Paradoksalu: žmonės, praleidžiantys ne vienerius metus drauge – didžiausia paslaptis!

Izabelė Kačinskaitė

Jeigu gerai pagalvotumėte, ar prisimintumėte, ką veikia jūsų lietuvių kalbos mokytoja? O matematikos? Paradoksalu – žmonės, kurie daugiausia šneka, su mumis praleidžia ne vienerius metus, dažniausiai mums yra didžiausia paslaptis. Nežinome, ką jie mėgsta, ką veikia laisvalaikiu. Galbūt vienas jų mokosi japonų kalbos, o kitas – puikiai groja gitara?

 

Mokytojų gyvenimo paslaptis naujoje „Mokysiu“ tinklalaidėje gvildeno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos specialybės IV kurso studentė, įvairių organizacijų savanorė, studentų mentorė Greta Juodkaitė ir Vilniaus universiteto Vaikystės pedagogikos programos antrakursė, grupės seniūnė Martyna Vilutytė.

Iš pradžių mokė bendraklasius

 

Greta atskleidė, kad ji apie mokytojos profesiją svajojo dar vaikystėje – galiausiai noras išsipildė. Įdomu ir tai, kad merginos pašaukimą tapti mokytoja pastebėjo ir jos pedagogai.

„Aš visada galvojau, kad būsiu mokytoja – esu komunikabilus žmogus. Be to, man reikia nuolatos kažką veikti, skaityti, domėtis. Mokykloje prie manęs prieidavo mokytoja ir klausdavo, ar galiu padėti mokiniams. Aš ir padėdavau“, – prisiminė tinklalaidės pašnekovė.

 

Ji pridūrė, kad su vaikais užsiimdavo ir už klasės ribų.

„Dalyvavau ateitininkų veikloje – būdavo visokie savaitgaliai, kur dirbdavau su vaikais. Man tai labai patikdavo ir laukdavau tokios veiklos. Galiausiai, 11 klasėje gavau kvietimą sudalyvauti „Jaunojo pedagogo akademijoje“ – „pasimatuoti“ profesiją, pamatyti, kaip gyvena studentai. Aš ten pabuvau, pažymėjau, kad mane domina istorija. Po metų jau pradėjau sakyti, kad studijuosiu ne gestų kalbą, kaip planavau, bet istorijos pedagogiką. 12 klasėje vėl ten sudalyvavusi supratau – aš iš čia neišeisiu“, – su šypsena kalbėjo Greta.

 

Kita tinklalaidės dalyvė – Martyna – pasakoja, kad ją taip pat sužavėjo bendravimas su vaikais. Pasakodama apie sprendimą tapti mokytoja, ji pasidalijo ir kurioziška istorija.

„Kažkada turėjau progą dalyvauti laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Filmavimo metu, pačioje pradžioje, prašo papasakoti apie save, klausia, kuo norėtum būti užaugęs. Tai aš ir pasakiau, kad mokytoja. Pasakiau sau, kad jau prieš visą Lietuvą pažadėjau, tai teks tapti mokytoja. Tačiau iš tiesų visus gimnazijos metus galėjau kartu su technologijų mokytoja vesti dailės būrelį. Mane sužavėjo bendravimas su vaikais. Be to, pradinio ugdymo mokytojas yra tarsi žmogus orkestras, o aš labai mėgstu viską daryti vienu metu – kuo daugiau, tuo geriau. Ši sritis man atrodė aukso viduriukas, apimantis mokomuosius dalykus, organizavimą, kelionių planavimą, bendravimą su vaikais“, – kalbėjo mergina.

Papildoma veikla padėjo įveikti baimes

 

Tiek Martyna, tiek Greta aktyviai dalyvauja akademinėje veikloje – jos abi yra kurso seniūnės. Tačiau tinklalaidės dalyvės yra itin veiklios po paskaitų.

„Man pavyksta derinti labai daug veiklų. Buvau studentų atstovybės narė, daugiau nei dvejus metus dirbu drabužių parduotuvėje. Labai aktyviai įsitraukiau ir į ateitininkų veiklą,  man patinka savanoriauti. Esu savanoriavusi Lietuvos jaunimo dienose, taip pat ir per popiežiaus Pranciškaus vizitą. Visada turėjau laiko ir studijuoti, gerai mokytis, dirbti daugiau nei puse etato, savanoriauti. Paskutiniais metais tapau bendrabučio pirmininke. Aš manau, viską įmanoma susidėlioti – jeigu aš nieko nedarysiu, nieko ir nesuspėsiu, nemokėsiu planuoti laiko“, – įsitikinusi mergina.

 

Jos teigimu, papildoma veikla jai suteikė išties daug – pavyzdžiui, netgi padėjo merginai įveikti kai kurias baimes.

„Savanorystė man padėjo įveikti baimę kalbėti prieš masę žmonių – šiandien jos nebeturiu. Mokykloje atsistoti prieš klasę man buvo iššūkis. Tačiau kai atvykau į Vilnių ir pradėjau savanoriauti, visuose renginiuose mane siųsdavo į informacijos centrą – ten reikėdavo papasakoti, kur žmonėms eiti, ką daryti. Tad šiandien ir nebėra tos baimės, nejaučiu streso“, – sakė Greta.

 

Martyna taip pat antrino kitai tinklalaidės pašnekovei, kad, išmokus planuoti savo laiką, galima suspėti viską. Ji atskleidė, kad šiuo metu nedirba, tačiau aktyviai dalyvauja studentų atstovybės veikloje, o ateinančiais mokslo metais bus pirmakursių kuratorė.

Kuriant ryšį su mokiniais, būtina nusibrėžti ribas

 

Būsimosios pedagogės įsitikinusios, kad mokytojas turi dalintis savo gyvenimu su mokiniais ir taip kurti ryšį. Martynos teigimu, šį požiūrį ji perėmė iš savo mokytojos.

„Dauguma mano mokytojų gana atvirai kalbėdavo apie savo pomėgius, keliones, knygas. Su daugeliu labai šiltai bendraudavau – pakalbėdavau ne tik apie dėstomą dalyką, kylančius klausimus, bet ir apie jų asmeninį gyvenimą. Taip pamatydavau visai kitokį mokytoją. Būdavo, kad kartais pasilikdavome  po pamokų ir paklausdavome mokytojos, kaip ji laikosi“, – dalijosi pašnekovė.

 

Tuo tarpu Greta pridūrė, jog reikia gerai pasvarstyti, kiek galima dalintis su mokiniais – būtina nepamiršti nusibrėžti ribas.

„Mes su auklėtoja kalbėdavome ne tik apie asmeninį gyvenimą, bet ir ateities planus, kas yra aktualu šiandien. Bendravimas yra labai svarbu, tačiau reikia nepamiršti ribų. Ar mokiniai turi žinoti apie tavo antrą pusę? Gal geriau papasakoti, kad turi katiną, šunį – gali parodyti nuotraukų“, – sakė mergina.

 

Visą pokalbį galima rasti čia.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.