„Olimpinio švietimo forumo“ lektorius: „Visi vaikai genijai? Nusiimkite rožinius akinius!“

Nemokame pralaimėti, kankina sunkumo baimė, trūksta koncentracijos, o rožinius akinius užsidėję tėvai mano, kad jų vaikai yra genijai – tai tik keli šių dienų iššūkiai, su kuriais susiduria švietimo sistema. Tačiau pasitelkus veiksmingiausią neformaliojo ugdymo priemonę – sportą – šiuos iššūkius galima įveikti. Tuo įsitikinęs lektorius Žilvinas Gailius, kovo 21 d. Kaune vyksiančiame „Olimpinio švietimo forume“ pristatysiantis temą „Šiuolaikinis ugdymas. Kur žvelgiame, kur einame“.

 

Konsultacinės įmonės „Kitokie projektai“ partneris ir konsultantas Ž. Gailius apgailestauja, kad sportui iki šiol buvo skiriama labai nedaug dėmesio – vos pora kūno kultūros pamokų per savaitę, į kurias vaikai dar ir atleidimo lapelius neša. „Kai su tuo susiduri, supranti, kad sportas – labai galinga ugdymo priemonė, o geras ugdytojas šalia sportinio lavinimo ugdo ir asmenybes“, – teigia Lietuvos neformaliojo ugdymo asociacijos narys. „Nesvarbu, ar tai būtų individualus, ar komandinis sportas, jis ugdo ryžtą, ištvermę, užsispyrimą, atsakingumą, garbingumą, susikaupimą arba koncentraciją, gebėjimą atsipalaiduoti, pasitikėjimą. Formali ir griežtai apribota švietimo sistema to neišmokys“, – sako pašnekovas.

Mokėjimas pralaimėti

 

„Dabar vyrauja tendencija, kad visi turi būti šaunuoliai. Jei tau spaudžia patiktuką, esi šaunuolis, jei ne – nevykėlis. Iš tikrųjų gyvenimas nėra toks. Čia mes ir laimime, ir pralaimime. Didysis tikslas – išmokti ne techninių dalykų ar įgūdžių ir kaip su tuo laimėti, o kaip atsikelti po pralaimėjimo. Pralaimėti nemokantys žmonės griebiasi įvairiausių priemonių, siekdami atsipalaiduoti. Trūksta streso įveikimo įgūdžių, supratimo, kad nesėkmė yra laikinas dalykas. Mokėjimas pralaimėti ateina aptariant ir analizuojant. Sportininkai tai puikiai taiko – treniruojasi, dalyvauja varžybose, o tada būtinai analizuoja, ką kitą kartą galima padaryti geriau“, – pasakoja Ž. Gailius.

 

Kalbėdamas apie neformalųjį ugdymą lektorius beda pirštu ir į darbo rinką, kur kone kiekvienas darbdavys pabrėžia mokėjimą dirbti komandoje. „Jei žmonės sportavo, jie bus labai geri komandos nariai. Net išpildydami individualias užduotis jie geba paisyti komandos narių ir duoda naudą. Šis gebėjimas įmonėse neša labai gerus rezultatus. Čia svarbus supratimas ir požiūris, kad kartu galime nuveikti gerokai daugiau nei po vieną. Komandos narių paisymas, taisyklių laikymasis, dalijimasis sėkme ir nesėkme, pats procesas – tai tarsi mokėjimas perduoti kamuolį. Sportas tai ugdo tiesiogiai ir geriausiai“, – neabejoja pašnekovas ir iš karto papildo savo teiginį: „Muzika tai irgi daro, juk reikia susigroti orkestre, tačiau sporte jaučiamas visuminis efektas, nes įtrauktas vaiko protas, kūnas ir jausmai. Jei užtikriname refleksiją ir sąmoningumą, tai sportas, kaip ugdymo priemonė, tampa stipriausias.“

Trūksta nuoseklumo

 

Kalbėdamas apie kitus šiuolaikinės kartos iššūkius, Ž. Gailius pasigenda santykių su sporto treneriais ir mokytojais kūrimo bei puoselėjimo, akis bado ir faktas, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta disciplinos, nuoseklumo, mokėjimo toleruoti monotoniją arba cikliškumą. „Kitokie projektai“ konsultantas pateikia pavyzdį, kaip šiuolaikiniam vaikui sunku pasiekti galutinį tikslą: „Tuo pasižymi dabartinė karta – jei truputį kas nors nepavyksta, užsiėmimą meta. Kalbėjau su plaukimo trenere – tėvai atveža vaikus, nurengia, aprengia. Vaikas stovi prie baseino krašto ir bijo – prikaupė daug baimės, nes neturi socialinio įgūdžio bendrauti, būti su kitais. Jis įpratęs kambaryje sėdėti prie kompiuterio. Sunkumo baimė šiuolaikinėje kartoje labai ryški – jei tik sutrikdo kas nors, iš karto pasiduoda. Su tokiu požiūriu toli nenueisi. Niekas juk nežadėjo, kad mokymasis bus lengvas ir malonus procesas. Tik išmokęs patiri malonumą.“

 

Šioje situacijoje labai svarbu kalbėti su tėvais, o tai tikrai nelengva. „Visi tėvai nori greito rezultato, malonumo, o jei ne – baseinas blogas, treneris blogas, kamuolys ar kažkas kitas kaltas. Svarbus tėvų sąmoningumo ugdymas, reikia jiems parodyti, kaip yra iš tikrųjų, nes dažnai jie užsidėję rožinius akinius ir galvoja: „Mano vaikas – genijus.“ O jei tokių genijų vienoje vietoje susirenka 24? Reikia adekvačiai vertinti vaiką ir save, mokytis su tuo gyventi. Ne visi bus olimpiniai čempionai, o ir nereikia. Ne veltui deklaruojama, kad sportas turi būti prieinamas visiems, kad jis reikalingas ne tik dėl medalio, bet ir sveikatinimo, bendro išsilavinimo“, – sako Ž. Gailius.

 

Jis neabejoja, kad kuo greičiau tai suvoksime, tuo daugiau lėšų tam atsiras, nes kol kas požiūris į sportą yra labai siauras, tai – kaip atskira respublika. „Visuomenės ir ugdytojų švietimas tai gali pakeisti. Viskas atsiremia į sąmoningumą. Kai kurie ugdytojai savo dėstomą dalyką myli labiau nei vaikus. Taip juos atbaido nuo sporto. Tie, kurie myli žmogų, mato jį, moka tiesiai kalbėti, yra dideli ugdytojai. Jiems reikia palaikymo, nuolatinių mokymų, dėmesio“, – neabejoja „Olimpinio švietimo forumo“ lektorius.

„Olimpinio švietimo forumo“ organizatorių inf.