Patyčios – kaip paskatinti vaikus atsiverti?..

Tęsiame temą…

 

Sukurta ir mokyklose veikia ne viena prevencijos programa prieš patyčias. Lyg ir žinome, kokiu keliu norime eiti, tačiau patyčios nesiliauja. Tarp suaugusiųjų vis dar pasigirsta vyraujantis požiūris, kad vaikai tarpusavio konfliktus turi išspręsti patys… O kaip yra iš tiesų? Ar gebame suprasti, kada mūsų vaikams reikalinga pagalba? Ir ar žinome, kaip ją suteikti?..

Diskusijoje „(Ne)praneštos patyčios – kaip paskatinti vaikus atsiverti ir gauti pagalbą?“ ne tik pristatyti itin svarbūs tyrimai, susiję su patyčių mąstais mūsų šalyje (juos jau skelbėme „Švietimo naujienose“), bet ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovė Silvestra Markuckienė pateikė reagavimo į patyčias metodines gaires bei gerąsias Lietuvos praktikas, o psichologė Erna Petkutė supažindino su Paramos vaikams centro įgyvendinamomis programomis, patirtimis, pastebėjimais.

 

Reagavimo į patyčias mokykloje rekomendacijos

Psichologė Silvestra Markuckienė

 

Turime daugybę puikių programų, kuriame įrankius, bet patyčios vis tiek egzistuoja. Mokiniai kasdien gyvena su tuo, kad jų tėvai žino atsakymus į visus klausimus, kaip kad ir mokytojai bei didžioji dalis klasiokų… Kitaip tariant, vaikas kasdien turi daugybę šansų pasijausti menkesnis nei kiti. Niekas nenori būti tas, iš kurio tyčiojamasi. O juk daug lengviau yra pasakyti kažką negera kitam, kad įgytumei pranašumą. Tai reikalauja mažiausiai pastangų. Iš esmės pranašumo ieškojimas – tai kasdienis reiškinys.

 

Kas laikoma patyčiomis?

Kai kas nors vieną kartą kažką pasako ar padaro įskaudindamas kitą, bet neturėdamas tam išankstinių ketinimų – tai yra įžeidimas. Kai kas nors sako ar elgiasi sąmoningai, norėdamas įskaudinti kitą, ir tai daro daugybę kartų, net jei prašai daugiau taip nesielgti, – tai yra tyčiojimasis. O štai PATYČIOS yra tada, kai įskaudinamas kitas, kai vienas būna pranašesnis už kitą ir kai visa tai kartojasi kitų akivaizdoje. Svarbu paminėti, kad tuomet pagalba būtina visiems dalyvaujantiems.

 

Besityčiojantys vaikai dažniausiai įveikinėja savo nevisavertiškumo jausmą.

Egzistuoja tiesioginės ir netiesioginės patyčios. Tiesioginės: erzinimai, išjuokimai ir pan., o netiesioginės: gandų skleidimas, sąmoningai žinant, kad tai nėra tiesa, žinutės – interneto erdvėje be žmogaus sutikimo ir pan.

Gali būti ir fizinės patyčios – tai daiktų gadinimas, gestai, mušimas, spoksojimas ir t. t.

 

Kaip reaguoti į pastebėtas patyčias?

• Prieikite prie netinkamai besielgiančių vaikų.
• Pasakykite, ką pastebėjote ar ką matote, t. y. įvardinkite elgesį.
• Pasakykite, kokį poveikį toks elgesys daro skriaudžiamam vaikui.
• Paprašykite liautis.
• Jei reikia, palydėkite nukentėjusį vaiką pas auklėtoją, socialinį pedagogą ar kitą specialistą.

 

Kaip reaguoti įtarus patyčias?

• Pasikalbėkite su kitais mokyklos darbuotojais, auklėtojais.
• Pasikalbėkite su vaiku.
• Patikinkite, kad jis bet kada gali pasikalbėti su jumis ar kitu suaugusiuoju, kuriuo pasitiki mokykloje.
• Iškilus poreikiui pasišnekėkite su mokinio tėvais.
• Pasikalbėkite su kitais galimais patyčių dalyviais. Konfidencialumas!
• Įvertinkite visų pokalbių rezultatus su mokyklos administracija arba už patyčių prevenciją atsakingais asmenimis.
• Vykdykite kitus veiksmus, numatytus mokyklos reagavimo į patyčias programoje.

 

Pasidalytos atsakomybės metodas (Shared Concern Method, Anatol Pikas, Švedija; Ken Rigby, Australija).

Idėja – atsakomybės už mokyklos gerovę dalijimasis, įtraukiant priekabiautojus. Tai – ne bausmė ar moralizavimas, o aktyvus visų pusių įtraukimas, taikant mediacijos principus. Šis metodas veiksmingas tiek pradinėje mokykloje, tiek dirbant su paaugliais. Jis padeda netgi esant paslėptoms patyčioms.

 

Pasidalytos atsakomybės metodas – į sprendimą (ne į baudimą) orientuotas, pasitikėjimu grįstas, struktūruotas, dialogą ir susitarimą skatinantis metodas. Tam, kad jis veiktų, reikalingas visos bendruomenės švietimas bei mokytojai, gebantys ir norintys būti mediatoriais. Kartu būtinas ir administracijos palaikymas. Jeigu pasitaiko smurto atvejų, šis metodas neveiksmingas.

 

Metodo struktūra: individualūs susitikimai su galimais agresoriais (15–20 min. kiekvienas); individualūs susitikimai su auka (gali būti apie 30 min.); susitikimai su agresorių grupe (apie 20–30 min.); bendras susitikimas ir susitarimo formulavimas, gali būti pasirašomas susitarimas (apie 30–40 min.); kontrolinis susitikimas po savaitės ar kelių dienų (apie 30 min.). Gali būti, kad situacija yra sudėtingesnė ir auka nesutinka susitikti, tada viskas trunka ilgiau, kol susitariama, bet visgi struktūra turi likti tokia pati.

Esminis momentas tas, kad visa tai atlieka žmogus, kuris gali prisiimti atsakomybę už vaikus – tai nėra kažkoks paskirtas žmogus mokykloje. Turime pastebėti ir priimti menkiausius pokyčius, nebūtinai auka ir skriaudėjas turi susidraugauti.

Pasidalytos atsakomybės metodo privalumas tas, kad taip gerinamas mokyklos klimatas. Be to, jis yra viena iš smurto, patyčių prevencijos priemonių, ugdomi bendravimo, gerinami konfliktų sprendimo įgūdžiai, lengviau atrandama konfliktų priežastis. Tai – konstruktyvus konfliktų valdymas, o ne ieškojimas kas „kaltas“.

 

Smurto ir patyčių prevencija. Paramos vaikams centro prevencinių programų taikymo patirtis Lietuvos mokyklose

Psichologė Erna Petkutė

 

Esu įkvėpta „Patyčių dėžutės“ idėjos, taip pat džiaugiuosi mokinių atliktais tyrimais, požiūriu, nes visąlaik jutau, kad jauniems žmonėms tai rūpi. Man taip pat buvo svarbu išgirsti kolegę Silvestrą, nes turime turėti aiškų supratimą apie tai, kas yra patyčios, kada ir kaip į jas reaguoti. Mano pranešimo tikslas būtų pasidalyti tam tikra patirtimi, kurią turi Paramos vaikams centras, dirbdamas smurto prieš vaikus prevencijos srityje.

 

Išgirdusi žodį „smurtas“ visuomenė savotiškai krūpteli. Dažnai girdime, kad tėvai smurtauja prieš vaikus, bet man atrodo, kad šitas žodis ne visada vartojamas tinkamai. Turbūt kartais derėtų sakyti tėvai netinkamai pasielgė, pasirinko ne tą drausminimo priemonę ir pan. „Patyčių dėžutę“ matau kaip greitosios pagalbos priemonę. Tik galvoju, kad nukentėjęs vaikas turėtų būtinai gauti atsaką, kad jis yra išgirstas.

Džiaugiuosi išgirdusi apie mediacijos programą, tačiau pasigedau įvardijimo kitų programų, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su geresnio klimato kūrimu mokyklose ir darbu su bendruomene. Tikiu, kad ateityje daugybė dalykų bus išspręsta. Kita vertus, tai tarsi dėlionė, kur galime matyti, kokių svarbių dalių vis dar trūksta.

 

Paramos vaikas centras įkurtas 1995 m. (1999 m. tapo savarankiškas). Tai – nevyriausybinė organizacija, kurios misija – užtikrinti vaikų psichinę gerovę, teikiant profesionalią veiksmingą kompleksinę pagalbą vaikams ir šeimoms. Mes padedame auginti laimingus ir saugius vaikus!

Centrą sudaro keturios didžiosios programos: „Antras žingsnis“, „Big Brothers Big Sisters“, „Pozityvi tėvystė“, „Vaikystė be smurto“.

 

Teikiame psichologinę, socialinę, psichiatro ir teisinę pagalbą prievartą patyrusiems vaikams ir šeimoms, vedame mokymus. Taip pat įgyvendiname savanorių programą „Big Brothers Big Sisters“ vaikams, teikiame psichologines konsultacijas ir psichoterapijos paslaugas vaikams ir suaugusiesiems, vedame mokymus ir konsultacijas su vaikais dirbantiems psichologams, socialiniams darbuotojams, psichiatrams, pedagogams, teisininkams, vaiko teisių apsaugos specialistams, gydytojams ir kitiems specialistams.

 

Smurto, konfliktų ir patyčių prevencija

Pirmasis principas – stiprinti savivertę ir konstruktyvų bendravimą. Taip pat svarbu mokyti pažinti save ir kitą, spręsti konfliktus ir naudotis meditacija, sieti bendruomenės grupes ir lygius, skatinti konstruktyvų drausminimą, naudoti prevenciją ir tik tada siekti intervencijos sprendžiant patyčių ar kitus su smurtu susijusius atvejus.

Socialinio emocinio ugdymo programa „Antras žingsnis“ yra atkeliavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten ji priklauso 1 iš 10 geriausių prevencinių programų konfliktams ir patyčioms spręsti bei santykiams tarp vaikų gerinti. Šios programos moko socialinio emocinio intelekto.

 

Kas yra socialinis emocinis intelektas?

Socialinio emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką ir kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija ir kasdienio gyvenimo reikalavimais.

Socialinės emocinės kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas – socialiniai ir emociniai įgūdžiai – daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Būtina suprasti, kad emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visais jo amžiaus tarpsniais.

 

Turiu pavyzdį, kad vaiko emocinis intelektas yra daug svarbesnis už kognityvinį. Viena pažįstama mergaitė išsikraustė į pažangią, išsivysčiusią Rytų šalį ir mokosi uždaro tipo mokykloje. Anksčiau ji sakydavo, kad mūsų mokyklose yra blogai: sunku, sudėtingi santykiai tarp bendruomenės narių ir pan. Dabar, kai retkarčiais sugrįžta čia, pastebi, kad ten apskritai nematyti žmonių. Ten niekas nebendrauja, visiems svarbiausia žinios. Turime itin gabių, intelektualių žmonių iš Rytų, tačiau jų savijauta toli gražu nėra tokia gera. O juk gyvenimo pabaigoje mažai kas sako, kad jiems svarbios buvo žinios, dažniausiai visi kalba apie santykius, šeimą, artimuosius. Turbūt, verta susimąstyti…

 

Kaip veikia programa „Antras Žingsnis“?

„Antro žingsnio“ programa moko 3 pagrindinių įgūdžių. Empatijos (gebėjimas pajausti arba suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus), įgalinančios mokinius suvaldyti savo stiprius jausmus ir sėkmingai spręsti tarpasmeninio bendravimo iššūkius. Jausmų valdymo – mokoma proaktyvių strategijų, kaip išvengti stiprių jausmų perėjimo į neigiamo elgesio išraišką. Šios strategijos, pavyzdžiui, gilus kvėpavimas ir teigiamai orientuotas kalbėjimas su savimi, padeda mokiniams išlikti susikoncentravusiems ir ramiems. Problemų sprendimo – mokiniai mokomi nusiraminti ir vadovautis problemos sprendimo žingsnių planu (įvardyti problemą, sugalvoti galimus sprendimus, įvertinti pasekmes, pasirinkti geriausią sprendimą).

„Antro žingsnio“ programą Lietuvoje 2018 m. vykdė 320 mokyklų. Programoje dirbo 1200 mokytojų ir dalyvavo 21 tūkst. mokinių. 2019 m. bus apmokyti 320 naujų mokytojų.

 

Programa „Saugumo mokymai vaikams“

Tai 6 arba 4 užsiėmimų programa mokykloje ar kitoje vaikų ugdymo įstaigoje apie savęs pažinimą, saugų bendravimą, konfliktų ir priekabiavimo atpažinimą, pagalbos paieškas ir kt.

Ši programa skirta ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio amžiaus vaikų grupėms. Ji sukurta per „Išsipildymo akciją“ 2010 m. Programoje dalyvavo 876 vaikai.

 

Programa „Taiki mokykla 2014–2020“

Šios programos tikslai: naudoti programos „Taiki mokykla“ žinias, lavinti įgūdžius ir pagerinti konfliktų sprendimo, patyčių mažinimo kompetencijas; įgalinti mokytojų, mokyklos specialistų ir mokinių komandą sukurti ir įgyvendinti konfliktų prevencijos strategiją mokykloje pagal mokyklos poreikius ir resursus; sudaryti arba sustiprinti mokyklos specialistų ir mokytojų konfliktų intervencijos ir mediavimo grupę; įgalinti mokinius panaudoti konfliktų sprendimo ir mediacijos įgūdžių programą ir pagal ją apmokyti jaunesnių klasių vaikus.

Programos „Taiki mokykla“ tikslinė grupė – mokyklos bendruomenė: mokiniai, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, tėvai.

 

Konfliktų prevencijos programos mokykloje būtinumą įrodė literatūros apžvalga apie konfliktų poveikį mokymosi pasiekimams ir bendram mokyklos klimatui bei mokyklų poreikio konstruktyviai spręsti konfliktus iškėlimas. Sukurtas konfliktų prevencijos modelis remiasi mokytojų bei specialistų ir mokinių gebėjimo spręsti konfliktus patirtimi. Mokinių ir mokytojų bendras dalyvavimas programos veikloje turėjo teigiamą įtaką mokinių nuomonei apie mokytojus ir padidėjusiam pasitenkinimui mokymosi procesu. Modelio unikalumą sudaro supratimas, kad paauglystėje mokiniams itin didelę įtaką turi bendraamžiai, todėl mokymo programa apie konfliktų sprendimą paremta tuo, jog mokymus veda mokiniai. Pastebėta, kad mokymų programa apie konfliktų sprendimą didesnę teigiamą įtaką daro jaunesniems mokiniams.

Konfliktų prevencijos programos „Taiki mokykla“ integravimas į bendrą mokyklos prevencinių programų strategiją gali sustiprinti jos poveikį mokyklos bendruomenei ir pagerinti bendrą mokyklos psichologinį klimatą, suartinti mokytojus ir mokinius, sustiprinti ugdytinių indėlį į mokyklos psichologinio klimato gerinimą.

 

Prevencinė programa „Big Brothers Big Sisters“

Lietuvoje ši programa vykdoma nuo 1995 m. Ji padeda sustiprinti vaikų savivertę, paginti socialinius įgūdžius, padidinti atsparumą patyčioms ir atrasti naujų konstruktyvių įveikos būdų. Kasmet Paramos vaikams centras į šią programą atrenka, apmoko ir kuruoja nuo 50 iki 100 BBBS draugystės porų.

 

***

Diskusijos „Patyčių pranešimas, registravimas ir pagalbos teikimas mokykloje. Ką tobulinsime?“ dalyviai aptarė pristatytas programas ir pasiūlytus patyčių problemos sprendimo būdus.

Diskusijos dalyvių nuomone, sprendžiant patyčių klausimus, būtina įtraukti ir mokinių tėvus bei atsižvelgti į tai, kokioje aplinkoje auga vaikas, ar jo šeima neturi socialinių problemų. Ne ką mažiau svarbu – skatinti auklėtojus rengti periodinius užsiėmimus su tėvais, per kuriuos būtų diskutuojama apie patyčių problemas mokykloje. Taip pat kiekvieną savaitę skirti laiko pokalbiui su auklėtiniais apie pagrindines jų problemas. Siekti, kad užsiėmimai su vaikais būtų privalomi ir įrašyti į pamokų tvarkaraštį. Derėtų įpareigoti kiekvieną savivaldybę parengti patyčių prevencijos planus. Taip pat manoma, kad prisidėti prie prevencijos galėtų įvairios socialinės akcijos, į kurias būtų įtraukti visuomenėje žinomi ir gerbiami asmenys. Diskusijos dalyviai pastebi, kad mokiniai yra gerai susipažinę su patyčių problema, tačiau trūksta tėvų supratimo ir įsitraukimo į šios problemos sprendimą. Socialinės akcijos yra svarbios siekiant geriau supažindinti vaikų tėvus ir kitus ne taip glaudžiai su mokykla susijusius asmenis su patyčių problema mokyklose.

Mokytojams ir mokyklos darbuotojams reikalingi mokymai, kad gebėtų atpažinti ir spręsti problemines situacijas. Mokyti mokytojus ir mokyklos darbuotojus sukurti tokią aplinką, kad vaikai nebijotų jiems papasakoti apie savo problemas. Esant poreikiui, bendrojo ugdymo programas reikėtų modifikuoti taip, kad mokytojams liktų laisvo laiko spręsti klasėse kylančias patyčių problemas ar kitas konfliktines situacijas.

 

Patyčių mastą Lietuvoje patvirtina kas ketverius metus atliekamo Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) naujausio 2016 m. tyrimo rezultatai. Tenka apgailestauti, nes Lietuvoje patyčių paplitimas tarp vaikų ir paauglių, palyginti su kitomis 43 tyrime dalyvavusiomis Europos ir Šiaurės Amerikos šalimis, yra didžiausias.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

„Švietimo naujienos“