Nuolatinis mokyklų tobulinimas: užsienio šalių patirtis

Nuolatiniam tobulinimui pažangiausiose pasaulio šalyse skiriama daug dėmesio, nes tai leidžia gerinti ugdymo kokybę, mokinių pasiekimus, jų socialinę ir emocinę gerovę, todėl, siekiant tobulinti Lietuvos švietimo sistemą, naudinga susipažinti su užsienio šalių patirtimi, ja pasinaudoti. Kovo pabaigoje vyko tarptautinė gerosios praktikos sklaidos konferencija „Nuolatinis mokyklų tobulinimas: Lietuvos ir užsienio šalių patirtys“, kurią inicijavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacija. Joje apie savo patirtį ir pasiektus rezultatus pasakojo Jungtinių Amerikos Valstijų, Danijos, Nyderlandų Karalystės ekspertai.

Tobulėjimas – kaip tiltas 

Pirmasis pranešimą skaitė dr. Jay Marino – nuolatinio tobulinimo ekspertas, knygų apie nuolatinio tobulinimo metodologiją ir jos taikymą mokyklose autorius. Pasak jo, nuolatinio tobulėjimo principai veikia visose mokyklose, nepriklausomai nuo šalies, kalbos ir kitų skirtumų. J. Marino dirbo mokytoju, mokyklos direktoriumi, yra ilgametis savivaldybių mokyklų (švietimo) skyriaus vadovas ir šiuos būdus, apie kuriuos pasakoja, yra išbandęs praktiškai. Nuolatinį tobulėjimą pranešėjas apibūdino pasitelkdamas tilto metaforą – viename krante taškas A, dabartinė situacija, kitame – taškas B arba tai, ko mes siekiame nuolat tobulėdami. Tiltas turi tris atramas: tai komandinis darbas, bendradarbiavimas ir pasidalytoji lyderystė, be jų nuolatinis tobulėjimas nevyksta. Turime įsivaizduoti, kokios įstaigos norime po 3–5 metų. „Čikagoje mes rašome strateginius planus, kuriuose atsispindi mūsų misija, vizija, vertybės ir tikslai, kaip įsivaizduojame įstaigos ateitį, šį planą kuria tėvai, mokytojai, mokiniai ir bendruomenės nariai. Nuolatinis tobulėjimas vyksta tada, kai norėdami pasiekti kitokių rezultatų imame kitaip galvoti ir elgtis. Moksliškai įrodyta, kad žmonės, kai ima elgtis kitaip, susiduria su baime, nori grįžti ten, kur saugu, todėl pokyčiai nesiseka, net jei buvo veiksmingi ir davė rezultatų“, – pasakojo J. Marino.

Pranešėjas kalbėjo, kad į nuolatinio tobulėjimo sistemą visi yra įtraukti skirtingais lygiais, kiekvienam iš jų tai galimybė dalytis lyderyste: „Mes turime 4 lygius: apylinkė (manojoje yra 5 mokyklos, jose yra 200 mokytojų ir 3000 mokinių), mano mokyklos lyderystės bendruomenė, mano profesinė mokymosi bendruomenė ir klasės mokymosi bendruomenė, į kurią įeina visi mokiniai. Visi mokytojai bendradarbiauja su kitais kolegomis, kurie dėsto tą patį turinį arba tai pačiai klasei.“

Savo tyrimuose nustatėme, kad tose klasėse, kurios suteikia mokiniams galimybę patiems sukurti taisykles, elgesio problemų sumažėja 50 proc. Savo sukurtų, o ne mokytojo padiktuotų taisyklių laikytis paprasčiau.

 

Kiekvienas asmeniškai įsipareigoja tobulėti. Kaip jiems padėti tai padaryti, kai kalbama apie 3000 mokinių ir visi jie skirtingi? J. Marino kalbėjo apie aštuonis klasės mokymosi elementus – tai sistema, kai vaikai patys nusistato taisykles, misiją ir tikslus, kurių sieks šiais metais. Kaip jų tikslai dera su mokyklos tikslais? Kaip mokyklos tikslai dera su apylinkės tikslais? Kaip mokinys stebės savo pažangą? Kaip nusistatys kiekvieną tikslą, remdamasis savo gebėjimais? Jo tikslai bus suderinti su mokyklos, klasės, apylinkės tikslais – tokiu būdu visi yra susiję ir įsitraukę į nuolatinio tobulėjimo procesą. Kai pranešėjas pradėjo dirbti, konferencijas ir seminarus vesdavo, apie tobulėjimą ir mokymąsi kalbėdavo tik mokytojai, dabar manoma, kad jei mokiniai asmeniškai prisiima atsakomybę už savo mokymąsi, kodėl gi jie negalėtų vadovauti diskusijoms patys, naudodami savo pasiekimų aplanką, galėtų kalbėti su savo tėvais apie tai, ko pasiekė mokydamiesi? Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje mokytojas užduoda klausimą, kokios klasės aplinkos mokiniai nori šiais metais. Mokiniai dalijasi mintimis ir idėjomis, kaip jie įsivaizduoja klimatą ir kultūrą klasėje, susikuria taisykles, įsipareigoja jų laikytis. Jie garsiai išreiškia savo nuomonę ir jos laikosi. „Savo tyrimuose nustatėme, kad tose klasėse, kurios suteikia mokiniams galimybę patiems sukurti taisykles, elgesio problemų sumažėja 50 proc. Savo sukurtų, o ne mokytojo padiktuotų taisyklių laikytis paprasčiau. Pirmiausia su vaikais pakalbame apie tai, kokia yra mokyklos misija. Mano mokykloje ant sienos nuo pat grindų iki lubų yra didelis piešinys – jame atsispindi mokyklos misija ir visi mokiniai nuolat ją mato“, – patirtimi dalijosi svečias. Mokinių paklausiama, kokia bus bendra misija šiais metais, tada jie tarsi pasirašo sutartį, kad kartu jos sieks (pavyzdžiui: „Mūsų misija yra būti patiems geriausiems, sieksime savo tikslų, žinosime, kaip augti, būsime laimingi, susikursime teigiamą aplinką. Mes esame komanda“). Tai ne tik užrašyta, bet ir įgyvendinama. Remiantis šiuo modeliu, kiekvienas mokinys gali įsitraukti į procesą, atsakyti, koks jo vaidmuo siekiant bendrų tikslų. Tai pamatuojamų tikslų modelis – kiekvienas mokinys, net keturmetis, turi gebėti pasakyti, koks jo tikslas, orientuotis į jį. Žinodami tikslus, galime stebėti pažangą.

 

Klasėse kabo duomenų lentos, kuriose surašytos pagrindinės taisyklės, paminėtos priemonės, kurios bus naudojamos sekti pažangai. Dviejų grafų lentelėje žymimos stiprybės, teigiami dalykai (grafa pažymėta pliuso ženklu) ir tai, ką galima keisti, kad pasiektume dar geresnių rezultatų (žymima graikų kalbos abėcėlės raidės „delta“ ženklu), taip vaikai mokosi įžvelgti tobulėjimo galimybes – ne skųstis, kad kažkas blogai, o siūlyti galimybes, kaip situaciją pakeisti. Mokytojai mokinių atsiliepimus gali naudoti planuodami kitas veiklas. Klasės susirinkimuose mokiniams suteikiama galimybė pasisakyti, jie patys juos veda. Mokiniai pristato, analizuoja duomenis (pavyzdžiui, diagramas su mokymosi rezultatais), pristato problemas. Naudojamas „Planuok, daryk, tikrink ir veik“ metodas: pusė laiko praleidžiama planuojant, kaip bus tobulėjama. Mokiniai būna susikoncentravę į sistemingą, mokslišką problemos sprendimą.

Nyderlandų patirtis 

Apie Nyderlandų patirtį pasakojo Marijkė Broer, jos aptartas modelis yra beveik toks pat, kaip ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tik pritaikytas Nyderlandams, tą patį galima padaryti ir Lietuvoje. Viskas prasidėjo nuo nedidelės bandomosios programos, ji buvo vykdoma mokykloje, kuriai tuo metu vadovavo M. Broer. Kadangi sekėsi puikiai, po kelerių metų pranešėja įkūrė savo įmonę – dabar moko kitas mokyklas, kaip taikyti šį modelį, tuo užsiima jau 10 metų ir padeda Nyderlandų mokykloms ugdyti laimingus ir už save atsakingus vaikus. Pasak M. Broer, tai gal net svarbiau už akademinius rezultatus. Tėvai irgi užtikrina ugdymo kokybę, ne tik ateina į šventinius renginius.

 

Pirmiausia nustatomos pagrindinės taisyklės (jų būna ne daugiau nei 5–6), dėl kurių mokiniai, nepriklausomai nuo amžiaus, pasirašo susitarimą. Tada prasideda svarbiausi darbai, kiekviena savaitė skiriama vis kitai taisyklei, kuri būna suformuluojama mokytojo, vėliau įgyvendinama ir vertinamas jos taikymas. Išmokę taisyklę mokiniai „kyla“ per lygius nuo 0 iki 9. „Kai buvau mokinė, mums mokytojai aiškindavo, kad nereikėtų daryti vienokių ar kitokių dalykų, o mes pabrėžiame teigiamus pasiekimus. Taip vertiname net pačius mažiausius. Pavyzdžiui, nupiešiame automobilį, kelią, kurio pradžioje 0, o pabaigoje 9 lygis, ir stebime pažangą, automobilio „greitį“, kol šis pasiekia aukščiausią lygį, kelio pabaigą“, – kūrybišką pavyzdį pateikė M. Broer. Susirinkimus klasėse, per kuriuos vertinami pasiekimai, veda kūrybiški mokytojai, kaip ir JAV, naudojamos duomenų lentos.

 

Klasės tikslai yra iškabinami duomenų lentoje, o asmeninius tikslus mokiniai užsirašo savo aplankuose. Pavyzdžiui, duomenų lentoje užrašomas tikslas išmokti tam tikrą raidę, o savo aplanke mokiniai užrašo, kokias raides jie jau moka, vėliau gali įvertinti savo pažangą, kad, pavyzdžiui, per minutę perskaitė 30 žodžių, o po kelių mėnesių šis skaičius padidėjo iki 38. Pranešėja parodė vaizdo įrašą, kuriame mergaitė savo klasės draugams sako: „Nusistatykime tikslus kitam žodžių rašybos testui. Pasiekėme 71. Gal galime pasiekti dar daugiau žodžių? Nuspalvinkite rezultatą ir nusistatykite naują tikslą duomenų lentoje. Tada pagalvosime, kaip galime tuos tikslus pasiekti, ką galėtume padaryti namuose, kad juos pasiektume.“ Taip jie dirba – siekia bendrų ir asmeninių tikslų. Mokyklos bendruomenei atrodo svarbu, kad mokiniai nesusitelktų tik į rezultatus, žinotų, kaip juos pasiekti. Pavyzdžiui, kalbama, kaip atlikti įvairius aritmetikos veiksmus, jei vaikai mano, kad tai bus sunku, nuspalvina raudona spalva, jei mano, kad juos atliks, – žaliai: mokiniai turi patys savo asmeninę atsakomybę (pranešėja rodė skaidres su nuotraukomis ir filmuota medžiaga). Svarbu, kad mokiniai patys reflektuotų savo elgesį ir požiūrį į darbą. Viena mergaitė pasirinko raudoną spalvą, nes manė, kad skiria nepakankamai dėmesio, kai kalba mokytojas, po kelių mėnesių ji jau savo elgesį vertino kitaip ir pasirinko kitą spalvą. Vienas berniukas, kuriam būdavo sunku išgirsti, ką kiti sako, kiekvienos dienos pabaigoje pasirinkdavo vieną iš šypsenėlių ir įsivertindavo, ar jam pavyko išklausyti kitus, ar ne itin, o mergaitė užrašė savo matematikos tikslus, pati sudarė veiksmų planą ir aptarė jį su mokytoju. Dar nemokantys rašyti vaikai tokius planus nusipiešia: vienas berniukas norėjo išmokti skaityti – nupiešė žmones, kurie jam padės, ir ką jis turi padaryti, prisiklijavo knygelės piešinį, sakydamas: „Kai galėsiu perskaityti, kas joje parašyta, būsiu pasiekęs savo tikslą.“

Susidūrę su problema mokiniai ją įvertina, „išmatuoja“, visi pagalvoja, kodėl situacija šiuo metu nėra tinkama, mokiniai mąsto apie galimus sprendimus. Vieną ar kelis pasiūlytus sprendimus išbando, apie tai pasikalba, patys aiškinasi, ar tikslas pasiektas, analizuoja, kaip tuos rezultatus įtvirtinti. Vėliau tokį planą ruošia kitiems tikslams įgyvendinti.

 

Duomenų lenta gali atrodyti įvairiai, bet pagrindiniai elementai yra tie patys – taisyklės, vizija, tikslai, pliusai ir deltos (graikiškas simbolis tobulėjimui). Tai mokinių ir mokytojų rezultatas. Mažesniems vaikams pliuso ženklą keičia šypsenėlė, deltos – neutralus (bet neliūdnas) veidelis, o vietoje žodžių situacijoms nupasakoti pasirenkami paveikslėliai. Kiekvienas vaikas pažymi savo nuomonę dėl konkrečios situacijos. Konferencijoms vadovauja mokiniai, bet visada dalyvauja ir mokytojai, kurie gali pakomentuoti, įsiterpti, jie nekalba apie mokinius, o kalba su jais.

 

„Planuok, daryk, tikrink ir veik“ metodas taikomas tik svarbiems tikslams: susidūrę su problema mokiniai ją įvertina, „išmatuoja“, visi pagalvoja, kodėl situacija šiuo metu nėra tinkama, mokiniai mąsto apie galimus sprendimus. Vieną ar kelis pasiūlytus sprendimus išbando, apie tai pasikalba, patys aiškinasi, ar tikslas pasiektas, analizuoja, kaip tuos rezultatus įtvirtinti. Vėliau tokį planą ruošia kitiems tikslams įgyvendinti. Mokinių visada būna paklausiama, ką reikėtų daryti, taip jie įsitraukia į problemos sprendimą. Naudojant šį metodą pagerėjo mokinių rezultatai. Kai vaikas patenkintas pasiekimais, jie pagerėja. Jei vienas būdas nepadeda, rezultato siekiama kitu būdu. Taip mokiniai išmoksta atlikti tyrimus ir išsiaiškinti, kas pasiteisina, o kas ne. Jei vaikai dar nemoka skaityti ir rašyti, duomenų lentoje tą patį galima išreikšti simboliais, piešinėliais, svarbu išlaikyti principą „problema-jos vertinimas-sprendimas“ ir t. t. Pasiekus tam tikrą tikslą, piktograma pakeliama aukščiau arba nuleidžiama žemiau. Baigę mokyklas ir pradėję karjerą jaunuoliai atpažįsta tą patį metodą, kuris taikomas įmonėse.

 

Taip ugdomi XXI a. gebėjimai išspręsti problemas. Mokytojai irgi laikosi taisyklių, turi tokias pačias duomenų lentas, nes kaip galima tikėtis, kad mokiniai išmoks šių dalykų, jei patys mokytojai nesieks savo tikslų? Mokytojai taip pat taiko „Planuok, daryk, tikrink ir veik“ metodą.

Kaip „silpna“ mokykla tapo pirmaujančia šalyje 

Povlas Erikas Wolffas – ilgametis Danijos Bakke mokyklos vadovas, yra dirbęs fizinio lavinimo mokytoju, turi viešojo valdymo diplomą, buvo įsitraukęs į tarptautinį bendradarbiavimą, kuriam vadovavo Danijos švietimo ministerija. Pradėjo vadovauti mokyklai, kurią lanko 600 mokinių nuo priešmokyklinės grupės iki 9 klasės, mokykla orientuota į tarptautiškumą, vykdo įvairius projektus su Jungtinių Amerikos Valstijų, įvairių Europos šalių, Kinijos, Tanzanijos, Etiopijos ir kitomis mokyklomis, nuo 1993 m. pradėjo dirbti ir su Birštono mokykla. Mokykloje dirba 75 darbuotojai, Koldingo miestelyje gyvena 80 tūkst. gyventojų, jame yra 23–24 mokyklos. „Lean in team“ – tai metodologija, orientuota į darbą komandoje. „Naudojame ją, kad galėtume pasiekti geresnių rezultatų mokykloje. 2010 m. laikraštyje pamačiau išspausdintą mokyklų reitingą, paremtą nacionalinių egzaminų rezultatais ir mokinių gerove, išvydau, kad mano mokykla jame užima žemą poziciją. Supratome, kad reikia pasistengti. Kitą dieną mokytojų kambaryje kolegoms pareiškiau, kad vienas negalėsiu visko padaryti, mūsų visų laukia didelis darbas. Mano žmonos darbovietėje buvo įdiegta „Lean“ metodologija, tai pasufleravo man mintį šią pramonei, verslui skirtą metodologiją pritaikyti švietimo sistemoje. Aplink mūsų mokyklą buvo kelios privačios ugdymo įstaigos, todėl pamatę savo užimamą poziciją reitinge sunerimome, kad vaikai gali palikti mūsų mokyklą ir pereiti į privačias“, – sprendimą nulėmusias aplinkybes pasakojo svečias. Jis pasikvietė į mokyklą profesionalius „Lean“ konsultantus, kurie vadovauja įmonėms, kad padėtų mokyklai siekti geresnių rezultatų ir dirbtų kartu, pasakė, kad nori mokinių mokymosi pasiekimus visuose testuose pagerinti dešimčia procentų – toks buvo pirmasis tikslas. P. E. Wolffas pateikė paraišką, kad gautų finansavimą ir galėtų sumokėti konsultantams, jo idėjai savivaldybė pritarė: „Sukūrėme savotišką koaliciją, kurią sudarė keletas atstovų iš vadovybės, keletas mokytojų, kad galėtume organizuoti visas idėjas, kurios mums kildavo proceso metu. Pirmiausia buvo svarbu sukurti viziją, pašalinti kliūtis, sukurti trumpalaikius tikslus, o mūsų tikslas buvo pagerinti rezultatus ir mokymo kokybę, darbuotojų gerovę, nes jei mokytojai bus nepatenkinti, tikslo pasiekti nepavyks. Mokytojai mano idėjai pritarė. Kaip direktorius buvau atsakingas už mokinių mokymąsi, rezultatus. „Lean“ suteikia daugiau darbuotojų įsitraukimo, bendradarbiavimo, mažiau streso. Naudodami „Lean“ galėjome pasiekti, kad geri projektai bus įgyvendinami. Kitas elementas buvo vertinimo kultūra. Gavome finansavimą išorės konsultantams, kurie mokė mūsų darbuotojus.“

 

Sisteminis vertinimas, koregavimas, rezultatų stebėsena ir veiksmų ėmimasis tinka ne tik įmonėse, bet ir mokyklose. Įvertinus sėkmės veiksnius ir reikiamus veiksmus, grafiškai galima susidaryti planą, iškabinti ir juo vadovautis, jį papildant vėliau kylančiomis idėjomis. Darbuotojai turi būti supažindinti su „Lean“ ir išmokti šių technologijų, išsiaiškinti, per kokias sritis bus siekiama pagerėjimo. Visi struktūriniai padaliniai turi to siekti. Pirmiausia buvo dirbama metodinėse dalykų grupėse, vėliau kartu dirbo visų dalykų mokytojai ir administracija. Kitas svarbus segmentas – vertinimas. Kaip tą daryti ir kaip parengti vertinimo veiksmų programą, kuri leistų pasiekti 10 proc. pagerėjimą? Kaip bendradarbiauti su tėvais, ko iš jų tikėtis, reikalauti? Vaikai turi ateiti į mokyklą išsimiegoję, papusryčiavę, per pamokas negali rašinėti SMS žinučių, todėl susirinkimuose turi dalyvauti abu tėvai kartu su mokiniais. Darbo klasėje valdymas – tam irgi reikia tinkamos veiksmų programos, paprastai į klasę buvo žiūrima kaip į privačią mokytojo erdvę, dabar Danijoje taip nėra ir reikia veiksmų plano. Buvo dirbama grupėmis, keistasi idėjomis, kurios turi prisidėti prie bendros veiksmų programos, šia turi vadovautis visi mokytojai – nepakanka vesti pamokos taip, kaip norisi, reikia remtis bendru planu. Mokytojų planai turi sietis su kolegų planais, individualūs planai turi prisidėti prie bendrųjų. Komandinis darbas turi padėti parengti mokyklos planą. Būtina padėti kiekvienam kolegai. Pagrindinį dėmesį svarbu skirti ne pasiekimams, rezultatams, o mokinių gerovei, dėl to parengiama atitinkama darbotvarkė. Būtina nepamiršti grįžtamojo ryšio, jis gali būti orientuotas „į viršų“ ir susijęs su lūkesčiais, tikslais. Grįžtamasis ryšys gali būti ir vertinamasis bei perspektyvinis, kai yra vertinama ir analizuojama, ko reikia imtis, kad mokiniai galėtų pasiekti kitą tikslą. „Vertinimui ir grįžtamajam ryšiui skiriame dvi savaites, grįžtamąjį ryšį suteikia visi, jį gali gauti kiekvienas mokinys, aš apie tai internete pranešu tėvams. Išsakytos idėjos fiksuojamos ir pagal tai darbuotojai kuria veiksmų programą. Tokia iniciatyva nėra primetama „iš viršaus“, ji kilo iš mūsų mokytojų. Norėjome patobulinti nacionalinę testų sistemą, pirmiausia turėjome padėti mokytojams įsisąmoninti, kad nereikia tos sistemos bijoti. Mokiniai irgi suvokė, kad jei kartą nepasisekė, jie gali pasistengti ir kitą kartą parodyti geresnius rezultatus. Tobulinome ir jungtinius akademinius metinius planus“, – pasakojo svečias.

Jau po 4 metų pastebėta, kad devintokų egzaminų rezultatai pagerėjo daugiau nei 20 proc. Visų testų rezultatuose buvo reikšmingo pagerėjimo, anksčiau mokykla buvo laikoma viena prasčiausių regione pagal fizikos rezultatus, po 4 metų jie pagerėjo 44 proc. ir laikraščiuose buvo pradėta rašyti apie mokyklos sėkmę.

 

Direktorius du kartus per metus sukviečia visus mokytojus, prieš devintos klasės egzaminus aptariami visi aštuntokų pasiekimai ir pagal tai koreguojama programa. Svarbiausia – išsiaiškinti, kaip mokytojai gali padėti mokiniams geriau mokytis, taip pat gera atmosfera klasėje, kad nebūtų patyčių, už tai atsakingas kiekvienas. Naudojamas „Planuok, daryk, tikrink ir veik“ metodas, užsibrėžiami, susiplanuojami tikslai.

Buvo išsakyti pageidavimai, kad direktorius dažniau išeitų iš kabineto ir matytų, kas vyksta mokykloje. Tokios pozicijos ir dabar yra laikomasi. Direktorius turi būti susipažinęs su viskuo, kas vyksta mokykloje, duoti pavyzdį ir mokyti mokinius. Kartais jis stebėdavo ir darbą klasėse.

Pirmieji rezultatai pasijuto po 5–6 metų. Jau po 4 metų pastebėta, kad devintokų egzaminų rezultatai pagerėjo daugiau nei 20 proc. Visų testų rezultatuose buvo reikšmingo pagerėjimo, anksčiau mokykla buvo laikoma viena prasčiausių regione pagal fizikos rezultatus, po 4 metų jie pagerėjo 44 proc. ir laikraščiuose buvo pradėta rašyti apie mokyklos sėkmę, geri rezultatai padarė įspūdį ir ministerijos atstovams. Buvo optimizuotas užduočių administravimas, todėl atsirado daugiau laiko mokymo procesui.

 

Kitas svarbus veiksnys – mokyklos darbuotojų gerovė. „Lean“ leidžia mokinių ugdymo procesui padaryti daugiau poveikio, padidinti socialinę paramą, didina prognozuojamumą ir veda pripažinimo link. 2017 m. P. E. Wolffo vadovaujama mokykla jau buvo šeštoje vietoje iš visų Danijos mokyklų pagal mokymosi rezultatus, dabar yra didžiausia privačių mokyklų konkurentė, darbuotojai ja didžiuojasi. Protingi žmonės, tinkama socialinė motyvacija ir darbas mokinių labui leido tai pasiekti. „Iš pat pradžių turėjome planą ir būtent todėl mums pasisekė. Mūsų darbuotojai buvo įsitraukę, vadovybė ir administracija išėjo iš savo kabinetų ir tapo mokymosi aplinkos dalimi, ėmė ją kurti kartu su kitais. Jie savo ruožtu padėjo mokytojams. Taip buvo sukurta vadinamoji „deganti platforma“, būtina pokyčiams, administracija lankėsi pamokose, dirbo su savimi ir tenkančiomis pareigomis, tai rodo, kad administracija gali teigiamai prisidėti prie mokymosi aplinkos ir per dalyvavimą pamokose“, – sėkmės paslaptis išdavė pranešėjas. Svarbu nepamiršti tinkamo grįžtamojo ryšio, jis leidžia optimizuoti padėtį ir mokymą. Esant tinkamam planavimui ir aplinkai, visi darbuotojai padarys viską, ką gali, kad rezultatai būtų kaip įmanoma geresni.

 

***

Lietuvos mokyklose taip pat taikoma „Lean“ metodika – Kauno Aleksandro Puškino gimnazija, Kauno Žaliakalnio progimnazija, Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazija, Kauno jaunimo mokykla ir Kauno pedagogų kvalifikacijos centras 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų lėšomis vykdo projektą „Pažangios LEAN metodologijos taikymas mokyklų demokratinių procesų tobulinimui ir mokinių pasiekimų gerinimui“.