Pagrindinė mokytojo misija – padrąsinti mokinį

Tęsiame pažintį su Metų mokytojais – šįkart kviečiame skaityti pokalbį su Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos vyresniąja informacinių technologijų mokytoja Renata BURBAITE. Jos mokiniai sėkmingai pasirodo įvairiuose konkursuose ir olimpiadose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tarptautiniai robotikos turnyrai Taline (Estijoje), Rygoje, Maltoje (Latvija) yra šios pedagogės ir jos mokinių kasdienybė.

Mokytojos mokinys Paulius Jasėnas už darbą „Paslaugos trikdymo atakų filtras, pagrįstas prižiūrimojo mokymosi algoritmu“ ES jaunųjų mokslininkų konkurse laimėjo specialųjį Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje dovanojamą prizą – vizitą į Europos Sąjungos institucijas Briuselyje. Prieš metus mokytoja 10 klasės mokinius pradėjo mokyti mikrodaviklių programavimo pradmenų. R. Burbaitė dalyvauja IT ir programavimo renginiuose, švietimo kaitos projektuose, rengia ir skaito pranešimus. Taip pat yra viena iš projekto „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ veiklos „STEAM atviros prieigos centrų kūrimas“ dalyvių, prisidedanti prie Panevėžio dirbtinio intelekto laboratorijos kūrimo (apie tai skaitykite čia).

 

Ar tikėjotės šio apdovanojimo?

Žinoma, malonu, kai darbo rezultatai yra įvertinami, bet kai dirbi, pirmiausia galvoji apie tai, kaip surasti geriausią būdą rezultatui pasiekti: reikia daug ką naujo išmokti, išbandyti ir parengti medžiagą taip, kad paskui galėčiau pasidalyti su mokiniais ir jiems būtų įdomu mokytis. Kai sužinojau, kad mano darbo rezultatai įvertinti Metų mokytojo premija, apsidžiaugiau, nes su mokiniais turėsime daugiau galimybių išvykti į įvairias varžybas ir konkursus, pasipildysime ir atnaujinsime klasėje esančią įrangą.

 

Mokytoja tapote, galima sakyti, atsitiktinai. Papasakokite mūsų skaitytojams savo istoriją.

Dabar manau, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, tvirčiausi pagrindai visam gyvenimui padedami vaikystėje. Man labai pasisekė, nes vaikystėje daugelį dalykų išmokau iš savo babytės. Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, bet labiausiai patiko tikslieji ir gamtos mokslai. Didelę įtaką tolesniam pasirinkimui turėjo mano mokytojai, kurie parinkdavo įdomių papildomų užduočių, skatino dalyvauti olimpiadose. Baigusi mokyklą, Vilniaus universitete pasirinkau fizikos studijas – šis mokslas mane labai traukė tuo, kad daug dalykų galima patikrinti eksperimentais. Visada norėjau dirbti arčiau namų, tad baigusi studijas pradėjau dirbti Panevėžio „Ekrano“ gamykloje inžiniere. Kito darbo pradėjau dairytis tada, kai paaiškėjo, kad gamykla ilgai negyvuos. Ilgai svarsčiau, kur galėčiau save realizuoti, ir nusprendžiau, kad man tiktų darbas mokykloje. Tuo metu įsidarbinti mokykloje buvo sunku, ypač neturint pedagoginio išsilavinimo. Pradėjau dirbti Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje informacinių technologijų mokytoja, nes fizikos mokytojų tuo metu nereikėjo. Esu labai dėkinga šios mokyklos kolegoms už tai, kad gavau neįkainojamų patarimų, kurie labai pravertė pradėjus dirbti, iki šiol jais naudojuosi. Vėliau trejus metus dirbau Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje, o nuo 2003 m. dirbu Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Nuoširdžiai dėkoju abiejų gimnazijų kolegoms už tai, kad dirbdama turėjau galimybę baigti informatikos magistrantūros ir doktorantūros studijas. Labai džiaugiuosi, kad galiu derinti pedagoginę ir mokslinę veiklą ne tik mokykloje, bet ir Kauno technologijos universitete (pedagogė studentus moko algoritmų ir objektinio programavimo – aut. past.).

 

Savo žiniomis ir patirtimi dalijatės ne tik su mokiniais ir studentais, bet ir su kolegomis. Viešojoje konsultacijoje informacinių technologijų metodinių būrelių pirmininkams ir nariams kalbėjote apie informatikos mokymo mokyklose pokyčių priežastis. Kokios jos?

Rengdama pranešimą apie informatikos mokymo mokyklose pokyčius rėmiausi Pasaulio ekonomikos forumo (angl. World Economic Forum), ACM (angl. Association for Computing Machinery) atliktais tyrimais. XXI a. daugelio profesijų atstovams keliami reikalavimai būti ne tik srities profesionalais, bet ir turėti informatikos mokslo žinių, kad galėtų tinkamai naudoti šiuolaikines technologijas. Mokiniai, mokyklose įgiję fundamentalius informatikos pagrindus, bus ne tik išprusę technologijų vartotojai, bet ir novatoriai, gebantys panaudoti naujausias technologijas gyvenimo kokybei gerinti. Mokydamiesi informatikos, mokiniai mokosi logiškai ir algoritmiškai mąstyti, kūrybiškai panaudoti problemų sprendimo būdus. Visa tai yra taikoma daugelyje kontekstų, pradedant tiksliaisiais mokslais ir inžinerija, baigiant verslu ir humanitariniais mokslais.

 

Taip pat tame renginyje aptarėte informatikos, kaip bendrojo ugdymo dalyko, padėtį įvairiose pasaulio šalyse. Kokia ji ir kaip tame kontekste atrodo Lietuva?

Daugelyje pasaulio šalių informatikos kaip atskiro mokomojo dalyko nėra. Pasaulio ekonomikos forumas paskelbė tyrimą apie informatikos kaip privalomo dalyko įtraukimą į bendrojo ugdymo turinį. Lietuvoje informatika atskiras mokomasis dalykas, kuris 11–12 klasėse yra pasirenkamasis. Labai norėtųsi, kad informatika taptų privalomu dalyku visose vidurinės mokyklos klasėse, būtina peržiūrėti ir atnaujinti mokymo turinį. Manyčiau, kad vyresnėse klasėse informatikos mokymas turėtų būti nukreiptas kūrėjų rengimo kryptimi, nes tinkamai naudotis technologijomis mokiniai yra pajėgūs išmokti pagrindinėje mokykloje.

 

Vedate ne tik informacinių technologijų pamokas, bet ir robotikos užsiėmimus, dalyvaujate konkursuose, kur Jūsų mokiniai užima prizines vietas. Kas mokinius paskatina rinktis šiuos užsiėmimus?

Mokiniams labai patinka mokytis darant (angl. learning by doing), nes tada jie gali pritaikyti teorines žinias, patikrinti, kaip išmokti dalykai veikia praktikoje, patys tampa naujų dalykų kūrėjais. Be to, mokiniams labai patinka varžybomis pagrįstas mokymas(is) (angl. competition-based learning), kai jie susitinka su bendraminčiais iš kitų mokyklų ir šalių. Tokie dalykai įkvepia nesustoti.

Geru mokytoju gimstama ar tampama? Iš ko galima spręsti, kad mokytojas tikrai geras pedagogas ir savo dalyko specialistas?

Manau, kad dalis gero mokytojo savybių yra „atsinešama“, kita dalis įgyjama. Pagrindinė mokytojo misija, mano nuomone, yra padrąsinti mokinį, parodyti jam galimas kryptis, sudaryti galimybes rinktis. Labai svarbus dalykas yra pasitikėjimas: mokytojas turi pasitikėti savo mokiniais, o mokiniai pasitikėti mokytoju. Jei bus abipusis pasitikėjimas, viskas bus gerai. Tai žmogiškieji dalykai. Kad mokytojas būtų geras dalyko specialistas, jis turi nuolat mokytis, sekti naujoves. Man labai patinka Nyderlandų mokytojų rengimo modelis – pirmiausia įgyjama specialybė, o paskui visi tie, kurie nori tapti mokytojais, mokosi pedagoginių disciplinų ir kelias dienas per savaitę dirba mokyklose, kur jų mentoriai yra patyrę mokytojai. Taip jaunas žmogus „pasimatuoja“ mokytojo profesiją. Manau, kad tokia mokytojų rengimo sistema pasiteisintų ir Lietuvoje.

Papasakokite keletą įsimintiniausių – gražiausių arba sukėlusių daugiausia iššūkių – įvykių, nutikusių per Jūsų mokytojavimo praktiką.

Kai pradėjau dirbti, kompiuterius namie turėjo retas mokinys. Kai iš ryto ateidavau į mokyklą, mane jau prie paradinių durų pasitikdavo didžiulis būrys ir tiesiog „įnešdavo“ į klasę. Dar vienas šiltas prisiminimas: vienas mokinys labai ilgai sprendė uždavinį, kai pagaliau bendromis jėgomis jį įveikėme, apsikabino ir bučiavo monitorių, o draugai jam sakė: „Tu mokytoją bučiuok, ji tau padėjo uždavinį išspręsti.“ Kartą buvau labai išsigandusi, kai mokinys, gavęs už atsiskaitymą dešimtuką, iš džiaugsmo peršoko suolą ir rankomis atsirėmė į lentą. Kiti vaikai nuramino: „Mokytoja, nebijokite. Jis treniruojasi.“

Daugelyje situacijų gelbsti humoras. Į vieną olimpiadą vežiausi didelę komandą. Baigus spręsti uždavinius vyko ekskursija, po kurios vienas mokinys sakė: „Viskas, nebepaeinu.“ Daviau jam patarimą: „Jei nepaeini, tai šliaužk, kol lovą pasieksi.“ Visi labai ilgai prisimindavome ir juokdavomės iš šitų žodžių.

 

Vienas mokinys aiškino, kodėl laiku nepristatė projektinio darbo aprašymo: „Mano šuniukas ištrynė visus projektinio darbo failus.“ Atsakymas iš klasės: „Labai protingas tavo šuniukas, gal jis ir projektinį darbą parašė, pagalvojo, kad blogai ir ištrynė?“ Mokytojos apibendrinimas: „Priimame šuniuką mokytis kartu. Galės padėti darbus vertinti.“ Po pamokos vaikinas priėjo ir prisipažino, kad neatliko užduoties. Sutarėme, kad projektinį darbą pabaigs ne namuose, o mokykloje, nes namuose daug visokiausių pagundų.

Man labai patinka, kad mes su mokiniais daugelį darbų atliekame mokykloje. Visada vaikams pabrėžiu, kad mokymasis yra sunkus darbas. Todėl turime kuo daugiau darbo atlikti mokykloje, o namuose tik pasikartoti, padėti tėvams tvarkytis, ilsėtis ir užsiimti savo pomėgiais.

 

Dėkoju už pasidalijimą patirtimi ir prisiminimais.