Nuotolinis mokymasis sutelkė mokyklos bendruomenę inovatyviems pokyčiams

Staselė Riškienė
,
Šiaulių r. Kuršėnų Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro anglų k. mokytoja, KTU magistrantė

Mūsų mokyklos sėkmė – pasirinkta vieninga virtualioji mokymosi aplinka, kurioje visi mokytojai ir net pagalbos mokiniui specialistai turi savo virtualiąsias klases su svarbiausiais įrankiais nuotolinio ugdymo proceso organizavimui. Mokinys, prisijungęs prie aplinkos su viena paskyra, gali lankytis visose pamokose, kreiptis pagalbos į specialistus ar bendrauti tarpusavyje su mokytojais bei mokyklos draugais.

 

Iš tiesų, ruoštis nuotolinio ugdymo procesui pradėjome praėjusiais metais. Tuomet dalyvavome Kauno technologijos universiteto bei LITNET organizuotame projekte „Up2U“ ir beveik trečdalis mūsų mokyklos mokytojų išbandė bendrojo lavinimo mokykloms skirtą virtualiąją mokymosi aplinką „Moodle“. Ši aplinka pranoksta standartinę „Moodle“ konfigūraciją, nes yra praturtinta papildomomis funkcijomis: galima vesti vaizdo pamokas, taikyti žaidybinimo elementus ar integruoti išorinius įrankius (pavyzdžiui, „H5P“ „EdPuzzle“, „LearningApps“ ar pan.) be papildomų paskyrų mokiniams sukūrimo. Be to, mokykloms nereikia rūpintis aplinkos diegimu, jos atnaujinimu ar saugumo užtikrinimu, nes tai atlieka KTU ir LITNET. Esame be galo dėkingi jiems už suteiktą galimybę tęsti veiklą ir nuolatinę paramą bei mokymus visiems Lietuvos mokytojams.

Jau pirmą karantino dieną, kovo 16-ą, virtualioje mokymosi aplinkoje visi mokyklos mokytojai pradėjo intensyviai mokytis, dalytis ištekliais ir kurti savo virtualiąsias klases. Tai buvo sudėtingiausias metas, nes dirbome dvigubai daugiau nei įprastai, o daliai mokytojų teko išmokti naudotis anksčiau nebandytais įrankiais, tačiau kartu tai buvo ir vertingiausias metas mums, kaip mokytojų bendruomenei: netikėtas iššūkis sutelkė ir kaip niekad anksčiau paskatino dalytis savo žiniomis, padėti vienas kitam, kartais net paguosti, ar išklausyti. Vaizdo kambaryje dažnai susitikdavome ir vakarais tam, kad palaikytume vieni kitus.

 

Darbą su mokiniais pradėjome nuo vaizdo pamokų ir paaiškinimų, kaip naudosimės virtualiąja mokymosi aplinka bei kaip vyks nuotolinio mokymosi procesas. Pirmosios pamokos visiems buvo labai smagios, nors ir susidūrėme su laikinais techniniais trikdžiais. Mokiniai buvo išsiilgę mokytojų ir draugų, todėl džiaugėsi galimybe susitikti virtualiai ir pasidalyti savo išgyvenimais. Jau pirmą dieną virtualiojoje mokymosi aplinkoje buvo prisijungę 93 proc. visų mūsų mokinių, o iki savaitės pabaigos pasiekėme 99 proc.

 

Antroji savaitė, kaip ir tikėjomės, buvo sunkesnė, nes mokiniai suprato, kad be smagių vaizdo pamokų, jiems dar reikės ir mokytis savarankiškai. Taigi antrą savaitę didelį dėmesį skyrėme kiekvienam vaikui, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatlieka savarankiško mokymosi užduočių: naudodamiesi įvairiomis bendravimo priemonėmis stengėmės užmegzti ryšį su tais mokiniais ar jų tėvais.

Virtualiojoje mokymosi aplinkoje turime galimybę stebėti mokinių prisijungimus. Matėme, kad mokiniai sėkmingai prisijungia prie aplinkos, peržiūri mokytojų jiems skirtas užduotis, tačiau vis dar išsisukinėja nuo jiems skirtų užduočių atlikimo.

 

Suprantame, kad dalis mokinių susiduria su laikinomis techninėmis problemomis ar interneto trikdžiais, suteikiame galimybę užduotis jiems atlikti vėliau, tačiau pastebime ir sukčiavimų, pavyzdžiui, mokinės nėra vaizdo pamokoje, skambiname mamai, mama sako, kad mergina neturi interneto ryšio šiuo metu, nors matome, kad socialiniuose tinkluose ji aktyvi. Po kelių minučių bendrų pastangų interneto ryšys „stebuklingai“ atsiranda ir mokinė sėkmingai prisijungia prie vaizdo pamokos. Pasinaudodami savo tėvų neišmanymu, mokiniai bando išsisukinėti nuo užduočių atlikimo, tad dabar kaip niekad anksčiau svarbus visos mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas. Guodžia tik tai, kad tokių mokinių mūsų mokykloje – mažuma.

 

Be galo džiaugiamės aktyviausiais savo mokiniais, kurie ne tik laiku atlieka užduotis, bet ir padeda draugams, o kartais net ir mokytojams: greitai išsprendžia techninius trikdžius, suranda pasiklydusius draugus ar dalijasi atrasta įdomia mokymosi medžiaga. Atradome naujus lyderius, pastebėjome, kad daliai mokinių, jų teigimu, toks ugdymo procesas net priimtinesnis. Kaip teigia mūsų mokinė Austėja, dalydamasi įspūdžiais tarptautinio projekto „eTwinning“ aplinkoje: „Taip mokytis sunkiau, bet tai visiškai kitokia patirtis (angl. vibe), kuri man labai patinka“. Mūsų mokykloje mokosi nemažai mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Nuogąstavome, kad jiems bus sunku prisijungti prie aplinkos, tačiau jų dalyvavimas vaizdo pamokose – beveik šimtaprocentinis, ir matome, kad jiems galimybė virtualiai bendrauti su mokytojais ir matyti juos bei jausti jų dėmesį yra be galo svarbi!

 

Mokau savo mokinius anglų kalbos. Vaizdo pamokų metu stengiuosi pakalbinti visus, kad jie lavintų kalbinius gebėjimus dalydamiesi savo nuomone, atsakinėdami į klausimus ar užmegzdami dialogus su draugais. Vaizdo pamokų temas derinu su šių dienų problematika – pastebiu, jog mokiniai tuomet žymiai aktyviau įsitraukia į diskusijas. Savarankiškam darbui stengiuosi skirti kūrybines ar įdomesnes interaktyvias užduotis. Džiugu, kad daug užsienio ir Lietuvos edukacinio turinio kūrėjų savo ištekliais šiuo metu leidžia naudotis nemokamai, tad ir mokytojams, ir mokiniams prieinamas įvairesnis mokymosi turinys iš geriausių pasaulio muziejų, įvairių ugdymo institucijų ar savanoriškai savo pamokomis besidalijančių mokytojų ir kitų sričių specialistų – tereikia tuo pasinaudoti.

 

Įprasta metodika, deja, tikrai netinka dirbant nuotoliniu būdu. Galima pritaikyti dalį jau turimos mokymosi medžiagos, visa kita reikia kurti iš naujo, todėl pasiruošimas pamokai dažnai užtrunka mažiausiai du ar net tris kartus ilgiau nei įprastai. Integruojame įvairius įrankius, ieškome internetinės mokymosi medžiagos, patys kuriame interaktyvias užduotis, viktorinas ir pan. Dalis mokytojų ėmė taikyti atvirkštinės klasės metodą: parengia vaizdo įrašą, kuriame paaiškina naują temą, o vaizdo pamokos metu aptaria mokiniams kylančias problemas. Kadangi padaugėjo ir mokinių darbų taisymo, tai dažniausiai mokytojai vaizdo pamokų įrašus rengia savaitgaliais, o tai tikrai sekina…

 

Pastebiu, kad ir mokytojams, ir mokiniams šis laikotarpis – sudėtingas. Bet galime padėti vieni kitiems. Pirmiausia, nereikėtų skirti mokiniams daugiau užduočių nei įprastai. Dalis mokytojų galvoja: jeigu jau mokinys sėdi namie, tai gali ir mokytis daugiau. Jokiu būdu negalime tuo piktnaudžiauti, priešingai: mokymosi krūvį būtina mažinti, saugant mokinių sveikatą. Jei tik įmanoma, reikėtų skirti ir ne kompiuteriu atliekamų užduočių, pavyzdžiui, parašyti rašinį ranka ir mokytojui tikrinimui įkelti aiškiai nufotografuotą darbą. Kita vertus, mokytojas darbus irgi turėtų taisyti kitaip: ne žymėti visas klaidas, kaip dauguma yra įpratę, bet išskirti svarbiausias ir jas pakomentuoti: taip ir mokytojai šiek tiek sutaupytų savo brangaus laiko bei sveikatos, ir mokiniui būtų naudingiau.

 

Be to, manau, mokytojui nereikėtų prisiimti per daug atsakomybės sau už mokinių mokymąsi – ji turi būti pasidalyta. Mokytojai sielojasi, kad įdeda be galo daug pastangų ir darbo įdomesnės mokymosi medžiagos paieškai bei kūrimui, o dalis mokinių jos net neperžiūri. Tuomet mėgina įvairiomis priemonėmis tuos mokinius pasiekti, taip atimdami dalį atsakomybės iš mokinių ir kurdami sąlygas jų piktnaudžiavimui. Aiškūs susitarimai, kaip bus vertinamas mokinių darbas, padeda išvengti nesusipratimų, o kraštutiniu atveju, neigiami pažymiai el. dienyne už neatsiskaitytus darbus tokius mokinius ar bent jau jų tėvus labai greitai pažadina.

 

Bendrauju ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio mokytojais, nes tęsiame pradėtus bendradarbiavimo projektus „eTwinning“. Tai be galo didelis iššūkis visiems: mokiniams, jų šeimoms, mokytojams ir mokyklų vadovams, o glaudus šių keturių pusių bendradarbiavimas, pasidalyta atsakomybė ir lankstumas kartu sprendžiant problemas – tiesiog būtinos sąlygos.

 

Šiemet baigiu du metus trukusias magistro programos „Nuotolinio mokymosi informacinės technologijos“ studijas Kauno technologijos universitete. Visos paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Mokė geriausi Lietuvos nuotolinio mokymo ekspertai, kurie padėjo mums suprasti, kad ugdymo procesas gali efektyviai vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau tam būtinas metodinis ir techninis pasirengimas. Akivaizdu, kad buvome priversti pereiti prie nuotolinio mokymosi realiai be jokio techninio pasirengimo, o visa metodinė našta teko net ne mokyklai, o mokytojui.

Vis dėlto, esu tikra, ši situacija duos mums visiems naudos: pasikeitęs mokymosi procesas suteikia galimybę ir mokiniams, ir mokytojams patobulinti kompiuterinio raštingumo bei savarankiško darbo įgūdžius, stiprina mokinių atsakomybę už savo mokymosi procesą ir, tikimės, paskatins didesnį tėvų susidomėjimą vaikų mokymosi veikla. Kaip teigia Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorė Edita Šicaitė: „Gavome dovanų laikotarpį, kuris yra vertybių, prioritetų permąstymo laikas. <…>. Pati tikriausia gyvenimo mokykla, kurioje visi (vaikai, tėvai, mokytojai, administracija) yra mokiniai.“ Visiškai pritariu jos mintims ir kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine situacija ir mokytis drauge!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (6)

  • Audronė

    Be Staselės kaip be rankų. Tokio nuoširdaus, darbštaus, geranoriško žmogaus nesu sutikusi. AČIŪ.

  • Larisa

    Labai geras straipsnis

  • Birutė Ališauskienė

    Ačiū, ačiū, ačiū… Staselei! Nuostabi kolegė, nuostabus žmogus!

  • Silva

    Staselę galiu vadinti iš didžiosios raidės. Puiki mokytoja ir kolegė! Bet kuriuo metu galima iš jos tikėtis pagalbos.

  • Alma

    Didžiulį dėkingumą nusipelnusi MŪSŲ Staselė, be galo kruopšti, dėmesinga kiekvienam mokiniui ir kolegai.

  • Dalia

    Šaunuolė mūsų Staselė. Su ja galime įveikti bet kokius IT sunkumus.