loreta Žadeikaitė.

 

Psichosocialinė aplinka lietuvos ugdymo įstaigose

Greta Zaburaitė, Lietuvos moksleivių sąjunga

 

Nuo 2017 m. mokyklose atsirado daug naujų dalykų. Pradėtos privalomai diegti smurto prevencijos programos. Numatyta, kad 400 mokinių turi būti skirtas vienas psichologas. Taip pat pradėtas Sveikatos, lytiškumo ir rengimo šeimai programos įgyvendinimas. Ar mokiniai per metus pajuto pokyčius? Šiandien noriu pristatyti apklausą-tyrimą, kurį vykdėme 2018 m. spalį. Apklausoje dalyvavo beveik 3 tūkst. mokinių ir beveik 1 tūkst. mokytojų. Tad galėsime įvertinti, kaip situacija matoma iš skirtingų perspektyvų.

 

Tyrime klausėme mokinių, ar jie susiduria su bet kurios rūšies patyčiomis: fizinėmis, psichologinėmis, seksualinėmis ir pan.? 75 proc. iš jų atsakė, kad jaučiasi saugiai, tačiau 25 proc. mokinių įvardijo susiduriantys patys arba jų klasės draugai su tam tikromis patyčių apraiškomis. Kadangi apklausa apėmė 1–12 klases, matyti, kad 9–12 klasėse su patyčiomis yra susiduriama mažiau nei 5–8 klasėse.

Mokytojų taip pat klausėme, kaip jie jaučiasi mokykloje, ar jiems tenka susidurti su smurtu? 67 proc. mokytojų sakė besijaučiantys saugiai, 18 proc. teigė susiduriantys asmeniškai, o 15 proc. įvardijo žinantys, kad su smurtu susiduria kolegos.

 

Tyrimas atskleidė, kad patyčios dažniausiai pasitaiko mokykloje. Tiek mokiniai, tiek mokytojai įvardijo, kad dažniausiai tyčiojasi mokiniai. Mokytojai taip pat paminėjo patiriantys smurtą ir iš kitų mokytojų bei administracijos. Tad smurto šaltinis ne visada būna tik mokiniai.

Kam mokiniai praneša apie patyčias?

 

1–4 klasių mokiniai dažniausiai įvardijo pasirenkantys pokalbį su tėvais. Taip pat nemaža dalis iš jų pasikalba su mokytoju arba mokyklos psichologu. 5–8 klasių mokiniai renkasi tas pačias formas, kaip ir pradinukai, bet kartu nemaža dalis jų dalijasi problema su draugais. O štai 9–12 klasių mokiniai dažniausiai guodžiasi draugams, kita dalis pasikalba su tėvais, tik mažuma jų pasirenka pokalbį su mokytojais arba su mokyklos psichologu. Tendencija yra itin logiška: kuo jaunesni mokiniai, tuo dažniau pagalbos kreipiasi į tėvus, o kuo vyresni, tuo dažniau problemomis dalijasi su draugais.

 

Ką mokiniai gauna namuose, su tokiu socialiniu fonu ateina ir į mokyklą. Manome, kad reikėtų kaip galima didesnio tėvų įsitraukimo į vaikų gyvenimą mokykloje, nes, ypač vyresnėse klasėse, tėvai atitolsta nuo savo vaikų ugdymo įstaigų. O juk mokyklos švietimo pagalbos specialistų bendradarbiavimas su tėvais itin svarbus, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas ir problema išspręsta sklandžiausiai. Kaip jau buvo minėta, vyresni mokiniai pagalbos kreipiasi į draugus, tačiau kitas esminis klausimas – kiek veiksmingos pagalbos draugai jiems gali suteikti?..

 

Dar vienas iš mokinių minimų variantų buvo, kad susidūrę su problemomis jie kreipiasi į mokyklų psichologus ar kitus darbuotojus. Tendencija vėlgi tokia, kad kuo jaunesni mokiniai, tuo labiau jie yra linkę kreiptis pagalbos į savo mokyklos mokytojus. Paklausus, kodėl, išryškėjo santykio tarp mokinio ir mokytojo svarba. Jeigu santykis yra geras, mokinys linkęs kreiptis. Taip teigdami jie sako: „Nes pasitikiu savo auklėtoja ir manau, kad ji padėtų iškilus sunkumams“, „Nes turime pakankamai gerus ir glaudžius santykius su klasės auklėtoja“ ir pan. Jeigu santykiai nebus šilti, mokiniai nesikreips ir nesikalbės.

Pastebėta, kad mokytojais mokykloje pasitikima labiau nei psichologais, nes su pastaraisiais susiduriama itin retai, todėl mokiniai jų gerai nepažįsta, nepasitiki.

Blogiausia, kad, pagal ŠMSM 2018 m. Švietimo būklės apžvalgą, 51 proc. mokyklų neturi psichologo.

 

Klausėme mokinių, kaip jie vertina mokyklos psichologo darbą / pasiruošimą jiems padėti? Pagal mokinių atsakymus galima teigti, kad didžioji dalis vertina labai gerai, gerai ir vidutiniškai. Tarsi būtų galima daryti išvadą, kad mokiniai pasitiki mokyklos psichologų kompetencijomis, tačiau paklausus, kokiais atvejais kreipiasi į psichologus pagalbos, pastebėta, kad dažniausiai pasirenkamas variantas buvo, jog jie nesikreipia ir nesikreiptų. 5–8 klasių mokiniai dažniausiai minėjo, kad kreiptųsi patyrę patyčias. 9–12 klasių – į psichologus kreiptųsi norėdami pasikonsultuoti profesiniais / karjeros klausimais.

 

Nors ir numatyta, kad psichologai turi būti visose mokyklose, bet peršasi klausimas, ar jie išties taip stipriai reikalingi, jei dažnu atveju mokiniai verčiau pasirenka kreiptis į mokytoją, nes psichologu nepasitiki dėl pernelyg reto matymosi.

Visgi rečiausiai pasirenkamas variantas buvo, kad mokiniai kreiptųsi į išorės specialistus – ne mokykloje dirbančius psichologus. Vienas iš variantų galėtų būti kreipimasis į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Paaiškėjo, kad 53 proc. mokinių išvis nežino, kad tokia institucija egzistuoja, 32 proc. yra apie ją girdėję, 15 proc. žino apie šios institucijos funkcijas ir galimybę kreiptis į ją pagalbos.

Manome, kad be galo svarbu kalbėtis. Iki šiol vis girdėjome tik apie atnaujinamas ugdymo programas, bet galiu visus patikinti, kad, jeigu mokinys mokykloje jausis blogai, kad ir kokio gerumo programos būtų sukuriamos, jos neveiks.

Prevencinės programos mokyklose

 

Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. mokyklos privalo sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui dalyvauti bent vienoje prevencinėje programoje. Pagal ŠMSM 2018 m. Švietimo būklės apžvalgą, programos įgyvendintos tik 66 proc. mokyklų.

Mokinių klausėme, ar jie yra girdėję apie savo mokykloje vykdomą smurto ir patyčių prevencijos programą? 71 proc. teigė, kad yra girdėjęs, o 29 proc. – ne. Programos dažniausiai įvertintos vidutiniškai arba gerai.

Didžioji dalis mokytojų teigė, kad situacija, įgyvendinant įvairias prevencines programas, gerėja, tačiau: „Trūksta sistemingo vaiko gerovės komisijos darbo“, „Trūksta kolegialumo, nuoseklumo“, „Trūksta aiškios sistemos, kaip įgyvendinti prevencines programas mokyklose ir spręsti problemas joms iškilus“ ir t. t.

 

Kaip jau supratome, tarsi ir yra daromi tam tikri žingsniai šiose srityse, bet vis dar trūksta tvirto pagrindo. Tai rodo ir tokie faktai, kad trečdalyje mokyklų vis dar neveikia prevencinės programos, o pusėje šalies mokyklų nėra psichologo. Vyrauja, galima sakyti, lengvas chaosas. O juk reikėtų ne tik gebėti pastebėti patyčias, bet ir jas pastebėjus žinoti, kaip spręsti vienokias ar kitokias situacijas.

Mes, mokiniai, itin džiaugiamės tokiais renginiais, kurie atkreipia dėmesį į emocinę mokyklų aplinką. Džiaugiamės, kad kuriami tokie įrankiai kaip „Patyčių dėžutė“. Manome, kad be galo svarbu kalbėtis. Iki šiol vis girdėjome tik apie atnaujinamas ugdymo programas, bet galiu visus patikinti, kad, jeigu mokinys mokykloje jausis blogai, kad ir kokio gerumo programos būtų sukuriamos, jos neveiks. Blogai emociškai besijaučiantis asmuo tiesiog negeba mokytis ir tik svajoja, kaip galima greičiau išeiti iš mokyklos.

 

Daugiau iš konferencijos skaitykite II straipsnio dalyje.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Jurgita

    Laba diena. Mūsų gimnazija norėtų prisijungti ir turėti įrankį „Patyčių dėžutės“, kaip tai būtų galima gauti. Ką turėtume padaryti. Norime, kad mūsų gimnazijoje būtų saugu mokytis ir dirbti. Lauksiu atsakymo.

    Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos
    socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė
    865815151

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *