Neuromokslai – galimybė ateities ugdymo programoms

„Bet kuris chaosas – tik nesuprasta sistema“, – tokia fraze savo paskaitą į Ugdymo plėtotės centrą susirinkusiems įvairių įstaigų švietimo atstovams pradėjo dr. Kęstutis Skauminas. Jis – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos docentas, probleminio mokymo specialistas, Neuromokslų instituto Molekulinės neuroonkologijos laboratorijos vadovas, gydytojas chirurgas, sertifikuotas saviugdos specialistas.

 

Lektorius teigė pedagogams visada jaučiantis pagarbą jau vien dėl to, kad jie smegenų sistemoje ryžosi įdiegti dar vieną „autostradą“, o kartais net ir keletą jų, nieko nesuardydami ir nesustabdydami. „Naujos žinios, naujas įprotis, naujas gebėjimas – tai vis nauja autostrada, kurią kasdien kuria mokytojai. Džiaugiuosi, kad žmonija jau suprato, kad, jeigu mus kas ir išgelbės, tikrai ne greitos kojos ar stiprūs raumenys – tai padaryti padės tik mūsų mąstymas“, – sakė jis.

 

Neuromokslai kaip galimybė ateities ugdymo programoms – naujos paradigmos beieškant

Dr. Kęstutis Skauminas

Tikriausiai daugeliui pažįstama senovės kinų filosofo Lao Tzu mintis: „Pažinti kitus yra protinga. Tikroji išmintis yra pažinti save. Ugdyti kitus yra stiprybė. Tikroji jėga yra savęs ugdymas.“ Primenu šią mintį, nes noriu pabrėžti, kad visraktis yra visada pradėti nuo savęs. Man tenka susidurti su Jaunųjų gydytojų organizacija. Prieš kelerius metus sveikatos priežiūros sistemoje prasidėjo renginiai, vadinami „Transforum“. Aktyvus jaunimas kreipėsi į mane dėl mokymų, sakydami, kad jiems nepatinka sistema. Tada aš jų paklausiau: „O kas jums jumyse nepatinka?“ Bet jie teigė, kad su jais viskas gerai, tik sistema jiems nepatinkanti. Tuomet aš jiems paaiškinau, kad jie ir yra toji sistema, norint ją pakeisti, tėra du keliai: evoliucionuoti ir transformuoti arba kelti revoliuciją. Paklausiau, ką jie renkasi?.. Procesas išsiplėtojo į transformaciją. Visi priėmė tai, kad visgi reikia pradėti nuo savęs.

 

Senovės Delfuose prie įėjimo į Apolono šventyklą parašyta „Gnothi Seauton“. Sokratas savo raštuose rašė, kad šį terminą galima versti dvejopai. Vienas iš vertimų – „Žinok savo vietą“. Bet man daug labiau patinka antrasis vertimas – „Pažink save“. Taigi, jie taip pat skatino pradėti nuo savęs.

Daugeliui žinomas Siksto koplyčioje ant lubų Mikelandželo nutapytas paveikslas. Tada Mikelandželas buvo vienas garsiausių skulptorių, todėl popiežiaus prašomas ištapyti koplyčios lubas iš pradžių atsisakė ir išvyko į Florenciją. Tačiau, popiežiui supykus, kilus įtampai tarp Florencijos ir Vatikano, Mikelandželas nutarė paklusti prašymui ir sukūrė tai, ką iki dabar laikome meno šedevru. Paveikslo fragmentas vadinamas „Adomo sukūrimas“.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus šio paveikslo elementus. Kūrėjas yra lydimas angelų, kurių veido išraiškos skirtingos. Apsiaustas, ant kurio skriejama, nėra aerodinaminės formos. Tad ką genealusis dailininkas norėjo mums pranešti šiuo fragmentu? Vienas JAV neuroanatomas pastebėjo, kad apsiaustas itin primena didįjį galvos smegenų pusrutulį. Jeigu uždėtume ant paveikslo smegenų trafaretą, pastebėtume, kad toje vietoje, kur yra angelų ir kūrėjo kojos, matomas žmogaus smegenų kamienas ir smegenėlės, atsakingos už judesius ir koordinaciją, o toje vietoje, kur yra kūrėjas, įžvelgiamos kaktinės skiltys, atsakingos už loginį mąstymą, protavimą, strategavimą, klaidų numatymą, kūrybiškumą.

Neteigiu, kad Mikelandželas buvo pirmasis neuroanatomas, bet yra žinoma, kad naktimis jis skrosdavo lavonus, todėl gerai pažinojo žmogaus anatomiją. Jeigu visa tai būtų iškilę į viešumą, popiežius nebūtų jam davęs tokio užsakymo – greičiau jau būtų sudeginęs ant laužo (anuomet buvo draudžiama skrosti mirusiųjų kūnus). Mano galva, Mikelandželas dėl savo genialumo suprato, kaip veikia žmogaus smegenys.

 

Įdomi tame paveiksle yra dar viena detalė. Užėję į ne vieną įstaigą galėtume atrasti šio paveikslo fragmentą – tai viena kitos siekiančias rankas.

Ši scena skatina mąstyti. Abi rankos ištiestos, kuriamasis dalyvauja savo kūrimo procese. Nesusiliečiančiais pirštais galbūt Mikelandželas norėjo mums priminti, kad tai, ką vadiname realybe, ir tai, ką vadiname dvasiniu pasauliu, turi atskirtį. Negana to, man, kaip neuromokslininkui, besusisiekiančios rankos primena sinapsę.

Neuromoksluose neuronas, perduodantis informaciją, vadinamas neuronu mokytoju, o neuronas, priimantis informaciją, – neuronu mokiniu. Tarp jų irgi yra atskirtis – sinaptinis plyšys, kuriame veikia neurochemija.

Hebrajų kalboje žodis „Adomas“ reiškia „pirmas panašus į kūrėją“. Gali būti, kad Mikelandželas mums paliko žinią, jog pirmasis žmogus buvo ne tas, kuriam uodega nukrito, o žmogus, kuris pirmas pradėjo sau kelti klausimus: „Iš kur visa tai atsirado? Kokia mano gyvenimo prasmė?.. ir pan.“

Informacija smegenyse – tarsi lego…

 

Mūsų smegenys, uždarytos kaulinėje dėžutėje, neturi tiesioginio kontakto su išorės pasauliu. Visi pojūčiai duoda milijonus bitų per minutę informacijos į smegenis, bet smegenys sinapsėje visus tuos signalus paverčia neurochemija, t. y. sau suprantama kalba. Kiekvienas vertimas įneša tam tikrų paklaidų. Visa tai sukuria smegenų šališkumo efektą. Smegenų žievėje yra kuriami smegenų žemėlapiai: atsakingi už regą, uoslę, judesį ir t. t. Nėra vieno žemėlapio, atsakingo už atmintį, kaip ir nėra vieno „stalčiuko“, atsakingo už santykius šeimoje, įstaigą, kuriai vadovauju, ar vaikystės prisiminimus. Informacija smegenyse pirmiausia dekoduojama, tai reiškia, kad jos elementai išsklaidomi po visas smegenų struktūras. Kad ją atgamintume, turime sudėlioti tarsi lego. Būtent dėl to kai kurių dalykų negalime prisiminti, o kai kuriuos esame linkę pagražinti.

 

Uždavinys: turime du daiktus – raketę ir kamuoliuką, kainuojančius 110 eurų. Raketė yra 100 eurų brangesnė. Kiek kainuoja kamuoliukas?

Kažkas, matyt, iš matematikų srities pasakė, kad 5 eurai, ir tai yra tiesa, bet ar buvo tokių, kuriems pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo 10 eurų. Tikriausiai buvo ir nemažai. Heilio universitete prieš 14 metų šis uždavinys buvo pateiktas pirmakursiams, daugiau nei 50 proc. iš jų intuityviai atsakė, kad 10 eurų. Neuromokslai įrodę, kad intuicija žmogų apgauna 93–94 proc. Vadinasi, jeigu norite pasikliauti intuicija, tai padaryti galite tik toje srityje, kur esate ekspertai.

 

Evoliucija lėmė, kad žmonija prisitaikė prie savo anatomijos. Prisimenu savo mokslo metus, kai klasėje turėjome sėdėti tyliai ir drausmingai, nejudėdami klausytis, ką mokytojas kalba. O juk žmonės 100 tūkst. metų mokėsi judėdami. Šį faktą ilgai ignoravome – edukologai, deja, taip pat. Laimei, pagaliau ėmėme suprasti, kad mokymasis už klasės ribų, horizontalus lateralinis mokymasis, mokymasis dalyvaujant, įtraukiant mokinį yra daug veiksmingesnis. Pabrėžiu, kad šie metodai pagrįsti neuromokslų.

Genofondas – tik pamatai

 

Pedagogai drąsūs dar ir dėl to, kad imasi daryti tai, ko nesukūrė gamta. Mes iš savo protėvių atsinešame mažiausiai 50 proc. genofondą, tačiau turime nepamiršti, kad tai – tik pastato pamatai. Pavyzdžiui, įgimtas vaiko temperamentas – vargas tam pedagogui, kuris sugalvos jį pakeisti. Jis duotas gamtos. Bet tai, ką daro pedagogai, yra pastatas ant pamatų. Procesas vadinamas asmenybės ugdymu. O auklėti žmogų reikia iki tada, kai jis pats pradeda užsiimti saviugda.

Smegenų neuroplastiškumas

 

Kaip mes galime būti tikri, kad iš mažo žmogiuko išaugs žmogus? Esame socialinės būtybės ir naudojamės sudėtingomis smegenų funkcijomis. Matydami tą patį reiškinį, interpretuojame jį skirtingai ir tai mums sukelia skirtingas emocijas. Kadangi emocinis atspalvis skirtingas, paprastai būna skirtingos ir reakcijos, skirtingi veiksmai. Smegenų žemėlapiai užima tam tikrą smegenų vietą, kurios paprastai trūksta. Tad ką gi daryti? Smegenys dėl evoliucijos gali keistis nuo vaikystės iki mirties. Tai vadinama smegenų neuroplastiškumu, kuris gali būti funkcinis ir struktūrinis. Funkcinis – kai smegenys perkelia tam tikrą funkciją iš pažeistos vietos į sveiką. Struktūrinis – tai smegenų gebėjimas keisti fizinę struktūrą besimokant. Pirmą kartą struktūrinis neuroplastiškumas buvo pastebėtas tiriant žmones, kurių darbo arba gyvenimo būdas juos verčia nuolat būti sukaupus dėmesį (šachmatininkai, matematikai ir pan.). Plačiausiai pasklidęs pavyzdys yra Londono taksi vairuotojai, kurie, norėdami gauti darbo licenciją, privalo išmokti visą Londono žemėlapį atmintinai. Žmonės išmoksta. Tiriant jų smegenis magnetiniu rezonansu, nustatyta, kad hipokampo srityje yra sutankėjimas ir net pats hipokampas didesnis. Ši sritis yra atsakinga už orientavimąsi trimatėje erdvėje. Žinoma, norint, kad smegenyse įvyktų pokyčiai, reikia itin sukaupto dėmesio ir daugybės pastangų. Galima sakyti, kad mūsų protas perorganizuoja smegenis pagal poreikį. Bet svarbu suprasti, kad smegenyse trūksta energijos ir vietos – tai yra išsenkantys resursai.

„Zefyro testas“

 

Turbūt daugelis žinote neuromokslininkų sukurtą eksperimentą „Zefyro testą“ (žr. čia). Bet, greičiausiai, ne visiems žinoma, kodėl jis buvo sukurtas. Vienas neuromokslininkas augino tris vaikus. Jiems užaugus, pastebėjo, kad jų pasiekimai koreliuoja su gebėjimu atidėti malonumą. Trys jo vaikai turėjo skirtingą gebėjimą atidėti malonumą. IQ testas, dalies mokslininkų nuomone, parodo tik gebėjimą spręsti IQ testą. Su gyvenimo pasiekimais jis nekoreliuoja taip stipriai, kaip stipriai koreliuoja gebėjimas atidėti malonumą. Tai jau yra įrodyta. Šis testas reikalauja valios. Neuromokslininkas, susimąstęs apie savo vaikus, iškėlė hipotezę, ar paties pastebėjimai galioja tik jo vaikams ar visiems. Ėmęs gilintis, tyrinėti, įrodė, kad galioja visiems ir yra rimtas prognostinis veiksnys, nusakantis žmogaus sėkmę.

Trijų lygių smegenų teorija

 

Trijų lygių smegenų teorija sako, kad mes dėl evoliucijos turime tris smegenų pakopas. Pirmasis lygis – smegenų kamienas iki tilto, kur yra visi mūsų refleksai. Kitaip tariant, tai yra visa, kas išgelbėja, kai ant mūsų važiuoja autobusas, o mes pasitraukiame į šoną. Teorija sako, kad pirmąjį lygį turi visa gyvoji gamta: šaltakraujai, šiltakraujai ir mes. Pagal šią teoriją, antrąjį lygį turime tik mes ir šiltakraujai. Jeigu kažkas namuose turite terariumą ir jums patinka driežiukai, gyvatės ir pan., tai džiaukitės jais, bet nelaukite iš jų empatijos ir emocinio ryšio, nes jo tiesiog negali būti. Visai kas kita yra mūsų augintiniai – šuniukai ir kačiukai, kurie turi emocinį intelektą. Abu šie lygiai neturi verbalinės komunikacijos. Trečiąjį lygį turime tik mes – Homo sapiens. Tuo ir skiriamės nuo gyvūnų, kad galime mąstyti ir kelti klausimus. Taigi mūsų smegenis sudaro trys smegenų lygiai, kuriuos būtų galima įvardyti tam tikrais personažais – „žalias“, „šiltas“ ir „protingas“, – atstovaujančiais skirtingų smegenų dalių atliekamoms funkcijoms. Smegenų struktūrų architektonika yra tarsi trijų aukštų pastatas. Pirmas aukštas – tai „žalias“, antras – „šiltas“, o trečias – „protingas“. Kodėl užsimezga konfliktai? Nes nematome, kad žmoguje vyrauja „šiltas“, nesuprantame, kad kažkas yra emociškai susijaudinęs. Kartais neurochemija smegenyse veikia taip, kad ne tik negirdime vienas kito, bet kalbame „skirtinguose aukštuose“.

 

Kodėl kai kurie iš mūsų socialines ir emocines kompetencijas turi stipresnes nei kiti? Kodėl mokyklų vadovų tikrinamos ne profesinės žinios, o socialinis ir emocinis intelektas? Nes būtent jie bus atsakingi, kiek įstaigose vyks vertikali ir horizontali integracija mokinių smegenyse. Vertikali vyksta tarp jau minėtų „trijų aukštų“ – tai reiškia išugdyti žmogui gebėjimą kalbėtis tarp visų trijų struktūrų. Smegenyse yra keletas kritinių laikotarpių. Pavyzdžiui, 2 metų kritinis laikotarpis, kai vaiko smegenyse jungčių yra dvigubai daugiau nei suaugusio žmogaus. Nenaudojamos jungtys ima nykti. Kitas kritinis laikotarpis yra 14–15 metų, kai jau norima viską išmėginti, jaučiamasi suaugusiaisiais, bet dar smegenyse nesusiformavę centrai, įvertinantys veiksmų pasekmes. Paauglys tiesiog negali numatyti savo elgesio pasekmių ir jis dėl to nekaltas.

Atmesti technologijas – tai kovoti prieš gamtą

 

Technologijos sukurtos tam, kad pritrauktų žmogaus dėmesį. Pedagogai klasėse, kovodami su technologijomis, iš esmės kovoja su gamta. Viena profesorė iš Vokietijos, atvažiavusi į edukologijos konferenciją, sakė: „Kolegos, liaukitės kovoję su technologijomis, o padarykite jas savo draugais.“ Tai buvo prieš 3 metus. Nuo tada aš per paskaitas savo studentams liepiu išsitraukti mobiliuosius, prisijungti prie interneto ir duodu jiems užduotis. Taip jie mokosi neurochirurgijos „sulindę“ į telefonus. Pajaučia azartą, rungtyniauja tarpusavyje ir net nesupranta, kad pusantros valandos mokėsi.

Svarbiausia – dėmesio balansas!

 

„Dėmesys yra priemonė, su kurios pagalba mes aktyviai apdorojame ribotą kiekį informacijos, pasirinktą iš didžiulio informacijos kiekio, mums prieinamo sensoriniu, sukauptos atminties ir kitokiu pažintinės veiklos pavidalu.“ (De Weerd, 2003)

 

Neuromokslas jau įrodė, kad mes turime tik vieną dėmesį. Moterys kartais sugeba vienu metu gaminti valgyti, kalbėti telefonu ir dar pastebėti, ką aplinkiniai veikia, bet vyrai niekaip. Kalbant apie procesus, kuriuos vadiname neuroplastiškumu, tai multitaskinimas (išblaškytas dėmesys) – nėra kokybiškas dėmesys. Gali būti, kad jau po dienos nebeprisiminsite, nei ką gaminote, nei su kuo kalbėjotės.

Į mane dažnai kreipiasi abiturientų tėvai su prašymu padėti jiems susikaupti, išlaikyti dėmesį. Bet aš atsakau, kad mums visiems duotas tobulas dėmesys, todėl turiu vienintelį pasiūlymą – patraukti visus dėmesį skaidančius dalykus.

 

Dėmesys turi kryptį ir ji gali būti dvejopa: į išorę arba į vidų. Dėmesys į išorę – tai darbai, atsakomybės, funkcijos ir pan. Dėmesys į išorę naikina dėmesį į vidų. Pavyzdžiui, kodėl žmonių, išėjusių į pensiją, sveikata suprastėja. Mano dėdė, visą gyvenimą buvęs aktyvus verslininkas, būdamas 70-ies nutarė baigti verslauti ir eiti ilsėtis. Nuo tos dienos jis tapo mano klientu. Tai yra jis vis skambina teirautis, pas kokį gydytoją jam kreiptis dėl vienos ar kitos problemos. Tam yra paaiškinimas. Kol dėmesys buvo nukreiptas į išorę, tol nematė, kas kaupiasi jo viduje. Tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo problemų, bet jos buvo ignoruojamos. Todėl mano palinkėjimas visiems: būkite aktyvūs, būkite lyderiai, bet neužmirškite, kad visiems reikia dėmesio balanso.

Kaip kinta neurochemija?

 

Kai dirginimas yra didesnis, nei turėtų būti, keičiasi mūsų neurochemija. Kartais pedagogai ar kitų sričių atstovai įstumia kolegas, darbuotojus arba mokinius į tokią būseną, kai jų „protingasis“ nebegauna deguonies. Visą energiją paima „žalias“ ir „šiltas“. O tada mokytojas sako: „Egzaminas prasideda.“ Ir nustemba, kad mokinys nebeprisimena elementarių dalykų, kurių mokėsi ištisus metus. Kodėl taip nutinka? Nes nepagalvojame, kokia tuo metu mokinio smegenų būsena. Kai reikėjo priimti sprendimus ir mąstyti, kas jame vyravo: „žalias“, „šiltas“ ar „protingas“? Ar aš, kaip mokytojas, sukūriau sąlygas funkcionuoti „protingajam“?

Moterys turi žemesnį adrenalino tolerancijos slenkstį. Smegenims nepatinka adrenalino jausmas, todėl paprastai moterys viską daro iš anksto, suplanuotai ir laiku. Vyrams adrenalino tolerancijos slenkstis duotas daug aukštesnis, juos reikia pagąsdinti, priremti prie sienos ir tada jie būna itin veiksmingi. Bet tai mes galime daryti ir patys sau. Sukurti stimulus mintyse, priminti sau atsakomybes, pasekmes, prasmę.

 

Ir pabaigai… Švietimo sistemą reformuojame jau tiek laiko, kad apima jausmas, jog niekas aiškios krypties ir nemato. Geros mokyklos koncepcija man labai patinka, nes joje suteikiama daug laisvės tiems, kurie ją kuria. Viskas priklauso nuo to, kiek mes gebame pakeisti mąstymą. Kaip jau minėjau, turime pradėti nuo savęs, t. y. pakeisti savo mąstymą. Tada imsime kitaip matyti pasaulį ir kitaip jame jaustis. Kitaip jausdamiesi, kitaip ir elgsimės. Pokyčius pajus aplinkiniai. Tuomet sistema, kurios dalis esame, pradės keistis.

Viršelyje iliustracija iš Pixabay.com