Nuo mokyklos visiems – prie mokyklos kiekvienam

Nacionaliniame švietimo lyderystės forume „Nuo mokyklos visiems prie mokyklos kiekvienam“ šiemet dalyvavo per tris šimtus dalyvių. Mokytojai ir švietimo specialistai į renginį Vilniuje atvyko iš Lietuvos ir kitų 22 pasaulio šalių, 6 žemynų. Šis diskusijų forumas vyko jau penktąjį kartą.

Plėtodami praeitų metų forumo atviros mokyklos temą, renginio dalyviai, susirinkę į Socialinių mokslų kolegiją, diskutavo, kaip įtraukusis ugdymo turinys kuriamas klasėje, mokyklos bendruomenėje, valstybėje. Paliestos socialinės problemos ir kasdienybėje iškylantys iššūkiai. Lietuvos mokyklų patirtį papildė užsienio lietuvių bendruomenių atstovų įžvalgos, prieita prie bendrų išvadų ir siūlymų švietimo pažangai kurti.

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas, vienas iš projekto „Lyderių laikas“ iniciatorių ir jo kuratorius, pradėjo renginio dalį „Mūsų siekis – atvira mokykla solidarioje visuomenėje“ savo pranešimu, kuriame kalbėjo apie valstybinę švietimo strategiją. Atkreiptas dėmesys į tai, kad, nors ir džiaugiamės, jog Lietuvoje daug piliečių įgyja aukštąjį išsilavinimą, dažnai mokslai nutrūksta, baigus bakalauro laipsnio studijas, o šiuo metu, palyginti su Europos šalimis, Lietuvoje nedaug studentų, siekiančių doktorantūros laipsnio. Taigi, pasak jo, trūksta valstybinio masto susitelkimo į švietimo kokybę. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į šalyje vyraujančią patyčių kultūrą, o jai pažaboti ieškoti veiksmingesnių priemonių. Pastebėta ir tai, kad aukštojo mokslo įstaigose mokosi tik 20 proc. studentų iš neturtingų šeimų, o turtinė nelygybė ir skirtumai Lietuvos mokyklose ryškėja vos tik perkopus pradinio ugdymo lygmenį.

 

 

Šiaulių universiteto Edukologijos instituto Specialiosios pedagogikos katedros docentė dr. Lina Miltenienė, pristačiusi pranešimą „Mokykla kiekvienam: ką tai reiškia ir kaip ji kuriama?“, siekė atkreipti klausytojų dėmesį į tai, kad įvairovė mokyklos bendruomenėje nėra silpnybė, o atvirkščiai – stiprybė. Pasak jos, reikėtų atsižvelgti į kiekvieno mokinio poreikius ir kiekvienam skirti tiek laiko, kiek jam reikia. Pranešėja ragino nepamiršti ir aktyvaus mokinių dalyvavimo – kad jie būtų svarbūs proceso dalyviai. Mokslininkė kalbėjo apie lozungų ir realybės susipriešinimą. Pavyzdžiui, kaip teigė ji, socialiniuose švietimo ir ugdymo įstaigų puslapiuose dažnai viešinami tik tie vaikai, kurie laimi olimpiadose, plačiau kalbama tik apie daugiau pasiekusias mokyklas – bet ar tai visada teisinga?.. „Ar tik laimėjimai gali apibūdinti, kad mokykla yra gera arba bloga?“ – abejojo pranešėja. L. Miltenienė kvietė telkti dėmesį į mokyklų tarpusavio bendradarbiavimą, aktyvią mokymosi aplinką, kurioje vyktų grupiniai ir tiriamieji darbai.

 

Kita pranešėja – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė – pabrėžė, kad, jos akimis, geras mokytojas – tai ne tas, kuris pateikia atsakymus, o tas, kuris provokuoja ieškoti, nenurimti, tyrinėti. Pedagogė atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau, pavyzdžiui, XIX a., mokytis reiškė, jog ateityje tapsi ponu. Tačiau dabar mokslas aukštos socialinės padėties nebeužtikrina, juo labiau kad žmogus pradeda abejoti savo reikalingumu ateityje – pasaulyje sparčiai diegiamos technologijos, pakeičiančios žmogaus darbo jėgą. Todėl dažnas mokinys dar mokykloje sau kelia tokius klausimus: „Ar man padės išsilavinimas?“, „Kas aš esu mokytojui?“, „Kokį autoritetą man turi mokytojas?“, o kai kurie jų mokytoją gali matyti kaip naivuolį, neatitinkantį realybės. Taigi, vedami šių abejonių, kaip pabrėžė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja, mokiniai kuria savo tvarką, kultūrą ir taip tolsta nuo mokytojo autoriteto. Vis dėlto, pasak J. Litvinaitės, mokytojas gali įprasminti ir įvietinti mokyklą, bet turi būti arti vaiko ir su juo kalbėtis, o tam būtinas išlaisvinimas ir įgalinimas – kad jis pats, o ne tik dokumentai ir vadovybė galėtų formuoti mokyklą.

 

Šiaulių r. Aukštelkės ir Kurtuvėnų mokyklų-daugiafunkcių centrų bei Bubių mokyklos direktorius Vaidas Bacys savo pranešime apie solidarią mokyklą visuomenėje pasakojo, kad, prieš renkantis nelengvą kelią – suvienyti skirtingus vienos bendruomenės narius, gali kilti daug baimių, bet reikia prisiminti, dėl ko taip daroma. O tai, pasak jo, reikalinga, kad neprarastumėme dar daugiau vaikų, nei praradome – ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. „Bendruomenė – tai sudėtingas darinys, skirtingas. Ir nors bendruomenės neįmanoma valdyti, galima jai daryti teigiamą įtaką – suvienyti“, – sakė direktorius. Tokius teiginius V. Bacys iliustravo realiais pavyzdžiais – šiuo metu mokykloje mokosi 11 iš užsienio grįžusių mokinių, kurie integruojasi į mokyklos bendruomenę, pamokas lanko didelių specialiųjų poreikių turintis mokinys. Ugdymo įstaigoje plačiai taikomas įtraukiojo ugdymo metodas, atsisakyta tradicinių suolų, veikia tėvų klubas, kuriame diskutuojama mokyklos veiklos klausimais, užmegztas bendradarbiavimas su Latvija, įsitraukiant į „SOS vaikų kaimo“ projektą. Pasak V. Bacio, lėšų mokyklos aplinkai gerinti ir mokymo turiniui praturtinti nėra lengva rasti, bet aktyviai ieškant – įmanoma. Baigdamas savo pranešimą, jis priminė Tomo Reido citatą: „Grandinė yra tiek stipri, kiek stipri yra jos silpniausia grandis“, apie kurią siūlė pasvarstyti kiekvienos mokyklos atstovams.

 

Renginį tęsė teatro mokytoja Silvija Stonkutė, pakvietusi dalyvius į teatrinę improvizaciją, per kurią patys forumo dalyviai turėjo trumpam pavirsti aktoriais.

Popietinė forumo dalis buvo skirta ugdymo turiniui, apie kurį kalbėta 7 aspektais: 1) kiekvieno vaiko pažinimas, 2) aktualaus ir prasmingo ugdymo turinio kūrimas kartu su mokiniais, 3) mokinys – savo mokymosi savininkas, 4) patirtinis ir tiriamasis mokymasis, 5) mokytis padedantis vertinimas, 6) mokinio mokymosi patirties įvertinimas, 7) pripažinimas, pasitikėjimas ir bendradarbiavimas dėl mokymosi pažangos. Minėtais aspektais forumo dalyviai grupėse dalijosi savo patirtimi: pateikė pavyzdžių, įžvalgų, ieškojo sprendimų ir atsakymų. Diskusijos bus apibendrintos ir skelbiamos tikintis, kad forumo dalyvių mintys, siūlymai, idėjos bus naudinga mokyklų praktikai ir nacionaliniu lygmeniu, tariantis dėl ugdymo turinio atnaujinimo krypčių.

 

Mokyklų patirčių diskusijų sesijai vadovavusi dr. Elena Motiejūnienė teigė, kad tiek mokiniams aiškinant dalyką, tiek pamokose pritaikant įtraukųjį metodą reikia nepamiršti, jog išmoksta tik tie, kurie tikrai mokosi ir įsitraukia patys, parodo iniciatyvą, išsikelia tikslus – to, pasak jos, joks mokytojas už mokinius negali padaryti. Švietimo ekspertė kvietė atkreipti dėmesį į tai, kad, jei organizuojamas įtraukusis ugdymas, turi būti keičiamas ir vertinimas, sumažinama įprastinio vertinimo reikšmė ir pradėtos vertinti ne tik formaliosios žinios. Teigta, kad kartais galutinis mokinių vertinimas – brandos egzaminai – taip sureikšminamas, kad net pirmokai, verčiami tėvų, eina mokytis pas korepetitorius. Vis dėlto brandos egzaminai neturėtų būti viso gyvenimo sėkmę nulemiantis veiksnys – tai klaidingas paplitęs požiūris. O ką mokytojui reikėtų daryti, jei klasėje daug mokinių ir nespėjama išmokti visos programoje pateiktos medžiagos? Tokiu atveju, pasak dr. E. Motiejūnienės, patartina telktis į mokinių projektinę ir tiriamąją veiklą, kuri gali būti atlikta už mokyklos ribų, po pamokų. Žinoma, svarbu prisiminti, kad tokia veikla sudominti mokinius nėra sunku, tačiau jiems ji turi atrodyti prasminga ir atitikti šiuolaikines jaunų žmonių gyvenimo aktualijas.

 

Kalbėdami apie kiekvieno vaiko pažinimą, diskusijų dalyviai sutiko, kad pagrindinis dalykas, norint priartėti prie mokinio, yra mokytojo asmenybė – jo gebėjimas savo meile užauginti vaiką. Tačiau, kaip buvo aptarta, tiek pasaulio lietuvių lituanistinėse mokyklėlėse, tiek Lietuvoje iškyla iššūkis įtraukti tėvus į mokyklos bendruomenę, o vaiką pažinti darosi sunku, jei patys tėvai to nenori ar tiesiog neleidžia. Buvo priminta, kad reikalinga labai didelė įvairiapusė investicija į mokytoją – tam, kad jis būtų tas, kuris nori dirbti, ir pajėgtų siekti gerų rezultatų.

 

Aptardami aktualų ir prasmingą ugdymo turinio kūrimą kartu su mokiniais, projekto „Lyderių laikas 3“ forumo dalyviai dalijosi gerosiomis patirtimis – veiklos už mokyklos ribų sėkmingu įgyvendinimu, kartu įveiklinant ir tėvus. Taip pat, pasak pasisakiusiųjų, pasiteisina diskusijos ir tarimasis su mokiniais, integruotos pamokos, pavyzdžiui, į jas pakviečiant papasakoti apie savo veiklą skirtingų profesijų atstovus. Vis dėlto reikėtų keisti požiūrį – kartais tėvams gali pasirodyti, kad „integruotos pamokos tik žaidimai“. Taip pat, kaip buvo išsakyta, reikėtų vengti konkurencijos tarp kolegų ir mokinių, kad būtų kuo daugiau pasitikėjimo, tarimosi, o ne priešiškumo. Kaip teigė diskusijos dalyviai, būtų galima pabandyti kurti užduotis su mokiniais, kartais atsitraukti nuo vadovėliuose esančios medžiagos ir į pamokas įtraukti kitų mokiniams aktualių temų.

 

Kalbant apie mokinį kaip apie savo mokymosi savininką, buvo aptarta, kad mokytojas turi permąstyti savo poziciją klasėje, įvertinti save iš šalies – ar ne per ilgai jis dominuoja pamokoje. Ir nors tai gali būti sunku, kartais pravartu leisti sau atsitraukti ir pasitikėti mokiniu bei jo turimomis žiniomis. Tačiau tuo pat metu buvo paprieštarauta ir aptartas Suomijos mokyklose pastebėtas atvejis, kai, leidus dirbti savarankiškai, informaciją sugebėjo susirasti tik gabūs vaikai, o truputį mažiau gabumų turintiems mokiniams reikėjo mokytojo pagalbos ir paaiškinimų. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į kiekvieną individualų atvejį ir mokinių savarankiško veikimo metodologiją taikyti, atsižvelgiant į konkrečius poreikius. Rekomenduota, kad kiekvienoje pamokoje vaikas išsakytų savo patirtį, ją reflektuotų, o tai galbūt padidintų pasitikėjimą savimi. Buvo kviesta nepamiršti, kad kiekviena vaiko klaida yra vertybė, iš kurios jis gali mokytis.

 

 

Diskusijos dalyviai džiaugėsi, kad dauguma mokyklų vykdo integruotus tarpmokyklinius projektus – taigi patirtinis tiriamasis mokymas yra gyvas ir Lietuvoje, ir pasaulio lituanistinėse mokyklose. Vis dėlto pabrėžta, kad kartais, ypač Lietuvoje, projektų nespėjama vykdyti arba jie vykdomi per lėtai, nes netinkamai planuojamas laikas. O šiuolaikinis gyvenimo tempas reikalauja griežto laiko planavimo, todėl tokį pat principą reikėtų taikyti ir kalbant apie mokyklų įsitraukimą į projektus.

 

Kalbant apie mokytis padedantį vertinimą, buvo pastebėta, kad dažnoje mokykloje taikomas kaupiamasis vertinimas. Pavyzdžiui, Airijoje mokinių įvertinimus fiksuoja mokytojai, bet jų nesako nei vaikams, nei tėvams, sąmoningai pabrėždami ne vertinimą, o mokinių pažangą – su jais yra aptariama, kokia pažanga yra pasiekiama, bet pažymiai neakcentuojami. Tai buvo pateikta kaip pavyzdinis elgesys – svarbu, kad vaikas nepatirtų gėdos jausmo dėl vertinimo, nes tai dažniausiai neskatina tobulėti.

 

Forumo „Lyderių laikas 3“ dalyviai kalbėjo ir apie mokymosi patirties įvertinimą bei pripažinimą. Neabejota, kad sėkmė aplanko tada, kai ugdymo turinys svarbus ne tik mokytojui, bet ir vadovui. Pasidalyta, kad Italijoje jaunuoliai, baigę mokyklą, neskuba iškart teikti paraiškų universitetui ir išbando save per įvairias praktikas, kurios dažnai juos atveda į sėkmingą ir užtikrintą profesijos pasirinkimą. Buvo palyginti Lietuvos ir Islandijos mokomųjų dalykų skaičiai ir svarstyta, ar Lietuvoje jų yra ne per daug, ar jie visi reikalingi. Pastebėta problema gimnazijose – kai kurie mokiniai ateina „atsėdėti“ pamokų, todėl siūlyta didinti profesinių mokyklų, galinčių pasiūlyti perspektyvių specialybių ir nuolat modernėjančių, aprūpinamų naujausia įranga, prestižą.

 

Diskutuodami apie pasitikėjimą ir bendradarbiavimą dėl mokinio pažangos, švietimo srities specialistai atkreipė dėmesį, kad reikalingas ne bet koks, o itin sistemingas mokytojų kompetencijų tobulinimas. Pasak kalbėtojų, dabar pedagogai gali dalyvauti gausybėje įvairiausių renginių, bet ne visi jie yra veiksmingi. Reikalingas ir modernių darbo sąlygų mokytojui užtikrinimas, naujų mokymosi erdvių įrengimas.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Doc. dr. Ramutė Bruzgelevičienė po dalyvių patirčių pristatymų atkreipė dėmesį, kad savivaldžiam mokymuisi reikia stipraus mokytojo vadovavimo ir lyderiavimo, todėl čia didelių eksperimentų be gero pasiruošimo nelabai gali būti – tą rodo ir tyrimai. Mokslininkė priminė, kad, įvedant bet kokius pokyčius, reikia paisyti ir ugdymo turinio, bei ragino svarstyti ne tik apie mokymo procesus, bet būtent apie mokymo turinį – kokių pokyčių jame galėtų būti.

 

Ugdymo plėtotės centro metodininkas Gražvydas Kazakevičius kvietė mokytojus per pamokas stengtis sukurti asmeninį teigiamą santykį su mokomuoju dalyku, pavyzdžiui, tekstu. Tokiu atveju vaikas bus išmokytas mokytis ir jis tiesiog „įgers“ į save mokymo turinį, suvokdamas jam artimas asociacijas. Mokytojų jis retoriškai paklausė, ar, žinodami daug metodų, visais jais tiki? Šią mintį pratęsė, pakviesdamas atsisakyti savo apribojimų: „Trukdžiai – tai mes patys. Jei tikime tuo, ką žinome, tai yra mūsų kompetencijos. O jei netikime tuo, ką žinome, tai tik žinios, kurių nepanaudojame.“

 

Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro mokytoja Vida Šarauskienė pabrėžė, kad, norint priimti sėkmingus sprendimus, mokyklų darbuotojų įžvalgos turėtų būti panašios, tarpusavyje derančios. Pedagogė kvietė užmegzti abipusį dialogą ne į plotį, o į gylį. Pasak jos, susikalbėjimas turi būti tarp mokytojo, mokinių ir tėvų – jie negali visi eiti sau ir savo keliais – keliai privalo susikirsti.

 

Į renginį atvykęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius dėkojo organizatoriams, renginio dalyviams ir džiaugėsi lyderyste kaip žmonių gebėjimu suprasti savo veiklos prasmę ir galvoti apie pokyčius. „Žmogus yra beribė galimybė“, – taip ministras kreipėsi į susirinkusiuosius, primindamas, kad kiekvienas vaikas turi beribes galimybes, o kūdikis, net nemokėdamas kalbėti, jau kreipiasi į mus klausdamas. Taigi, pasak jo, itin svarbus ikimokyklinis ugdymas, o mokymasis visą gyvenimą turėtų būti išlaikytas kaip savas troškulys ir sava galia.

 

Švietimo srities atstovai pakviesti teikti savo idėjas kitų metų forumo temai, siūlyti aktualiausias mokykloms temas.

Penktąjį nacionalinį švietimo lyderystės forumą organizavo projekto „Lyderių laikas 3“ komanda kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kolegomis.