Paragavusi didelių kultūros projektų grįžo dirbti į mokyklą: „Dar paauglystėje pamačiau, koks turėtų būti pedagogas“

Kultūra vilnietę Kristiną Ulevičiūtę lydi visą jos profesinę karjerą. Muzikos edukologijos specialybę įgijusi moteris jaunystėje atsikando muzikos mokytojos duonos bendrojo ugdymo mokykloje – karčios patirtys karjeros pradžioje paskatino keisti darbo pobūdį. Tačiau po beveik dešimtmečio savivaldybės administracijoje Kristina grįžo prie šaknų.

 

Kristiną muzika supo nuo pat vaikystės. Abu jos tėvai – muzikai, tad polinkis į šią sritį tarsi buvo užkoduotas iš anksto. Vilnietės tėtis daug metų grojo Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre ir dėstė muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), mama – pianistė.

„Matydavau, kaip mano tėvai moko studentus ar savo mokinius. Be to, man pačiai teko mokytis pas tokius žymius muzikus kaip altistą Jurgį Fledžinską, Julių Juzeliūną bei Vaclovą Augustiną. Tačiau savo gyvenimo nesiejau su muzikės karjera. Garsūs pedagogai, su kuriais susidūriau jaunystėje, ir šeimos pavyzdys, įkvėpė mane pedagoginei veiklai“, – tikina K. Ulevičiūtė.

Atbaidė nemalonios patirtys

 

Neišdildomą įspūdį tuomet dar šešiolikmetei Kristinai paliko J. Fledžinsko pamokos. Šis muzikas nepuolė iškart mokyti merginos techninių smuiko grojimo niuansų – pamokos prasidėjo nuoširdžiu pokalbiu. Ji teigia tik vėliau supratusi tokio pokalbio svarbą ir kad būtent toks turėtų būti tikras mokytojas.

„Pirmiausia kalbėjomės apie gyvenimą. Jis „diagnozavo“ esamą situaciją, pasikvietė mano tėvus ir paaiškino, kas glūdi mano emocinėje ir psichologinėje būsenoje ir tik tuomet tęsė su manimi užsiėmimus. Man tai paliko neišdildomą įspūdį. Ir dabar mes stengiamės kartu su mokiniais ir jų tėvais pirmiausia įsigilinti į tai, ką mokiniai jaučia“, – tvirtina dabar Grigiškių meno mokyklai vadovaujanti K. Ulevičiūtė.

Nors karjeros pradžioje Kristina išbandė ir darbą pagal specialybę, ir dirbo muzikos mokytoja bendrojo lavinimo mokykloje, netrukus jos karjera pasuko kita kryptimi. Tai daugiausiai lėmė nemalonios patirtys dirbant muzikos mokytoja.

„Viena mokyklos direktorė tiek mane apšaukė, kad aš toliau dirbti mokykloje nenorėjau. Tai buvo lemiamas lūžis, kai nusprendžiau pakeisti darbo pobūdį“, – prisimena K. Ulevičiūtė.

Pateko į kultūros įvykių sūkurį

 

Po nemalonių pedagoginių patirčių Kristina įsidarbino eiline specialiste Vilniaus miesto savivaldybės kultūros skyriuje. Ji iškart pateko į didžiųjų kultūros įvykių epicentrą – tuomet Vilnius ruošėsi 2009 metams, kai tapo Europos kultūros sostine.

„Būdama jauna kultūros specialistė turėjau labai greitai įsteigti VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, ją įregistruoti juridinių registrų centre. Kadangi labai skubėjome, už tai sumokėjau 100 litų iš savo kišenės, tiesa, juos paskui kompensavo savivaldybė.

Taip pat turėjau skelbti kūrybinių idėjų banką, kuriame piliečiai, kultūros vadybininkai teikė savo idėjas, kokie projektai ar renginiai galėtų būti Europos kultūros sostinės programoje. Tai buvo man didžiulė patirtis. Iš labai arti susidūriau su didžiaisiais kultūros įvykiais, projektais Vilniuje ir Lietuvoje. Yra projektų, kurių istoriją, kaip viskas klostėsi, žinau nuo pradžios iki pabaigos“, – pasakoja Kristina.

Vėliau K. Ulevičiūtę pakvietė dirbti Tarptautinių kultūros projektų centre – administruoti kultūros atašė veiklą užsienio valstybėse. Kartu su jais mergina propagavo Lietuvos kultūrą ir meną užsienio valstybėse ir didžiuosiuose Europos kultūros renginiuose, tokiuose kaip Venecijos bienalė bei Kultūros ir meno mugė Londone.

Nuo neįgaliųjų sporto iki Kalėdų miestelio

 

Po tokios tarptautinės patirties K. Ulevičiūtė nusprendė siekti Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, turizmo ir sporto departamento vadovės vietos. Laimėjusi konkursą Kristina tapo atsakinga ne tik už sau jau artimą ir pažįstamą kultūros sritį, bet ir už sportą bei turizmą.

„Tuomet supratau, kad kultūra ir turizmas – glaudžiai susiję. Kultūra yra vienas iš svarbiausių turizmo traukos objektų, kurį reikia išnaudoti turizmo marketingui. Tokie renginiai kaip: „Knygų mugė“, „Kino pavasaris“, „Vilniaus festivalis“ turėjo lemiamos reikšmės turizmo sklaidai užsienyje“, – pasakojo pašnekovė.

Tuometė departamento vadovė prioritetą teikė sporto sričiai – sporto masiškumui ir prieinamumui. Tuo metu radosi tokie renginiai kaip „Velomaratonas“, „Danske“ bėgimo maratonas; įsteigta VšĮ „Sveikas miestas“, kuri rūpinasi gyventojų sveikatinimu ir sporto masiškumu.

„Man taip pat labai įsidėmėjo tai, kad neįgaliųjų sportui skiriama mažai dėmesio, tad inicijavau idėją, kad visos Vilniaus sporto mokyklos turėtų etatą, o treneriai galėtų skirti darbo valandas vaikams, kurie turi regos, klausos ar judėjimo negalią. Mano pozicija buvo tokia, kad Vilnius turi teikti paslaugas ne tik sveikiems, bet ir negalią turintiems vaikams“, – tikina K. Ulevičiūtė.

Ji inicijavo ir tokių vilniečių pamėgtų pramogų kaip Kalėdinis miestelis bei traukinukas atsiradimą. Kaip prisimena Kristina, jei tada reikėjo pritraukti prekybininkus, kad įsikurtų mediniuose nameliuose ir užsiimtu verslu, dabar verslininkai dėl tokios galimybės – pešasi, tad per dešimtmetį projektas pasitvirtino ne tik turizmo traukos prasme, bet ir finansiškai.

Grįžta prie ištakų

 

Darbą savivaldybės administracijoje Kristina vadina trečiu universitetu – čia ji jaučiasi įgijusi neįkainojamos vadybinės ir administracinio darbo patirties. Dabar itin praverčiančios vadovaujant Grigiškių meno mokyklai.

„Po to, kai 2014 m. išėjau motinystės atostogų, pagalvojau, kad norėčiau grįžti prie gyvenimo ištakų, pedagoginio darbo. Tad išlaikiusi direktorių egzaminus dalyvavau konkurse ir 2017 metais tapau Grigiškių meno mokyklos direktore. Kai atėjau čia dirbti, jau žinojau, kaip negalima vadovauti mokykloje. Mano šūkis – paprastas: mokytojai yra dievai, mokiniai – angelai, o direktorius ir administracija – tik tarnai. Pagrindinis mano tikslas – laimingas mokymasis“, – sako Kristina.

Ji teigia, savo vadovaujamos mokyklos pedagogams nuolat pabrėžianti, jog muziką studijuojantis vaikas turi išgyventi ją emociškai: „Muzika ir menas – tai ne sportas ir ne technologijos. Jeigu vaikas emociškai jaučia muzikos kūrinį, tai ir technine prasme sieks jį atlikti aukščiausiu lygmeniu“.

 

K. Ulevičiūtės teigimu, viena didžiausių klaidų šiandienos muzikos švietime – bendrojo ugdymo mokyklose – technologinių ir pažintinių dalykų mokymas, kai vaikams pasakojamos kompozitorių gyvenimo detalės, muzikos epochų bruožai ir pan. Ji pastebi, kad vaikams tai neįdomu ir jeigu vaikas muzikos neišgyvena, tuomet muzikos pamokos – beprasmės. Šiuo metu tam skiriama nedaug dėmesio.

„Šiuolaikinėmis technologijomis galima vaikus mokyti muzikos komponavimo – jiems labai patinka tai daryti namuose, tačiau ne visi turi tam tinkamų įgūdžių. Muzikos pamokos turi ugdyti melomaną ir muzikos vartotoją. Jeigu vaikas nori muzikuoti, yra kitas kelias. Tačiau šiandien dar mokomasi pagal seną požiūrį“, – tvirtina K. Ulevičiūtė.

Buria bendruomenę

 

Jeigu muzikos pamokos bendrojo lavinimo mokykloje neatitinka šiuolaikinių poreikių, K. Ulevičiūtės manymu, specializuotos muzikos mokyklos Lietuvoje yra unikalus reiškinys: „Tokios paslaugos, kurios šiuo metu suteikiamos Lietuvoje, kai už nedidelį mokestį vaikai gali mokytis muzikos ir gauti individualias fortepijono, smuiko ar kito instrumento pamokas – to Vakarų ar Šiaurės Europoje nėra“.

Tačiau muzikinis ugdymas nesibaigia klasėse. Grigiškių meno mokyklos direktorė siekia, kad muzikuojančius mokytojus pamatytų platesnis klausytojų ratas. „Mūsų mokykla turi ypatingų muzikinių ir meninių projektų. Mes jau nebetelpame mokykloje. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Grigiškių bendruomenėje pasistatėme lauko terasą, ten vyko mokytojų, mokinių ir kviestinių atlikėjų koncertai. Mūsų mokykla tapo visos bendruomenės dalimi, kuri ir pati inicijuoja mūsų mokyklos gyvenimą ir veiklą“, – sako K. Ulevičiūtė.

 

Šiemet vienas iš tokių renginių pateko ir į Trakų – Lietuvos kultūros sostinės programą. Tai džiazo festivalis „Papa Jazz“, jo metu į Trakus suvažiavo džiazuojantys mokiniai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Buvo pritraukta ir profesionalių žvaigždžių. Taip festivalis įgavo dar daugiau svorio.

„Kaip pamatuoti renginio vertę? Pagal galimybes jį tęsiant. To išmokau savivaldybėje. Kai baigėsi Europos kultūros sostinės renginiai, išliko „Gatvės muzikos diena“,  „Kultūros naktis“ bei „ArtVilnius“ – tik trys didieji projektai. Tuo pačiu kriterijumi remiuosi ir vertindama mažuosius projektus su vaikais. „Papa Jazz“ buvo be galo prasmingas renginys, tad ir kitais metais yra šio festivalio rengimo poreikis“, – įsitikinusi Grigiškių meno mokyklos direktorė.