Patirtis vasaros stovyklose

Vasara, kaip ir brandos egzaminai, artėja nenumaldomai. Netrukus pirmuosiuose puslapiuose skelbsime publikacijas apie stovyklų finansavimą, stovyklaviečių renovavimą, tikrą ar tariamą pagalbą socialinio paribio vaikams. Kaip ir kiekvienais metais, artėjant vasarai, diskutuosime ir apie vasaros stovyklų turinį. Esu patyrusi, kad prinokus pirmosioms žemuogėms šios diskusijos pasibaigia be apibendrinimų ir imame gvildenti nelaimingus nutikimus ar patyčias stovyklaujant.

Savitą patirtį, kalbant apie vasaros stovyklų turinį, yra sukaupusi rašytoja, keturių sūnų mama, sėkmingų Gervinių stovyklų organizatorė Birutė JAKUČIONYTĖ, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, bet nenutraukianti ryšių su Lietuva („Kažkas nepaleidžia manęs, tarsi siūlu esu surišta su Lietuva“). Ji sako – pabandyk kitaip…

 

Gervinių stovykloms šį vasara – šeštoji. Ką turinio požiūriu reiškia kvietimas pabandyti kitaip?

Pabandyk valgyti kitokį maistą, žaisti, leisti laiką, pagaliau kurti santykius. Gervinių stovyklose gaminamas vegetariškas maistas. Pati nesu vegetarė, bet tą savaitę bandau ir kviečiu vaikus pabandyti valgyti kitaip. Kasmet stovykloje maistą tiekia vis kiti tiekėjai ir kasmet pirmas tris dienas sulaukiame milžiniško pasipriešinimo, nes kiekvieno vaiko mama namuose pagaili ir neapsikentusi vis tiek išverda makaronų ar dešrelių, tas atseit daugiau nieko nevalgo. Aš atspari bet kokiems verkimams, ketvirtą dieną zyzimo ypač skanūs tampa pomidorai ir kopūstai. Mano pačios vaikams, beje, irgi.

 

„Mano sūnus tai tikrai nedarys tų tavo rankdarbių“, – esu girdėjus daug kartų ir girdžiu kasmet. Nežinau, kas nutinka vaikams Gerviniuose, bet čia ir berniukai išmoksta verti apyrankes ar daryti skudurines lėles, nerti vąšeliu. Gal todėl, kad turi nuostabius, autoritetingus vadovus? Vienas tokių – karininkas Artūras Dmitrijus. Prieš porą metų jis stovykloje išmoko nerti rankines iš virvės ir iki šiol tai mielai daro. Galbūt berniukai į jį besilygiuodami irgi užsimano tai pabandyti? Gal tai užkrečiama?

 

Eiti į žygį naktį ir nugalėti savo baimes – esu už rankos vedusi ir naktį per mišką lydėjusi ne vieną verkiantį, bijantį, bet norintį žaisti knygnešių žaidimą, per kurį reikia savo pagamintą knygą nunešti į „Lietuvą“, pereiti „rusų muitinės postą“. Poste muitininkai apieško, iškrato daiktus, jeigu randa lietuvišką knygą, sodina į „kalėjimą“. Naktį, miške. Ir koks džiaugsmas vaikams, jeigu jie visgi nugali tas savo baimes, tarsi akyse tampa labiau suaugę, drąsesni, saugūs tamsoje.

 

Iš stovyklautojų kasmet auginuosi naujus vadovus – nuo šešiolikos metų leidžiu bandyti turėti savo grupelę vaikų, mokau prisiimti atsakomybę už kitą, palaikyti mažesnį, silpnesnį. Paaugliai tai noriai daro, jeigu jais nuoširdžiai pasitiki. Ir vėl – pabandyk kitaip: ne tėvams nuolat kelti reikalavimus dėl savo poreikių, zyzti naujų daiktų, o pačiam prisiimti atsakomybę už kitą, jaunesnį.

Kad visa tai sėkmingai vyktų, reikia daug dirbti ne tik su savimi, kad paleistum kontrolę, augintum pasitikėjimą vaikais ir paaugliais, bet ir su vadovais, juos paruošti, vakarais, sumigdžius vaikus, analizuoti kiekvieno elgesį ir aiškintis, kokio palaikymo labiausiai reikia kiekvienam stovyklautojui, kad jis atskleistų savo stiprybes, talentus, patikėtų savimi. Atiduodu tam visą savo širdį, patirtį ir gebėjimus, tai tikrai veikia – Gervinių stovyklos yra unikalios ir nepakartojamos.

 

Žinau, kad neprotestuojate, jei kas susidomi Jūsų idėjomis ir mėgina iš Jūsų pasimokyti. Todėl klausiu, kaip įgyvendinate stovyklos pricipus „plėsk savo galimybių rėmus, elkis nekasdieniškai“?

Pirmiausia reikia pačiam tokiam būti, eksperimentuoti, neslėpti savo klaidų, jeigu nepasiseka, o atvirai parodyti vaikams: „Štai ir aš bandžiau naują programą su kareiviais ir stovyklavietės užpuolimu. Nesužiūrėjome dviejų šešiamečių, jie išsigando per „susišaudymą“. Tai mano didelė klaida.“ Gervinių stovyklose visi yra svarbūs ir gali išsakyti savo nuomonę, pastabas, kritiką. Gaunu ir aš. Ne tik iš savo vadovų komandos, bet ir vaikų. Kai sėdint prieš penkiasdešimt stovyklautojų per rytinį pasitarimą man pasako, kad dėl taisyklių ir susitarimų nesilaikymo nuolaidžiauju savo šešiamečiui, kuris yra ir mažiausias stovyklos dalyvis, aš giliai įkvepiu ir sprendžiu susidariusią situaciją ne ją užglaistydama, apsimesdama, kad nieko nebuvo, o nubausdama savo vaiką. Sudėtinga? Taip. Sunku? Labai. Iššūkis? Ir dar koks! Bet jeigu aš elgiuosi atvirai ir sąžiningai prieš vaikus su savo iššūkiais, klaidomis, ribų plėtimu, tai ir jie tampa atviri.

 

Kai kuriems vaikams, kurie namuose gyvena visai kitoje aplinkoje, būna labai sunku. Jie pripratę meluoti, manipuliuoti, vengti atsakomybės ir savo duoto žodžio. Yra itin daug vaikų, turinčių menką savivertę, nepasitikinčių, užguitų, nelaimingų. Labai stengiamės kiekviename rasti tarsi mygtuką, kuris perjungia būti atviram, nuoširdžiam, labiau tikėti savimi ir savo jėgomis. Tai ir yra plėsti savo galimybių ribas, elgtis nekasdieniškai.

 

O sąmoningumo kėlimas per menų terapiją? Kaip stovyklose organizuojate šią veiklą?

Menų terapijos pas mus daug. Pirmiausia – rankdarbiai. Sukdami, siūdami, klijuodami, kaldami, verdami, lipdydami vaikai ugdo kantrybę, lavinama smulkioji motorika ir rankų pirštuose aktyvuojasi visi reikalingi taškai. Taip pat Gervinių stovyklose daug garso terapijos – grojame su gongais, Tibeto dubenimis, šamaniškais būgnais, patys darome instrumentus.

 

Pernai pabandėme įdiegti dailės terapiją – paskutinę stovyklos dieną vaikai piešė vieni kitų portretus. Pamatę rezultatą supratome, kad tai, ko paaugliai negali išsakyti, puikiai gali išpiešti: nepasitenkinimą, pyktį, net neapykantą, agresiją. Tad nusprendžiau į programą įtraukti dar daugiau meno terapijos užduočių, nors apie menų terapiją žinau labai daug, esu dalyvavusi terapinėse grupėse ir mokymuose, pradėjau studijuoti Maskvos pozityvių technologijų ir konsultavimo institute programą „Meno terapijos metodai, skirti psichologiniam konsultavimui, socialiniame, pedagoginiame darbe bei sveikatos apsaugos srityje“.

Šią vasarą stovyklose turėsime ir dar daugiau naujų dalykų: šokio ir judesio terapijos užduočių, taip pat visą specializuotą stovyklos pamainą su teatro terapija.

 

Šios vasaros naujiena Gervinių stovyklose – pirmoji pamaina, skirta tik 8–16 metų mergaitėms. Ji pristatoma taip: „Tai mergaitiško švelnumo, moteriškumo, šokių, lengvumo, kūrybos, rankdarbių, pašnekesių apie pačius slapčiausius dalykus stovykla. Tai stovykla apie seserystę, viena kitos palaikymą…“ Kokiomis formomis, kokiais būdais vyks šis ugdymas?

Turime labai stiprią vadovų komandą iš įvairiausių sričių, kuriose per kitų šalių tradicijas, šokius, kultūrą atskleidžiamas moteriškumas, ugdomos moteriškos savybės: švelnumas, ramybė, nuoširdumas, atvirumas, drąsa jausti ir reikšti savo tikruosius jausmus. Tai ir havajietiški šokiai – pasakojimai, vadinami „Hula“, tai ir indiškos tradicijos puošti savo kūnus chna piešiniais, tai ir Amerikos indėnų papuošalai su plunksnomis, vyresnių mergaičių susiėjimai – moterų ratai, per kuriuos kalbame apie pačius jautriausius, slapčiausius moterų dalykus: menstruacijas ir pagarbą savo kūnui, vaisingumą, vaikelio atėjimą. Mergaičių stovyklos programoje numatyta ir plaukų, veido, kūno priežiūros dalykų, dalijimasis sveikos mitybos ir gyvensenos žiniomis.

 

Taip pat labai svarbi ir aktuali tema yra viena kitos palaikymas, moterų bendrystė, tikroji seserystė. Ji pasiekiama, ją gali apčiuopti, jeigu pačioje stovykloje tarp mergaičių ir vadovių susiformuoja nuoširdūs santykiai, kuriuose vyrauja ne konkurencija, o viena kitos priėmimas, palaikymas.

 

Esate nemažai rašiusi apie patyčias mokykloje ir savo patirtį, o kaip stovykloje? Ar pasitaiko patyčių? Juk pamainoje susiburia kaskart bemaž 50 vaikų. Ką darote, jei taip atsitinka?

Kiekvienoje pamainoje būna apie keturiasdešimt vaikų ir apie dešimt vadovų. Pasitaiko visko, bet tikrai nėra taip, kad vargintų patyčios, nors prasivardžiavimų, pasišaipymų tikrai būna. Pirmiausia su vadovais diskutuojame ir ieškome, kaip spręsti susidariusią situaciją. Tada su vaikais kalbamės, keliame į viršų bet kokią nesmagią situaciją ar nutikimą, nepaliekame nieko neišaiškinto. Dažnai tai būna įsisenėjusios bėdos tarp tos pačios šeimos vaikų. Neturiu burtų lazdelės, kad išgydyčiau nuo patyčių visus vaikus. Esu turėjusi skaudžių patirčių su savo pačios keturiais sūnumis, kai prieš vieną brolį kitas nuteikia visą kompaniją ir šaiposi, bet ir vėl vadovaujuosi tais pačiais principais: atvirumas, nuoširdumas, atjauta, priėmimas ir, žinoma, meilė, meilė, meilė. Kartais labai sunku mylėti tą, kuris yra arogantiškas, piktas, nelaimingas ir grubus su kitais, bet giliai širdyje ir jis nori būti mylimas, apkabintas, o kelias į jo širdį yra tik vienas – per meilę. Kartais tikrai reikia lipti per save, pakvėpuoti, nusiraminti, nuraminti savo komandą ir ieškoti savyje meilės kokiam nors labai nuskriaustam, destruktyviam vaikui.

 

Jūs sakote, kad vaikai yra tėvų mokytojai… Kaip manote, ar tėvams, kurių vaikai atostogauja Gervinių stovyklose, ši tiesa yra pažinta? Ir ar Jūs mėginate kaip nors perduoti, perteikti savo žinojimą, jog reikia vaikui leisti kurti savo patirtį, kad šis mokėtų klysti. „Juk iš savo klaidų jie mokosi ir auga“.

Na, didžioji dauguma vaikų Gerviniuose stovyklauja metai iš metų, jeigu tėvai kategoriškai prieštarautų mano tiesoms ir filosofijai, vargu ar man patikėtų savo vaikus. Kita vertus, mes visi turime teisę turėti savo nuomonę, ta nuomonė gali skirtis ir tai yra normalu. Tėvai, kurie leidžia vaikus į vasaros stovyklas, jau savaime duoda leidimą kurti savo patirtį. O jeigu vaikai pakliūna į Gervinių stovyklą, tai tos patirties ir ribų praplėtimo apstu. Kaip ir klaidų. Manau, kad į Gervinius atvažiuoja vaikai tų tėvų, kurie bent iš dalies sutinka su mano požiūriu į auklėjimą, pritaria mano filosofijai ir patirčiai.

 

Dėkojame už mums skirtą laiką.