Pamažu siekiu, palengva pasiekiu…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Be galo malonu kalbinti šių metų Vaikų literatūros premijos laimėtoją, sakantį, kad nuo vaikystės iki šiol knyga nuo jo nėra nutolusi. Ir tai justi kiekviename jo sakinyje – juose tiesiog gyvena literatūra. Tai Juozas ŽITKAUSKAS – žmogus, nestokojantis šviesaus humoro, turintis itin didelį pareigos ir atsakomybės jausmą, be galo mylintis savo gimtinę ir dzūkišką šnektą, tačiau kartu nešantis žinią Rytų Lietuvai, puoselėjantis kultūrą, ieškantis galimybių, kaip priartinti knygą prie vaikų ir jaunimo. Negana to, jis negaili jėgų, kad įgyvendintų savo tikslus, išpildytų idėjas, pasak jo, nuovargis po darbų – tiesiog būtinoji dalis, kitaip galima manyti, kad dirbta nenuoširdžiai, neatiduodant viso savęs… Kviečiame skaityti ir susipažinti.

Poetinai „Slinkčių“ skaitymai galerijoje-knygyne „The Room“

 

Gerb. Juozai, šiemet tapote vienu iš Vaikų literatūros premijos laureatų, sakykite, ką Jums reiškia šis įvertinimas? Kaip manote, ar tai bus „spyris“ dar aktyvesnėms skaitymo skatinimo veikloms?

Premijos, ypač kai prie jų nesi labai pripratintas, manau, visiems yra papildomas „spyris“ aktyvesnei veiklai, nors, formaliai žiūrint, jos teikiamos ne už būsimus, o jau nudirbtus darbus. Visa tai kaip padrąsinimas, kad tai, ką daugelį metų dirbai, nėra beprasmiška. Ypač gera, kai nesitiki premijos, jos paskyrimas – staigmena. Šiuo atveju taip ir buvo, tarsi netikėtai pražydęs ilgai lauktas kaktusas Juozinių proga…

 

Esate ne kartą minėjęs, kad knyga Jus lydi visą gyvenimą, kad skaityti Jums be galo svarbu. O kas svarbiau – skaityti pačiam ar kad skaitytų Lietuva? Turiu galvoje skatinti jaunimą (ir ne tik jį) tai daryti?

Itin džiaugiuosi matydamas skaitančius jaunus žmonės: vaikus, paauglius ar gerokai bręstelėjusius jaunuolius. Net ir vasarą, kai jiems reikia perskaityti gimnazijose sudiktuotą knygų sąrašą. Beeidamas pro skaitančiuosius, net žingsnį sulėtinu, pažiūriu į jų veidus (jie gerokai šviesesni, ramesni), regis, net į svečius mintyse užklystu ir būtinai stengiuosi sužinoti, ką skaito.

Nesidžiaugdamas skaitymo malonumu pats, nemokėsi džiaugtis ir kitų skaitymu. Taip pat ir atvirkščiai – jeigu neskaitytų Lietuva, tai juokingai atrodyčiau vienas skaitantysis tarp neskaitančiųjų… Todėl man abu šie sandai yra svarbūs. Itin džiaugiuosi matydamas skaitančius jaunus žmonės: vaikus, paauglius ar gerokai bręstelėjusius jaunuolius. Net ir vasarą, kai jiems reikia perskaityti gimnazijose sudiktuotą knygų sąrašą. Beeidamas pro skaitančiuosius, net žingsnį sulėtinu, pažiūriu į jų veidus (jie gerokai šviesesni, ramesni), regis, net į svečius mintyse užklystu ir būtinai stengiuosi sužinoti, ką skaito. Smalsu, tik nežinau, kodėl… Kad ir kaip kalbėtume, bet visgi Lietuvoje dar skaitoma. Tai džiugina ne vien tik mane…

 

Ką mėgstate skaityti pats ir kaip manote, kokią literatūrą turėtų rinktis šiandieninis jaunimas? Ką jiems rekomenduotumėte? Galbūt turite pastebėjimų, kokie kūriniai galėtų prijaukinti jaunimą prie knygos arba knygą prie jų?

Neturiu vieno kurio nors mėgstamo žanro, skaitau viską, ko širdis ir protas geidžia bei ką reikia vienai ar kitai progai, projektui perskaityti. Jau kurį laiką į mano skaitymo repertuarą grįžo ir knygos vaikams, paaugliams. Taip prie jų pripratau, kad net nustembu išgirdęs ką nors iš vyresniųjų sakant, jog vaikiškos literatūros neskaito. O gaila… Gera literatūra vaikams daug peno teikia ir suaugusiesiems, nes kitą kartą „vyresniųjų“ literatūroje tūlas skaitytojas už metaforų daugiasluoksniškumo gali ir galvą nusilaužti. Žinoma, kažką reikia radikalaus daryti su visažinių močiučių ir diedukų bet kokia literatūra, kuri dažnai „per pažintis“ patenka į mokyklas.

 

Rekomenduoti, ką turėtų skaityti šiandienos vaikas ar jaunuolis, nedrįsiu – lai tuo užsiima profesionalai literatūrologai, pedagogai. Man atrodo, kad kiekviena skaitanti karta turi savo literatūrą, savo autorius, pagaliau savus žanrus. Mano kaip kultūros darbininko reikalas bent kažkiek prisidėti, kad vaikai, dalyvaujantys mano inicijuojamuose ar kuruojamuose projektuose, turėtų galimybę iš arčiau pažinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą, išvysti autorius, su jais pabendrauti. O dėl to prijaukinimo – tai svarbiausia neperjaukinti, kad skaitytojas visai nenusigręžtų nuo literatūros. Tokių pavyzdžių daugybė, ypač kalbant apie lietuvių literatūrą, klasiką.

 

Parengėte ne vieną skaitymo skatinimo projektą – papasakokite apie juos. Iš kur kilo idėjos?

Idėjos kyla iš nuolatinio prisirišimo prie knygos, skaitymo ir dar jaunystėje pasirinkto literatūros sklaidos darbo. Mokyklose su rašytojais lankausi bene 25 metus. Visokių būta ir yra renginių. Per tiek metų iš vieno projekto atsiranda kitas. Dalyvaudamas vyksme, kartu jį ir stebi, o jeigu nepasiseka, analizuoji, darai išvadas, o šios dažnai ir būna daigai, iš kurių išdygsta naujos veiklos.

Taip atsirado projektas „Integruotos literatūros pamokos Pietryčių Lietuvoje“ (organizuoja asociacija „Slinktys“). Per ją vaikams ir paaugliams kuriantys lietuvių rašytojai regiono vaikams veda literatūros pamoką pasirinkta tema, o paskui pabendrauja kaip autoriai su skaitytojais. Smagu stebėti, kai vaikai į rašytojus kreipiasi „mokytojau (-a)“.

 

Renginių ciklą „Knygų pintinėlė“ su Grigiškių pradinukais paveldėjau iš savo kolegės Linos Gerdvilytės tenykščiame kultūros centre. Nesitikėjau, kad taip ilgai tęsime. Štai jau vien tik mano rengiami susitikimai su jaunaisiais grigiškiečiais į šeštus metus įkopė… Regis, galėtum pamanyti, kad čia nieko įdomaus – tiesiog vaikai susitinka su rašytojais ir tiek… Tačiau tai jie daro beveik kiekvieną mėnesį ir visus ketverius pradinio mokymosi metus. Patys rašytojai stebisi vaikų bendravimu, aktyvumu ir, žinoma, noru įsigyti knygų.

 

Labai vertinu ir džiaugiuosi projektu „Dainių dialogais Pietryčių Lietuvoje“, kurį drauge su VšĮ „Bardai LT“ vykdau nuo 2014-ųjų rudens. Per jį šio krašto gimnazistai turi progą susipažinti su jaunaisiais mūsų šalies poetais ir bardais. Juk apie jaunųjų poeziją (prozą taip pat) gimnazijose beveik nekalbama, nebent pedagogas – platesnių pažiūrų, pats domisi ne tik programiniais dalykais. Šiuo projektu skatinamas kūrybiškumas. Noriu, kad jauni žmonės patirtų, jog kūryba ne vien pagyvenusių ar anapilin iškeliavusių menininkų reikalas.

 

Viename interviu esate kalbėjęs: „Apie save visada kalbu atvirai, koks jau esu, toks esu. Tuo metu, kai rašau tekstą, nė negalvoju, kad kas nors jį skaitys, negalvoju, kad net ir pats jį skaitysiu. Vėliau, jį tvarkydamas, lyg ir matai, lyg ir girdi skaitytoją. Tada stengiuosi šiek tiek tą atvirumą paslėpti. Bet gal ne visada išeina.“ Ar atvirumas – esminis Jūsų būdo bruožas? Kaip galėtumėte apibūdinti Juozą Žitkauską iš šalies?

Dar paauglystėje vienas mano pažįstamas yra perspėjęs: „Juozai, esi per daug atviras. Nukentėsi!“ Sunku dabar pasakyti, ar dėl savo atvirumo esu labiau nukentėjęs, ar laimėjęs… Žinoma, per gyvenimą apsitrini, tarsi įgyji gudrumo, diplomatijos ir labiau savo atvirumą pasveri, bet, deja, kad ir kaip slėptumeisi, prigimtinio charakterio nepaslėpsi, nebent pridengsi vėjo nupučiama skraiste.

 

Geriausiai save iš šalies pamatau stovėdamas prieš veidrodį. Nepatinku pats sau toks: per daug išvešėjęs, vis labiau ir labiau besiraukšlėjantis. Tačiau jeigu veidrodis dar parodytų ir mano vidų, bėgčiau laukais. Na, ir kam toks bambeklis reikalingas, kuris visą laiką ieško kažkokios teisybės, pats neapsispręsdamas, ar ta teisybė yra juodos, ar baltos spalvos? O tas karštakošiškumas, greitai blykstelint, šalia esantį apdeginant, o paskiau iš vidaus patį ta liepsna taip skaudžiai svilina… Štai maždaug toks tas Juozas Žitkauskas iš šalies. Beje, pastaroji savybė bene labiausiai išduoda mano tikrą dzūkišką prigimtį, todėl, deja, ją laikau labiau išskirtinumu…

Nuo ko žmogui prasideda pasaulis? Nuo to mažo lopinėlio, kuris yra šalia tavęs, paskiau savas kiemas, savas miestelis, kraštas, valstybė… Manau, kad tėviškė padeda pagrindinius pamatus žmogaus charakteriui, o jau paskiau jie dailinami, derinami, kad ant jų gražiai atrodytų statinys.

 

Galbūt dėl to, kad šiandieninė Lietuva dažnai pavadinama „išsivaikštančia“, vis dažniau išgirstame apie tapatumo reikšmę, tapatybės išsaugojimą šių dienų kontekste. O štai Jūs kalbate apie priklausymą ne tik savo šaliai, bet netgi gimtinei, prisirišimą prie dzūkų tarmės, savo gimtojo miestelio Kapčiamiesčio… Kaip manote, iš kur tokia trauka, kai didelę dalį savo gyvenimo leidžiate Vilniuje?

Nuo ko žmogui prasideda pasaulis? Nuo to mažo lopinėlio, kuris yra šalia tavęs, paskiau savas kiemas, savas miestelis, kraštas, valstybė… Manau, kad tėviškė padeda pagrindinius pamatus žmogaus charakteriui, o jau paskiau jie dailinami, derinami, kad ant jų gražiai atrodytų statinys. Kiekvieno tėviškė skirtingose platumose, todėl ir tie pamatai skirtingai dedami, skirtingomis medžiagomis tvirtinami. Taip lengviau mes vieni kitus atpažįstame. Juk jeigu būtume visi vienodi, sunkiai vienas kitą atskirtume. Štai tam ir yra tėviškė, priklausanti vienam ar kitam regionui, kur žmonės klega savo tarme, nesvarbu, kiek jinai šiandien susiniveliavusi.

 

Didžiuojuosi esąs dzūkas, kilęs iš Kapčiamiesčio – paties gražiausio miestelio pasaulyje. Tenykštės žemės – vėjo pustoma pieska, bet ant tų pieskų žaliuoja Kapčiamiesčio giria, nuog tų pieskų į žmones išėjo kompozitorius Česlovas Sasnauskas, televizijos diktorė Gražina Bigelytė, poetas ir žurnalistas Vincas Kazokas, dainininkė Veronika Povilionienė, fizikas Zenonas Rudzikas, aktorius Juozas Žibūda ir daugelis kitų. Tose pieskose skamba nuostabios dainos ir, žinoma, auga rojumi kvepiančios kvajukės (pušys), po kurių šyčkomis mėgsta slėptis grybai. Iš ten ta stipri trauka, kuri man neleido ir neleidžia ištrūkti iš Dzūkijos. Ir tik dabar supratau, kodėl mane, vos tik apsilankius, iš karto pasiglemžė Vilnius – čia gyvendamas aš būnu savo tėviškėje, Dzūkijoje.

 

Be to, kad Jums itin svarbus gimtasis kraštas, rūpi ir Rytų Lietuva. Kodėl? Iš kur tai? Esate įgyvendinęs projektus tame krašte, taip pat minėjęs, kad „ketinu į tuos kraštus imti vežiotis ir guvesnius istorikus, kad Rytų Lietuvos gyventojai su jais diskutuodami pagaliau išsiaiškintų tiesą apie savojo krašto, savosios bendruomenės prigimtį ir istorinius veiksnius, esamą situaciją suformavusius“. Ar jau ėmėtės ir šio užmanymo?

Dauguma Pietryčių Lietuvos yra ta pati Dzūkija, nors čia ilgainiui susiklosčiusi visai kitokia kalbinė, istorinė ir politinė situacija. Į šį regioną patekau labai atsitiktinai. Prieš daugiau kaip 25-erius metus viena pažįstama pasiūlė kultūros renginių organizatoriaus darbą Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centre (dabar tokios institucijos nėra). Netrukus, jau niekieno neraginamas, pradėjau dirbti tuometiniame Vilniaus rajono laikraštyje „Vilnia“. Tada ir prasidėjo mano išvykos į Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Širvintų rajonus, Visaginą. Pirmą kartą išsiruošus į Vilniaus rajono Kalvelių miestelį, prie pat Baltarusijos sienos, važiavau kaip į kažkokią užribinę teritoriją. Toks šio krašto vaizdinys buvo manyje įsiskiepijęs. Tokie vaizdiniai daugeliui didžiosios Lietuvos žmonių dar gyvi ir šiandien, nors praėjo daug metų. Negalima šio krašto nepamilti. Ne vien dėl gražios gamtos, bet ir dėl didingos istorijos, bylojančios, kad čia būta lietuvybės lopšio. Juk ar kitokioje aplinkoje XV a. galėjo gimti vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis? O tuo laiku toks buvo Eišiškių kraštas…

Deja, kol kas dar su istorikais po šį kraštą nevažinėju. Vis dar suku ratus su literatais.

 

Jumyse telpa tiek daug skirtingų pusių: rašymas, projektai, dainuojamoji poezija ir t. t. Kaip suprantate, kuriai pusei pasireikšti dabar tinkamas metas? O gal jos visos gali veikti vienu metu? Ar nepavargstate taip save dalydamas?

Dažniausiai tos pusės labai šauniai sugyvena tarpusavyje, jos yra sujungtos ir puikiai veikia vienu metu. O geras nuovargis ateina po kiekvieno darbo – ar kultūra užsiimtum, ar ant dėžių etiketes klijuotum. Jeigu nėra nuovargio, kažkas negerai, ne visą save atidavei darbui, vadinasi, dirbai atmestinai.

 

Kas yra Jūsų palaikytojai, rėmėjai, iš kur semiatės stiprybės organizuoti, kas įkvepia kurti?

Įkvepia sėkmė ir tikėjimas ja. Esu iš tų dzūkų, kurie užsispyrę pamažu siekia savo tikslo, palengva jį ir pasiekiu. Ir taip nuo pat vaikystės. Jeigu būčiau pasidavęs aplinkai, kažin ar šiandien imtumėte iš manęs interviu.

Su kūryba šiek tiek kitaip, čia veikia man nežinomi, nematomi ir nesuprantami dėsniai. Būna mėnesių mėnesiais jokia eilutė neužklysta į galvą. Būna, kad per dieną ir keli eilėraščiai pasirašo. Ir be jokių pastangų, be jokio specialaus laukimo. Užpernai, atidavus spaudai savo tarmiškų eilėraščių knygą „Sakyciniai ir pilniavociniai“, bene kelis mėnesius neparašiau nė vieno dzūkiško teksto, bet bendrine kalba – taip. Taigi, čia sunkiai paaiškinami dalykai. Kai kada įtarinėju intensyvų organizacinį darbą, bet tai – klaida.

Idėjų daug, tik kad laiko užtektų joms įgyvendinti. Pastaraisiais metais pusiau rimtai, pusiau juokais mėgstu sakyti, kad kas nors mane apsaugotų nuo blogų žmonių ir naujų idėjų.

 

Kokių su veiklomis susijusių idėjų turite ateičiai?

Šiandien, kai atsakinėju į Jūsų klausimus, žvelgiu į netolimą ateitį, kai mūsų asociacijos „Slinktys“ jau aštuntą kartą rengiamas jaunųjų rašytojų festivalis „Literatūrinės slinktys“ pasklis po Vilnių, Kauną, Alytų, Anykščius, Uteną, Kelmės rajoną. Noriu, kad viskas pavyktų, kad pirmas bandymas jaunuosius rašytojus sujungti su jaunaisiais dailininkais pasiteisintų.

Idėjų daug, tik kad laiko užtektų joms įgyvendinti. Pastaraisiais metais pusiau rimtai, pusiau juokais mėgstu sakyti, kad kas nors mane apsaugotų nuo blogų žmonių ir naujų idėjų. Nes gaila jų, kai tenka palaidoti vos kilusias. Laiko yra tiek, kiek tau duota, deja, dar neįsteigtas laiko bankas, iš kurio galėtum pasiimti paskolą, kad ir su didelėmis palūkanomis…

 

Ar visada jautėte esąs savo kelyje? Kaip manote, ką dar galėtumėte veikti be to, ką jau darote?

Kol kas esu įsitikinęs, kad nieko daugiau negaliu veikti, išskyrus tai, ką darau dabar. Mano manymu, tai gana platu ir visiškai užtenka. Kūryba, leidyba, sklaida. Taip trimis žodžiais būtų galima apibūdinti dabartines mano veiklas. O ar tikrai tai yra tas tikrasis mano kelias, parodys gyvenimas. Šiandien galiu pasakyti, kad taip. Kiek pamenu, visą laiką norėjau tai daryti.

 

Dainuojamoji poezija, ar tai ta muzika, kuri skamba Jūsų namuose vakarais?

Nebūtinai. Mėgstu ir klasikinę, ir šiuolaikinę akademinę, populiariąją muziką, neabejingas esu ir džiazui, šalia manęs yra folkloras. Iš šių žanrų semiuosi įkvėpimo kūrybai. Muziką dažnai „vartoju“ kaip vaistus nuo streso, nuovargio. Būna, kad ryte tokia prasta nuotaika, įsijungiu Štrauso valsus ir jinai taip išsisuka į gerą, kad užtenka „parako“ visai dienai.

Dainuojamoji poezija šiandien man – labiau nostalgijos tiltelis. Dirbdamas Vilniaus mokytojų namuose, daug metų su kolegomis rengiau tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“, dainuojamosios poezijos svetaines, iš to vėliau atsirado šiandien labai sėkmingai gyvuojanti viešoji įstaiga „Bardai LT“. Bet tas neišsipildęs saldus troškimas 1995 m. pradžioje patekti į „Aktorių trio“ koncertą Nacionaliniame dramos teatre vis dar niekur nedingo… Kai reikia ko nors itin stipraus sielai, tada gera dainuojamoji poezija labai padeda.

 

Galbūt turite keletą savo kūrybos eilučių (o gal tiesiog idėjų), kurias kaip Vaikų literatūros premijos laureatas norėtumėte ir galėtumėte pasakyti Lietuvos vaikams ir jaunimui?

Sunku rasti tas kelias eilutės. Ir gal šiuo atveju norėtųsi ne vaikams ir jaunimui pasakyti, bet literatūros mokytojams, esantiems labai arti jų. Mielieji, tik nuo Jūsų priklauso, ar vaikas toliau draugaus su knyga, ar ne. Mokėkite pateikti knygą taip, kad jos neatstumtų visą gyvenimą. Žinau, kad tai nelengva ir ne kiekvienas pajėgus tai padaryti, bet stengtis reikia. Yra dėl ko stengtis…

 

Dėkoju Jums už nuoširdų pokalbį… ir primintą taip ausiai mielą dzūkų šnektą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.