Norime būti reikalingi!

„Labiausiai vertinu neabejingumą ir siekį daryti gražius bei gerus darbus. Aišku, darantieji klysta, nes ne viskas jiems pavyksta. Tačiau būtent aktyvios, kūrybingos asmenybės skatina ir palaiko mokyklos gyvenimą, asociacijų ir kitų organizacijų veiklą“, – prieš 7-erius metus, kalbinama „Švietimo naujienų“, sakė Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos (LMMA) prezidentė Rūta GIRDZIJAUSKIENĖ. Ji asociacijai vadovauja iki šiol. Matyt, ja tikima ir pasitikima… Tad kaip asociacijai sekasi šiandien – kaitos, permąstymo ir pertvarkų metais?

 

Kaip Lietuvos muzikos mokytojų asociacija veikia šiandien – po 7-erių metų?

Lietuvos muzikos mokytojų asociacija ir šiandien yra aktyvi, siekia burti visus muzikos pedagogus. Veikiame tiek ir taip, kaip pajėgiame padaryti geriausiai. Per pastaruosius dešimt metų atsirado keletas naujų mūsų veiklos krypčių, naujų iniciatyvų. Nuo 2012 m. kasmet kartu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru organizuojame Lietuvos mokinių muzikos olimpiadas. Plačiai per Lietuvą nuskambėjo „Dainuojančios klasės“ akcija, paskelbta metodinių leidinių serija. Tai nauji mūsų darbai, kurie prasmingai dera su seminarų muzikos pedagogams organizavimu, metodinės pagalbos teikimu, atstovavimu muzikos mokytojų interesams įvairiais lygmenimis. Taigi, esame aktyvūs ir tikime muzikinio ugdymo prasmingumu.

 

Vyksta ugdymo turinio kaita, kiek ir kaip Jūsų vadovaujama asociacija prie to prisideda?

Nesama bendros sampratos, kokį norėtume matyti Lietuvos švietimą po 10 ar 20 metų. Tų vaizdinių gali būti daug, galimos įvairios metodologinės ir epistemiologinės prieigos. Nesusitarus, neišsiaiškinus esminių dalykų, ko ir kaip siekiame, bet kokios reformos, tarp jų ir ugdymo turinio atnaujinimas, yra menkai prasmingos.

Ar iš tiesų vyksta ugdymo turinio kaita? Prieš keletą mėnesių plačiai per Lietuvą nuskambėjo konkurso ugdymo turiniui atnaujinti skandalas. Buvo paskelbtas konkursas, kurio techninės sąlygos, švelniai tariant, keistos. Konkursas neįvyko. Taip ir liko nesusitarta, kas ir kodėl turėtų būti atnaujinama. Į asociacijas (bent jau muzikos mokytojų) kreiptasi nebuvo. Mielai prisidėtume, dalyvautume. Tačiau, matyt, yra geriau žinančių, ko reikia Lietuvos mokyklai, muzikiniam ugdymui.

 

Kokias esmines ugdymo turinio problemas įvardytumėte Jūs?

Dvi problemos, kurias įvardinčiau kaip pagrindines. Pirmoji – nesama bendros sampratos, kokį norėtume matyti Lietuvos švietimą po 10 ar 20 metų. Tų vaizdinių gali būti daug, galimos įvairios metodologinės ir epistemiologinės prieigos. Nesusitarus, neišsiaiškinus esminių dalykų, ko ir kaip siekiame, bet kokios reformos, tarp jų ir ugdymo turinio atnaujinimas, yra menkai prasmingos. Palyginkime su vairavimu – juk įsėdęs į automobilį vairuotojas žino, kur, kodėl ir kaip nori nuvykti. Ratų savame kieme sukimas bus tik važinėjimas niekur. Labai norėtųsi palinkėti Lietuvos švietimui turėti aiškų kelionės tikslą, kurio link būtų keliaujama.

Popamokinės muzikinės veiklos finansavimas kai kuriose mokyklose gerokai sumažėjo arba kai kuriais atvejais netgi buvo atsisakyta chorų, ansamblių. Ko tada vertos reformos, jei, kažką naujo kurdamos, griauna ilgametes muzikinio ugdymo tradicijas.

 

Antroji problema susijusi su kas kelerius metus vykdomomis reformomis. Nauja politinė valdžia, naujos iniciatyvos. Kaskart pradedama nuo reformų, menkai galvojant apie tęstinumą, tvarumą. Tenka tik pavydėti kitoms šalims, pavyzdžiui, suomiams, kurie dar praėjusiame amžiuje susitarė dėl esminių švietimo principų ir iki šiol jų laikosi, todėl ir rezultatai akivaizdūs. Pavyzdys galėtų būti naujai įdiegta etatinio mokytojų apmokėjimo tvarka. Etatinis apmokėjimas – kitose šalyse pasiteisinusi ir gera idėja. Problemos atsiranda ją neišmaniai įgyvendinant. Dar tik pirmieji mėnesiai, apibendrinimus dar sunku daryti. Tačiau iš mokytojų jau gauname žinių, kaip ši reforma paveikė muzikinį ugdymą. Pavyzdžiui, nesusidarant etato daliai pradinių klasių mokytojai muziką pradėjo vesti patys, nors ir pripažindami, kad kompetencijų tam neturi. Arba popamokinė muzikinė veikla – jos finansavimas kai kuriose mokyklose gerokai sumažėjo arba kai kuriais atvejais netgi buvo atsisakyta chorų, ansamblių. Ko tada vertos reformos, jei, kažką naujo kurdamos, griauna ilgametes muzikinio ugdymo tradicijas.

 

Ką manote apie integruotas ugdymo programas?

Pritariu integruoto ugdymo idėjai, nes visi menai, kaip ir muzika, yra itin lankstūs šiai idėjai įgyvendinti. Turime daug gerosios praktikos pavyzdžių, puikių mokytojų ir mokyklų iniciatyvų. Bet kritiškas žvilgsnis į integruotą ugdymą taip pat yra būtinas. Greta gerųjų pavyzdžių esama ir daug paviršutiniškumo, vienpusiško ugdymo integracijos supratimo. Ar dainelės apie skaičius dainavimas per matematikos pamoką jau yra integracija? Taip, dainuokime per visas pamokas, tai yra viena iš galimybių susieti pavienius dalykus. Tačiau tematinės sąsajos yra tik vienas iš integracijos būdų. Deja, dažnai tuo ir apsiribojama. Norėtųsi tiek ugdymo programų, tiek ir praktinio darbo lygmenimis patirti metodų, tikslų, problemų integracijos pilnatvę.

 

Kai bendravome prieš 7-erius metus, jau tada minėjote, kad asociacija aktyviai bendrauja su užsienio asociacijomis ir įvairiomis organizacijomis (sakėte: „Kad tik lėšų pakaktų…“). Ar ryšiai vis dar palaikomi? Kokiomis naujienomis galėtumėte pasidalyti?

Lėšų daugiau neatsirado, tačiau bendradarbiavimas su užsienio asociacijomis sustiprėjo. Palaikome glaudžius ryšius su Europos muzikos mokytojų, Europos ankstyvojo muzikinio ugdymo asociacijomis. Dalyvaujame pasaulinių muzikinio ugdymo asociacijų renginiuose. 2016 m. patys organizavome tarptautinę muzikinio ugdymo konferenciją Vilniuje, kurioje dalyvavo per 200 svečių iš 33 pasaulio šalių ir per 150 Lietuvos mokytojų. Tai buvo puiki galimybė pristatyti Lietuvos muzikinį ugdymą, o mokytojams susipažinti su užsienio šalių muzikinio ugdymo patirtimi. Drąsiai galime teigti, kad esame pasaulinio muzikinio ugdymo konteksto dalis.

 

Kaip vertinate įtraukiojo ugdymo situaciją Lietuvos mokyklose?

Neturėdama konkrečių duomenų, nesiimu komentuoti įtraukiojo ugdymo situacijos visoje Lietuvoje, tačiau muzikos mokytojai pasakoja, kad mokymosi, emocijų ir elgesio valdymo sunkumų turinčių mokinių daugėja. Kaip įtraukti tokius mokinius į ugdymosi procesą, pedagogams yra vienas didžiausių iššūkių. Mokytojų teigimu, pagalbos jie sulaukia nepakankamai.

 

Lietuvoje dažnai pabrėžiama skurdi mokymo priemonių bazė, mokomosios medžiagos nepakankamas lygis. Kaip yra muzikos pamokoje?

Muzikos mokytojai niekuo nesiskiria nuo kitų dalykų mokytojų. Mokymo priemonės muzikos pamokoje specifinės ir brangiai kainuojančios. Todėl ši problema išlieka taip pat aktuali, kaip ir prieš dešimt metų. Žinoma, yra mokyklų ar mokytojų, kurie geba surasti galimybių, kaip praturtinti muzikos mokymą. Tačiau netrūksta ir pavyzdžių, kai mokytojas neturi muzikos kabineto, yra priverstas iš klasės į klasę nešiotis visas muzikos mokymui reikalingas priemones.

 

Kokias 10-mečio naujoves, atsiradusias muzikos mokymo srityje, vertintumėte kaip itin reikšmingas?

Džiugina muzikos vadovėlių įvairovė, informacinių technologijų panaudojimo muzikos pamokose galimybės. Muzikos mokytojai aktyviai dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Gražaus, prasmingo darbo pavyzdžių netrūksta.

 

Lietuvoje sudėtinga situacija regima ir su mokytojų kvalifikacijos kėlimu. Kaip Lietuvos muzikos mokytojų asociacijoje sprendžiate šį klausimą?

Viena vertus, galime džiaugtis, kad mokytojų kvalifikacijai kelti skiriama lėšų, o ir kvalifikacijos tobulinimo renginių pasiūla yra didelė. Kita vertus, stokojama sisteminio požiūrio į kvalifikacijos kėlimą, mokytojui sunku atsirinkti aktualius ir prasmingus renginius, jų kokybė ne visada yra pakankama. Muzikos pedagogai susiduria su dar viena problema – specifinėms muzikinio ugdymo temoms skiriamų renginių stoka. Todėl Lietuvos muzikos mokytojų asociacija jau 20 metų nuolat organizuoja kvalifikacinius seminarus – mokytojams siūlo aktualią tematiką ir geriausių Lietuvos bei užsienio lektorių komandas.

 

Šiandieniniai mokiniai – itin aktyvūs, nori eksperimentuoti. Kaip visa tai įgyvendinate muzikos pamokoje? Ar mokytojai geba atrasti tinkamų metodų, kad muziką paverstų patrauklia visiems?

Iš tiesų, mokiniai per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė. Jie aktyvūs, nori patys veikti, bandyti, eksperimentuoti, atrasti. Pamažu keičiasi ir muzikos mokymas: mažėja teorinio dėstymo, daugėja praktinių veiklų, atrandama mokymosi už mokyklos ribų galimybių. Keičiasi ir muzikos mokytojas – jis jau nėra vienintelis šaltinis muzikos žinioms įgyti. Kadangi šios tendencijos formavosi palaipsniui, tolygiai keičiasi ir mokytojai. Asociacijos iniciatyva parengta keletas leidinių, kuriuose sudėti pedagogų taikomi inovatyvūs muzikinio ugdymo metodai. Galime tik pasidžiaugti mokytojų išradingumu ir siekiu atspindėti šiuolaikinių mokinių ugdymosi poreikius.

 

Kompetencijomis grįstas ugdymas – dar viena puiki, tačiau neparengta švietimo idėja. Niekas neprieštaraus išskirtų kompetencijų svarbai asmens gyvenime, būtinybei jas ugdyti mokykloje. Kyla klausimas, ar ir kaip tai daroma?

Kaip manote, kaip šiandien įgyvendinamas kompetencijų ugdymas mokykloje? Kaip jos pamatuojamos?

Kompetencijomis grįstas ugdymas – dar viena puiki, tačiau neparengta švietimo idėja. Niekas neprieštaraus išskirtų kompetencijų svarbai asmens gyvenime, būtinybei jas ugdyti mokykloje. Kyla klausimas, ar ir kaip tai daroma? Kaip žinoma, kompetencijos apima žinias, gebėjimus ir vertybines nuostatas. Žinioms ir gebėjimams vertinti turime pakankamai įrankių, bet vertybinių nuostatų vertinti taip ir nepradėjome. Kita vertus, lyg ir aišku, koks yra išskirtų kompetencijų turinys, pateikta rekomendacijų, kaip jas ugdyti. Tačiau ugdymo praktikoje jos nevertinamos, neturime duomenų, kurios iš jų yra išugdomos, o kurios taip ir lieka mokyklos veiklos paraštėse.

 

Jau Jūsų klausiau, apie kokią asociaciją svajojate, tada minėjote, kad svarbiausia būti reikalingiems… Ar esate? O gal šiandien keliate sau kitų tikslų?

Kaip ir prieš dešimt metų, taip ir dabar – norime būti reikalingi šiandienos ir ateities mokytojams, mokiniams, muzikiniam ugdymui. Norėtume būti reikalingi ir švietimo politikams, inicijuojantiems ir įgyvendinantiems švietimo reformas. Juk kartu galėtume nuveikti daugiau. Deja, asociacijų vaidmuo švietimo kaitos procesuose yra vertinamas nepakankamai.

 

Kokį Lietuvos švietimą regite po 10 metų? Kaip manote, kas iš tiesų pasikeis?

Gyvenimas taip greitai keičiasi, kad sunku prognozuoti, kaip keisis Lietuvos švietimas. Norėtųsi, kad būtų išlaikyta tai, ką turime geriausia, kuo stebisi ir ko pavydi užsienio kolegos, t. y. muzikinio ugdymo tradicijos, mokytojų profesionalumas, mokinių muzikinių pasiekimų lygis, meninės veiklos įvairovė. Tai – nekintančios vertybės, kurias turėtume branginti ir saugoti. O jau pats gyvenimas padiktuos, kokiu ateities drabužiu jos turėtų būti apvilktos, t. y. į kokius ugdymo pokyčius ir kaip turėtų būti lanksčiai reaguota.

 

Dėkoju už pokalbį.

Viršelyje Siniz Kim (unsplash.com) nuotrauka