Nuo karinių mokymų iki pradinių klasių mokytojos – tik vieneri metai

Pasaulyje jau kurį laiką populiaru baigus mokyklą ir delnuose spaudžiant atestatą pasakyti stop mokslams bent vieneriems metams ir patirties semtis darbo rinkoje, savanoriaujant, keliaujant ar panašiai. Lietuvoje visa tai dar tik įgauna pagreitį, bet šiandien pertraukos metai vis dažniau vilioja ir mūsų šalies jaunuolius. Tokį kelią pasirinko ir Fausta Bagdonaitė. Šiandien ji – pradinių klasių mokytoja ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Pradinio ugdymo pedagogikos studentė, bet kelias iki dabar buvęs įdomus, diktavęs neeilinius pasirinkimus, privertęs patikėti, kad kartais puikiai dera iš pažiūros visiškai nesuderinami dalykai.

 

Žinome, jog baigusi mokyklą rinkotės ne studijas, o karinius mokymus, sakykite, kaip Jums kilo tokia idėja? Kam Jums to prireikė?

Dvyliktoje klasėje buvau tikra, kad po baigimo niekur nestosiu, skirsiu metus laisvei nuo mokslų. Kaip tik tais metais sugrąžinta privaloma karinė tarnyba vaikinams, tad klasėje tarp jų, tai sukėlė labai daug sąmyšio. Buvo daugybė pasipiktinusių, kurie kategoriškai atsisakė eiti tarnauti. Aš jų nesupratau ir nuolat klausdavau, kodėl prieštarauja. Sulaukdavau atsakymų: „Tu esi mergina, kai tau nereikia, tu ir kalbi, kad čia nieko bloga“. Tuomet susimąsčiau, o kodėl gi ne? Būtų tikrai įdomi patirtis, kažkas visiškai nauja. Pasitarusi su mama ir sulaukusi jos pritarimo, apsisprendžiau. Po mėnesio jau buvau užsiregistravusi savanore.

 

Kaip kariniai mokymai keitė jūsų asmenybę? O gal nepadarė jokios įtakos?

Kariniai mokymai padarė labai didelę įtaką. Teko įveikti save, užgniaužti principus, po jų psichologiškai jaučiausi galinti įveikti bet ką. Kariuomenėje kitaip nei gyvenime, čia labai svarbu gebėti gerbti kitus, mokėti susitvardyti, nusileisti. Čia išmokau visada ieškoti kompromisų, vengti nereikalingų pykčių, ardančių partnerystę tarp kolegų. Visada būdavau drąsi, bet po karinių mokymų jaučiausi kaip niekada pasitikinti savimi ir galinti apsiginti.

 

Fausta, dar įdomiau tai, jog po karinių mokymų pasirinkote Pradinio ugdymo pedagogikos studijas, atrodytų, keistas posūkis, kodėl toks pasirinkimas?

Visada žinojau, kad darbą siesiu su bendravimu. Kadangi mano mama mokytoja, jau nuo vaikystės atrodė, kad pats įdomiausias ir geriausias darbas – mokytojos. Man tereikėjo pasirinkti, kurios tiksliai srities, nes pirmasis sprendimas nebuvo pradinių klasių mokytoja, mąsčiau ir apie geografijos, istorijos, choreografijos pedagogikos studijas.

Visgi įdomu ne tai, kad pasirinkau Pradinių klasių ugdymo studijas, įdomesnis pasirinkimas – kariuomenė. Tai buvo didžiausias netikėtumas tiek man, tiek mano draugams.

 

Studijuojate ir dirbate mokykloje, kaip pavyksta visa tai suderinti? Kaip mokytojos darbą vertinate šiandien, kai jau įgijote šiek tiek praktikos?

Dėstytojai labai lanksčiai žiūri į studentus, kurie dirba pagal profesiją, suteikia galimybių atsiskaityti kitu laiku, pateikti darbus kitokiu formatu, jei negali dalyvauti paskaitoje. Nesakau, kad dienos grafikas būna laisvas, jis net labai įtemptas, bet tai kaip tik mano būdui, nes negaliu išsėdėti vietoje.

Kaip ir anksčiau, mokytojos darbas man atrodo įdomus, kupinas naujovių. Kadangi jau turėjau kelias praktikas iki pradėdama dirbti, šis darbas labai nenustebino, buvau jam nusiteikusi.

 

Turbūt turite nuomonę apie šiandienos pedagogikos studijas, kaip manote, kuo skiriasi šiandienė studijų programa nuo tos, pagal kurią buvote mokoma Jūs? Į ką kreipiamas esminis dėmesys dabartinėje pradinio ugdymo studijų programoje?

Dabar ypač daug dėmesio skiriama individualizavimui – pastebėti kiekvieno vaiko individualumą ir jį skatinti. Itin siekiama ugdyti kritinį vaikų mąstymą, sprendimų ieškojimą, platų mąstymą.

 

Ar karinio mokymo pagrindai praverčia mokykloje? Jei taip, tuomet kaip?

Kariuomenė yra labai struktūruota, ten itin svarbu, kad kiekviena grandis būtų vietoje ir laiku, gebėtų judėti kaip komanda. Šios žinios praverčia ir mokykloje, nes klasė, kaip kariuomenės vienetas – būrys.

Dirbdama su tėvais, taip pat pritaikau kariuomenėje įgytas kompetencijas: lankstumą, kompromisų ieškojimą.

 

Ką Jums reiškia būti pradinių klasių mokytoja? Kokius tikslus sau keliate? Ar pavyksta jų pasiekti?

Dirbdama pradinių klasių mokytoja, jaučiu stiprų įsipareigojimą. Nekalbu apie tai, kad reikia prižiūrėti, jog vaikas nenusisuktų sprando, bet apie tai, kad pradinių klasių mokytoja turbūt ilgiausiai išlieka vaiko širdyje. Pradinukai labai daug mokosi iš suaugusiųjų, todėl jaučiu itin didelę atsakomybę daryti jiems gerą įtaką savo gyvenimo būdu.

Siekiu būti įdomi, inovatyvi, daug išmananti mokytoja, kuria vaikas galėtų pasitikėti, jausti pagarbą.

Šie metai buvo kupini iššūkių, bet labai džiaugiuosi savo klase, tėvais, nes jutau didelį palaikymą ir galėjau atsiskleisti, tiek kiek norėjau.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate klasėje?

Manau, kad sunkiausia yra vaikų auklėjimas, kai vaikai nejaučia ribų ir jiems atrodo, kad galima elgtis kaip išmanai. Dažniausiai su tokių vaikų tėvais labai sunku susikalbėti, nes jie taip pat sunkiai atranda auklėjimo metodų savo vaikui. Bet tikrai esama tėvų, kurie reaguoja išmintingai, jiems be galo svarbu, kad vaikas mokykloje elgtųsi tinkamai.

 

Kaip pavyksta užmegzti kontaktą su mokiniais?

Kartą viena mano pirmokė priėjo prie manęs ir pasakė: ,,Mokytoja, aš jus myliu“. Man pasiteiravus už ką gi, sulaukiau atsakymo: „Nes jūs graži“.

Dviprasmiška situacija. Malonu tai girdėti, bet kai tiek daug darbo įdedi, stengiesi, kad pamokos būtų įdomios, įtraukiančios, o tave myli už tai, kad esi graži – tarsi gyvenimo ironija. Tik, žinoma, manau, kad už grožį galima mylėti daugiausiai savaitę. Matyt, kažkur širdy, mes jautėmės viena kitai artimos dėl mūsų sukurto ryšio, kuris atsiranda natūraliai, nes esu atvira vaikams, tad ir vaikai – atviri.

Nuo pat pirmos mūsų susitikimo dienos paprašiau, kad vaikai kreiptųsi į mane vardu. Kiekvieną savaitę pradedame ne pamokomis, o aptardami penktadienio filmą, kurį visi žiūrėjome namuose ir pasidalindami savaitgalio įspūdžiais. Siekiu, kad kiekvienas vaikas sietų mokyklą su savo gyvenimu ir mokytoja nebūtų žmogus, kuriam negali nieko pasakyti, nes bijai griežtumo.

 

Kaip įvardytumėte, kokie yra šių dienų vaikai? Ko jiems reikia labiausiai?

Mano manymu, jie optimistiški, aktyvūs, smalsūs. Manau, kad jiems reikia aktyvių veiklų, kad galėtų patenkinti savo smalsumą, kad tai nebūtų mokymasis suole.

 

Pandemija privertė patirti kitokį mokymą ir mokymąsi, sakykite, kaip nuotolinį ugdymą vertinate Jūs, iš studentės perspektyvos? O kaip iš mokytojos?

Aš labai džiaugiuosi nuotoliniu mokymu bei mokymusi. Dabar studijos ir mokytojo darbas įgavo daug lankstumo. Žinoma, darbo mokykloje tikrai padvigubėjo, taisymas, medžiagos skaitmeninimas atima daug laiko, bet labai patogu jį derinti su studijomis. Dabar galiu dalyvauti visose paskaitose.

 

Kaip manote, ar nuotolinis ugdymas visavertis ir kokybiškas? Ko pasigendate?

Manau, kad, ar jis kokybiškas, priklauso nuo mokytojo, kaip sumaniai jis pateikia informaciją, kokių mokymo būdų pasitelkia, ar vyksta įsivertinimas. Gal šiandien jis ne visiškai visavertis, bet nuolat taip dirbant ir pasitelkiant vis kokybiškesnių priemonių, atsirandant sumanesnėms programoms, pritaikytoms nuotoliniam mokymui, išties pasiteisintų. Pastaruoju metu daugelis mokinių nuotoliniame ugdyme dalyvauja tik padedami tėvų, tad tai ir yra didelė problema, bet, tai visiškai natūralu, juk pirmokas pirmą mėnesį dirba ne taip kokybiškai, kaip praėjus penkiems. Tad ir nuotoliniam ugdymui reikia laiko.

Minusai, kuriuos įžvelgiu – tai nuosaikaus ryšio su mokiniais stoka. Ir tai, manyčiau, ne tiek svarbu mokytojui, kiek mokiniui. Kuo vaikas – mažesnis, tuo ryšys – svarbesnis. Dirbant nuotoliniu būdu, sudėtinga greitai suteikti mokiniui grįžtamąjį ryšį, kad, pavyzdžiui, pirmoje užduotyje padaręs klaidą, antroje jos nebekartotų. Informacija keičiamasi kur kas lėčiau, reikia pasitelkti tėvų pagalbą (kalbu apie savo klasę), tad tai užtrunka, o kai kurios klaidos mokinio atmintyje lieka tarsi ne klaidos.

 

Kur matote save po 5-erių metų?

Po penkerių metų vis dar matau save mokykloje. Viliuosi būti išbandžiusi darbą ir privačioje sistemoje.

 

Ačiū už skirtą laiką.