Nuotolinio mokymo iššūkiai pandemijos metu Lietuvoje ir pasaulyje

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Pavasarį pandemija iškėlė iššūkį, parodė, kad nuo daiktų santykių privaloma pereiti prie žmonių santykių, bendruomeniškumo, nuo materialiosios gerovės – prie emocinės. Vykstant nuotoliniam ugdymui, tarsi laboratorijoje, galėjome pamatyti, kaip yra iš tiesų, kaip pasikeitė situacija dėl patyčių, atotrūkio. Norime įvertinti statistiką, faktus, aptarti išmoktas pamokas ir kylančius klausimus: kaip pasitikėti mokiniu, bendruomene, skatinti ją ir įgalinti veikti tikslingai

„Didžiausias švietimo egzaminas per visą nepriklausomybės laikotarpį“ – taip apie nuotolinį ugdymą kalbėta švietimo forume „Besimokanti bendruomenė: skaitmeninio švietimo link“, vykusiame pasibaigus karantinui. Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius priminė, jog prieš pradedant 2019–2020 mokslo metus tartasi, į ką orientuotis. Svarbiausias tikslas – jau ilgą laiką – vaiko pažanga, sėkmė, nuolatinis besimokančio žmogaus tobulėjimas. „Rudenį kalbėjome, kad stokojame nuosaikumo. Turėjome ir puikių pavyzdžių, ir atotrūkio. Pavasarį pandemija iškėlė iššūkį, parodė, kad nuo daiktų santykių privaloma pereiti prie žmonių santykių, bendruomeniškumo, nuo materialiosios gerovės – prie emocinės. Vykstant nuotoliniam ugdymui, tarsi laboratorijoje, galėjome pamatyti, kaip yra iš tiesų, kaip pasikeitė situacija dėl patyčių, atotrūkio. Norime įvertinti statistiką, faktus, aptarti išmoktas pamokas ir kylančius klausimus: kaip pasitikėti mokiniu, bendruomene, skatinti ją ir įgalinti veikti tikslingai. Kiekvieno vaiko sėkmė yra ir mokytojo sėkmė. Nuotolinis ugdymas negali visiškai pakeisti ar atstoti bendravimo, bet tam tikromis sąlygomis reikia mokėti juo naudotis, nes jis suteikia daugiau galimybių naudojantis skaitmeniniais įrankiais, nuolat skatinti asmeninę pažangą. Tik kaip ją matuoti ir valdyti?“, – rūpimus klausimus vardijo ministras. Neaišku, kokia situacija bus rugsėjį, todėl švietimo bendruomenė turi būti pasiruošusi, jei prireiktų, tęsti nuotolinį darbą, o kiekviena mokykla – paruošti aiškų planą, kaip pradės mokslo metus.

Prisiminkime: kaip viskas vyko

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas ir Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) direktorė Rūta Krasauskienė apžvelgė pastarųjų trijų mėnesių situaciją Lietuvos švietime. Viskas prasidėjo vasario 26 d. – tądien paskelbta valstybės lygio ekstremali padėtis. A. Aldakauskas susisiekė su žmonėmis, turinčiais didžiausią nuotolinio mokymo patirtį Lietuvoje – Kauno technologijos universiteto E. mokymosi technologijų centro direktoriumi Gyčiu Cibulskiu, Vytauto Didžiojo universiteto Inovatyvių studijų instituto direktore Airina Volungevičiene, Šiaulių Sandoros progimnazijos direktoriumi Kęstučiu Šalčiu, Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos direktoriumi Vytautu Kantausku – ir bandė įsivaizduoti, kaip galėtų padėti mokykloms spręsti problemas, su kuriomis jos susidurs, kai vaikai ir mokytojai sugrįš iš šalių, kuriose jau yra Covid-19, ir galės dirbti tik nuotoliniu būdu. Sandoros ir Simono Daukanto mokyklose įteisintas nuotolinis mokymas, jos turi patirties. „Negalvojome, kad viskas vyks taip greitai. Manėme, kad pakaks šių dviejų mokyklų pagalbos, palaipsniui prijungiant kitas mokyklas, kurios to mokosi.

Kovo pradžioje pradėjome rinkti duomenis, aiškindamiesi situaciją mokyklose. Reikiamybės nuotoliniam mokymui dar nebuvo. Tačiau kovo 13 d., sustabdžius ugdymo procesą, tapo aišku, kad mokymas(is) gali vykti tik nuotoliniu būdu, kad reikia užtikrinti priežiūrą vaikams, kurių tėvai negali dirbti iš namų. Vyko Bendrųjų ugdymo planų keitimas: paankstintos velykinės atostogos, skirta savaitė pasiruošti nuotoliniam mokymui. „Tą pačią dieną įvyko pirmasis susitikimas su Lietuvos nuotolinio ugdymo profesionalais, išgryninti pagrindiniai principai, jų laikytasi šiuo laikotarpiu: reikėjo duomenų, nuolat įsivertinti būklę, sisteminti medžiagą, sudaryti mokykloms visas galimybes, komunikaciją vykdyti „vieno langelio“ principu, pateikti aiškią informaciją, imta naudoti nuotolinio komunikavimo priemones. Supratome, kad eiti vieno mokymo būdo keliu –negerai, mokykloms turi būti suteikta galimybė nuotolinį mokymą pradėti skirtingai – išreiškėme visišką pasitikėjimą švietimo bendruomenės nariais“, – pasakojo A. Aldakauskas. Sprendimai turėjo būti priimami grindžiant juos duomenimis, vykdant talkos būdu, nekeliant klausimo, kas turėtų to darbo imtis.

 

Kovo 14–15 d. NŠA ir ŠMSM parengė pirmąsias ministro patvirtintas rekomendacijas mokykloms dėl nuotolinio mokymo, pirmadienį savivaldybes ir mokyklas pasiekė ŠMSM aplinkraštis, kaip elgtis. Išgryninti raktiniai žodžiai: pasirengimas (įsivertinti, susitarti, informuoti dėl galimybių, kontekstas, švietimo pagalba); vykdymas (prisijungti, medžiaga, vaizdo pokalbiai, informavimo ir komunikavimo technologijų (IKT) koordinatorius, vienas langelis); ištekliai (skaitmeninis turinys, geroji patirtis, naudotojų vadovai). Paaiškėjo, kad mokykloms tas savaitgalis irgi buvo neramus. Prie darbo komandos prisidėjo ŠMSM kancleris Tomas Daukantas ir Paulius Vertelka iš UAB „Google Lietuva“. „Nežinojome kaip reaguos virtualios aplinkos, juk jos gali pradėti strigti, „užlūžti“, todėl „Google Lietuva“ pasiūlė sprendimą – per dvi valandas kancleris užregistravo bendrasisugdymas.lt domeną ir per kelias dienas „Google Lietuva“ aktyvavo mokykloms tris šimtus tūkst. paskyrų. Iš ugdymo įstaigų gavome informacijos, kad tik labai maža jų dalis gali būti sutrikusi ir nežinoti nuo ko pradėti. Kiti manė suvaldysiantys situaciją, dalis teigė, kad gali dalytis patirtimi, daliai reikėjo susitvarkyti informacinių technologijų (IT) sritį, iškėlė iššūkį e. pedagogika“, – vardijo pranešėjas. Mokytojai, pasak A. Aldakausko, jautėsi pakankamai tvirtai, nes daugiau ar mažiau nuotolinio mokymo ar skaitmeninių išteklių naudojimo(si) patirties yra įgiję. Mokyklos buvo numačiusios, kad labiausiai dėtų viltis į el. paštą ir el. dienynus, nes dirbti jais įpratę. Beveik pusė mokyklų įvardijo negalėsiančios kompiuteriais ir interneto prieiga aprūpinti mokinių iš socialiai pažeidžiamų šeimų, šią problemą reikėjo spręsti.

R. Krasauskienė džiaugiasi, jog pavyko pasiekti tikslą – mokytojas dažniau tapdavo mokinio konsultantu; „Mokytojo TV“ atgaivino gerųjų praktikų pavyzdžius: atsirado LRT mediateka, pritaikyta mokykloms; kultūra orientavosi į mokyklų poreikius; parengta virtuali refleksijų ir konsultacijų medžiaga mokytojams, patarimai įvairiais klausimais, kad šie turėtų atspirties taškų ir jaustųsi saugūs.

 

Anot R. Krasauskienės, pirmiausia švietimo bendruomenės išgyveno chaosą, mokyklos ėmėsi inventorizuoti, ką turi, ką moka, mokytojai demonstravo atviras pamokas, rodė, kaip taiko informacines technologijas. Atostogų savaitės ir informacija iš ministerijos padėjo pasiruošti pamokoms, nuspręsti, ko imtis – pokalbių programos „Skype“, ar nuotoliniam mokymuisi skirtos „Zoom“ aplinkos ir pan. Mokytojai, dirbdami dieną ir naktį, sugebėjo pasiekti neblogų rezultatų, o mokyklų vadovybės turėjo pakeisti pamokų tvarkaraštį, reikėjo dermės, kompiuterių…

Kas vyko praėjus pirmajai savaitei? NŠA ir anksčiau kaupė informaciją, susijusią su nuotolinėmis pamokomis, bet dabar jos reikėjo vienoje vietoje, todėl sukurtas atskiras NŠA interneto puslapis, skirtas nuotoliniam mokymui; parengtos rekomendacijos. Paaiškėjo, kokia, virtualių aplinkų naudojimo ugdyme, informacija būtina mokyklai; pateiktos mokymosi aplinkų kūrimo rekomendacijos.

 

El. dienynų tiekėjai pasistengė, kad turimos el. priemonės laisvai ir operatyviai pasiektų mokyklas. Parengtos rekomendacijos, kaip pasirinkti tinkamiausias skaitmenines mokymo(si) priemones; pagalba vaikams, turintiems kompleksinių sutrikimų; atmintinė minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vykdytojams; reagavimo į patyčias atmintinė; metodinė priemonė, kaip užtikrinti efektyvų nuotolinį mokymą(si). Įsitraukė ir kitos institucijos: Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras pateikė rekomendacijų dėl duomenų apsaugos, nes būta baimių, ką galima publikuoti, fotografuoti, filmuoti, ar tai nepažeis moksleivių ir mokytojų teisių. Prisidėjo policijos pareigūnai, jų siunčiamos žinutės turėjo stiprų poveikį. Parengta „online“ konferencijų ciklo programa mokytojams, sudarytas ir nuolat atnaujinamas skaitmeninių priemonių sąrašas. Prasidėjo intensyvi, nuolatinė komunikacija su savivaldybių švietimo padalinių vadovais, informacinių technologijų (IT) specialistais, Lietuvos savivaldybių asociacija, Švietimo įstaigų vadovų profesine sąjunga, mokyklų vadovų, mokytojų dalykininkų asociacijomis. „Nebuvome įpratę prie tiek daug vaizdo konferencijų, bet ilgainiui tai tapo įpročiu. NŠA ir ŠMSM stengėsi atsakyti į klausimus el. paštu, svetainėse, socialiniame tinkle „Facebook“, konsultavo mokytojus ir tėvus. LR Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva, nuolat vyko konferenciniai pokalbiai, sujungę verslo ir pilietinių iniciatyvų „Mokykla namuose“ ir „Stiprūs kartu“ organizatorius su visa Lietuvos švietimo bendruomene.

 

A. Aldakauskas tęsė pasakojimą, primindamas, kas vyko nuo kovo 30-osios. Pirmieji išbandymai kilo informacinėms sistemoms: reikėjo šalinti trikdžius, nes ėmė neveikti el. dienynai, kilo problemų dėl vaizdo platformų, paaiškėjo, kad „Zoom“ nėra saugus įrankis… Apibendrinti duomenys dėl poreikio aprūpinti mokinius kompiuteriais ir interneto ryšiu, savivaldybių bendrojo ir profesinio ugdymo mokyklos įsivertino pirmąsias patirtis, iš mokytojų gauti pasidalijimai gerąja praktika, operatyviai gautos Vyriausybės lėšos įsigyti kompiuterių, gauti atsakymai dėl egzaminų vykdymo. Iki 90 proc. mokyklų įgyvendino suplanuotas veiklas. Deja, paaiškėjo, kad kompiuterių trūksta ne tik kukliau gyvenančiose šeimose: bet ir tose, kur daugiau vaikų, nes ir tėvams reikėjo dirbti nuotoliniu būdu, tad staiga, tų priemonių, kurių kasdien pakakdavo, ėmė trūkti. Teko girdėti savivaldybių, mokyklų, tėvų iniciatyvų, skirtų šį klausimą spręsti. Ne visos mokyklos buvo apsisprendusios dėl konkrečios skaitmeninės aplinkos. Didelės paramos mokyklos ir mokytojai sulaukė iš savivaldybių, paaiškėjo, kad mokinių motyvacija pakankamai gera, lankomumas pagerėjo.

 

Vaizdo konferencijos, anot R. Krasauskienės, tapo puikia vieta dalytis gerąja patirtimi, pateikti siūlymų. Parengti ir viešinami vaizdo įrašai, kaip kalbėtis su vaikais krizės situacijoje, teikiami psichologų komentarai, kaip padėti mažiesiems. Transliuojamos LRT pamokėlės vaikams bei nuotolinės kino pamokos.

 

Tęsdamas pasakojimą A. Aldakauskas vardijo, kad: „Sudarytas atnaujintų skaitmeninių priemonių sąrašas leidinio formatu; Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centre sukurtas gerosios patirties bankas profesijos mokytojams. „Microsoft Lietuva“ savo iniciatyva, nemokamai, mokykloms pakeitė licencijas; mokyklas pasiekė kompiuteriai ir SIM kortelės; priimti sprendimai dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, valstybinių brandos egzaminų, įgytų kompetencijų vertinimo.

Iš klausimynų paaiškėjo, kad nuotolinis mokymas įkvėpė pasitikėjimo mokytojams. Jiems svarbiausia buvo dalijimasis gerąja patirtimi ir kryptingi mokymai. Vertindami nuotolinį mokymą, pedagogai teigė, kad jis negalėtų pakeisti įprasto, bet galėtų būti taikomas tam tikrais atvejais arba sudaryti dalį ugdymo(si) proceso. Mokytojams daug daugiau laiko teko skirti ruošiantis pamokoms“.

 

R. Krasauskienė džiaugiasi, jog pavyko pasiekti tikslą – mokytojas dažniau tapdavo mokinio konsultantu; „Mokytojo TV“ atgaivino gerųjų praktikų pavyzdžius: atsirado LRT mediateka, pritaikyta mokykloms; kultūra orientavosi į mokyklų poreikius; parengta virtuali refleksijų ir konsultacijų medžiaga mokytojams, patarimai įvairiais klausimais, kad šie turėtų atspirties taškų ir jaustųsi saugūs.

 

Vėliau imta kalbėti apie sugrįžimą į ugdymo įstaigas, ugdymo proceso pabaigą, egzaminus. Savivaldybes pasiekė šiuos dalykus paaiškinantis aplinkraštis. Kuriant šias rekomendacijas kartu dirbo ŠMSM ir Sveikatos apsaugos ministerija. A. Aldakausko teigimu, per porą savaičių į mokyklas sugrįžo tik iki tūkstančio mokinių, o ikimokyklinio ugdymo įstaigas vėl ėmė lankyti trečdalis vaikų. Dažniausiai įstaigos rinkosi ugdymo(si) procesą užbaigti nuotoliniu būdu, kuris būtinas esant krizinei situacijai, bet, kitu atveju, gali tapti ir mokyklos kultūros dalimi.

Inventorizuota iki 30 teisės aktų, kuriuose aptartos nuotolinio ugdymo nuostatos esant ekstremaliai situacijai, parengtas, ugdymo proceso organizavimo nuotoliniu būdu, kriterijų aprašas, paaiškinta, ką mokykloms svarbu įvertinti tai, kad iki rugsėjo pirmosios būtų parengta metodinė priemonė „Nuotolinio ugdymo(si) vadovas“.

 

R. Krasauskienė išvardijo, kas pastebėta prasidėjus nuotoliniam ugdymui, tai: socialinės atskirties problema, nepakankama prieiga prie technologijų, duomenų ir informacijos; pedagogų profesinio tobulėjimo sistema bei susiję keblumai; švietimo ir mokslo stebėsenos sistemos tobulinimo nesklandumai. Priimant sprendimus svarbu remtis tyrimais ir analize. Tie skaičiai, kuriuos kasdien teikė mokyklos, buvo atspirties tašku dviem įstaigoms – NŠA ir ŠMSM. Akivaizdu, kad darbų laukia nepaprastai daug: „nepaleisti“ komunikavimo gebėjimų, išvengti švietimo kokybės spragų, stiprinti duomenų sistemas, tobulinti ir brandinti visą sistemą, rinkti duomenis bei kryptingai juos panaudoti.

 

Baigdamas pranešimą A. Aldakauskas pabrėžė, kad mokytojai sukūrė prasmingą dalijimosi kultūrą, kurios anksčiau nebuvo, o R. Krasauskienė padėkojo visiems švietimo bendruomenės nariams, šį išbandymą įveikusiems.

Lietuva užsienio šalių kontekste

Daugelis vis kartoja, kad šiandien esame tarsi netyrinėtame lauke, kai visas taisykles reikia perrašyti, o žinojimą – perkonstruoti. Dar negalime pasakyti, kokie bus naujieji mokslo metai. Daug kalbama apie visų švietimo sistemų postūmį. Švietimo skaitmeninimas (ir švietimas apskritai) – prioritetas daugelio šalių švietimo darbotvarkėse.

 

ŠMSM Bendrojo ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė aptarė mūsų šalies patirtį užsienio šalių kontekste. Krizė palietė ne tik Lietuvą, todėl atsiranda daug įvairių vertinimų, šalys apibendrina įgytą patirtį, generuoja idėjas ateičiai, kalba apie tai, kad per tris mėnesius švietimo bendruomenės sugebėjo sutelkti jėgas, adaptuotis, neiškrikti, ir judėti į priekį. Situacija pareikalavo didelio technologinio pokyčio. Daugelis vis kartoja, kad šiandien esame tarsi netyrinėtame lauke, kai visas taisykles reikia perrašyti, o žinojimą – perkonstruoti. Dar negalime pasakyti, kokie bus naujieji mokslo metai. Daug kalbama apie visų švietimo sistemų postūmį. Švietimo skaitmeninimas (ir švietimas apskritai) – prioritetas daugelio šalių švietimo darbotvarkėse. Vis atrodydavo, kad po truputį eidami link to, naudosimės skaitmeniniu švietimu, bet epidemija įvykius pagreitino, paskatino įvertinti ir suvokti, kokį svarbų vaidmenį švietimas užima valstybės bei visuomenės gyvenime. Sprendimas uždaryti mokyklas sukėlė šoką šalių ekonomikoms, nes dirbantys tėvai susidūrė su vaikų (ypač jaunesnio amžiaus) priežiūros problema. Sistemai persikėlus į namus, tėvai ėmė vertinti, kokį sunkų darbą dirba pedagogai. Vienos šalys organizavo daug nuotolinių sinchroninių pamokų, bet dažnai susidurdavo su technologiniais trikdžiais – skaitmeninės technologijos, interneto ryšys ne visiems tėvams prieinami, dažna praktika, kad tėvams buvo pateikiamos užduotys el. paštu, o sutartu laiku reikėjo pateikti atsakymus. Teko įvardyti, kad, visą epidemijos laiką, tėvams teko dirbti savo vaikų mokytojais. Paaiškėjo, jog sustojus švietimui, sustoja ir šalių ekonomikos.

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Gegužės 5 d. duomenimis, 177 valstybėse uždarytos mokyklos, ši situacija palietė beveik 74 proc. mokyklinio amžiaus vaikų visame pasaulyje. Šalių patirtys skirtingos: nuo to, kaip išlaikyti bent minimalų ugdymo(si) procesą, iki pakankamai sėkmingų patirčių. Kai kurios šalys pripažįsta, kad kelis mėnesius nesugebėjo užtikrinti jokio centralizuoto ugdymo, tai buvo palikta šeimos atsakomybei. Visose šalyse išgyventi tie patys etapai: nežinia, stresas, mokymasis dirbti naujai, turimų įgūdžių ir priemonių „inventorizavimas“; klausimas dėl naujų mokslo metų; kai kur trijų mėnesių ugdymo turinys perkeltas į kitus mokslo metus.

 

„Apibendrindami kitų šalių patirtis, pastebime keletą elementų – didžiausi iššūkiai kilo dėl ikimokyklinio ugdymo, dėl vyresniųjų ugdymo situacija gerokai aiškesnė. Kai kurios šalys tiesiog uždarė ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir perdavė ugdymo vaidmenį šeimoms. Buvo daug nerimo, kai nutarėme, kad ikimokyklinis ugdymas ir Lietuvoje vyks nuotoliniu būdu, abejojome, ar tai įmanoma“, – prisimena J. Navickaitė.

Įvairiose šalyse dažnai kartojama frazė: „Įrankiai nauji, bet mokymas toks pat“. Atsirado vaizdo pamokos, skaitmeninis turinys, bet mokytojai neturėjo patirties jais naudotis, dirbo įprastais metodais ir tikėjosi tų pačių rezultatų. Teko pripažinti, kad tai ne visuomet pavyksta, reikia laiko permąstyti ugdymo procesą. Didaktika, metodika reikalauja šiuolaikinių ugdymo metodų.

 

Kitose šalyse viskas vyko panašiai kaip ir Lietuvoje. Kiekviena šalis susistemino turimus išteklius (skaitmeninį turinį, platformas ir kt.), skelbė mokykloms informaciją, dalijosi ja su tėvais, didžiojoje dalyje Europos Sąjungos valstybių vienas ar keli nacionalinės televizijos kanalai transliavo mokiniams ugdymo turinį (įrašytas pamokas), nes televizorius turi didžioji dalis šeimų, kurios, galbūt, neturi interneto ryšio.

Dabar visame pasaulyje svarstomos švietimo ateities perspektyvos. Grįžus į mokyklas derėtų nepamiršti mokinių savijautos, pastebėti nerimą, klausti, kaip vaikai jaučiasi, prireikus, pasitelkti specialistus, kad ugdytiniai koncentruotųsi mokytis. Kalbama ir apie skaitmeninių išteklių integraciją, jų kokybę, žmonių saugumą ir sveikatą.

 

Temą tęsime…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *