Nepalikime nė vieno nuošalyje

Liudmila Karklelienė
,
Vilniaus l.-d. „Žiedas“ vyr. logopedė

(Refleksija po važiavimo neįgaliųjų vežimėliu)

 

Kartais pagalvojame, kodėl gyvename vienaip, o ne kitaip, kodėl turime kažką ir neturime kažko kito, visą gyvenimą mus lydi klausimai: kodėl? Už ką? Kokiu tikslu? Ar tai būtina? Kas manęs laukia po šito? Ar tai sunkiausias dalykas, kurį man teks išgyventi? Ar bus dar sunkiau? Jei bus – kada? Kaip to išvengti, kaip išgyventi? O galiausiai mes susiformuluojame klausimą, kodėl būtent AŠ? Kodėl ne JIS ar JI? Ir štai dabar teko pajausti tai, ką jaučia žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. (Užduotis, kurią reikėjo atlikti studijuojant Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedroje.)

 

Pirmiausia, pamačius neįgaliųjų vežimėlius, nerimą kėlė mintis, kad tuoj reikės sėstis į juos ir išmėginti save būnant neįgaliojo žmogaus vietoje. Įsėdusi pasijutau labai pažeidžiama, atrodė, kad ką tik tapau tokia menka ir nepastebima, lyg skruzdėlytė, kuriai pasaulis atrodė milžiniškas ir šaltas. Apėmė bejėgiškumo jausmas, tartum esu nepajėgi daryti įprastų dalykų. Pradėjus važiuoti, buvo nejauku, slėgė toks jausmas, kad negaliu eiti, negaliu bėgti. Pastebėjau įvairių emocijų, kurias sukeliu žmonėms, matantiems mane. Vieni iš jų net nepastebėdami praeidavo, kiti – šypsodavosi, bet buvo jaučiamas gailestis. Kiti apeidavo šonu, nenorėdami susidurti su manuoju žvilgsniu, bet pasitaikė ir tokių, kurie geranoriškai padėdavo, pasitraukdavo, sustodavo, kad galėčiau pravažiuoti. Teko važiuoti į keletą įstaigų: polikliniką, vaistinę, parduotuvę ir banką. Galiu pastebėti, kad dauguma šių įstaigų yra pritaikytos neįgaliesiems, todėl didelių sunkumų nekilo norint įvažiuoti ar išvažiuoti iš vienos iš jų. Tačiau sunkumų buvo su durų atidarymu, žinoma, banke, parduotuvėje, poliklinikoje šių sunkumų nebuvo, nes durys automatinės ir atsidaro pačios, tačiau kai kuriose vaistinėse duris reikėjo atsidaryti pačiai, todėl buvo sunkoka, teko laukti žmonių, kad padėtų atidaryti duris ir prilaikytų, kol įvažiuosiu vidun. Labiausiai įsiminė situacija, kai privažiavau prie vienos vaistinės, o ten vaistininkė, per stiklines duris mane pamačiusi, greitai išėjo jų atidaryti, padėjo įvažiuoti, gražiai ir maloniai aptarnavo, taip pat padėjo ir išvažiuoti, palinkėdama sėkmės.

 

Po patirtų įspūdžių mano sąmonėje liko tikra sumaištis. Užklupo tokia gausybė jausmų, kai jaučiausi lyg du asmenys viename. Norėjau, kad mane pastebėtų, atkreiptų dėmesį, padėtų, nes jaučiausi nepajėgi daryti daugumos įprastų dalykų. Su šiuo jausmu taip pat grūmėsi ir priešingas jausmas – noras daryti viską savarankiškai, į pagalbą iš šalies atsakyti: „Galiu pati! Esu savarankiška! Esu tokia pat kaip ir kiti!“ Manau, tokį „pasivažinėjimą“ neįgaliųjų vežimėliu turėtų patirti visi. Galbūt tada turėtume visapusiškai suprantančią visuomenę, be iškreiptos nuomonės apie neįgalius žmones.

 

Taigi, manau, visados turime prisiminti viena (nesvarbu, ar šiuo metu sėdime neįgaliųjų vežimėlyje, ar bėgame savo sveikomis kojomis) – vertinkime tai, ką mums suteikia gyvenimas. Nesvarbu, tai skausmas ar džiaugsmas, liūdesys ar vienatvė, juoda gyvenimo diena ar ryškiai nusidažiusi ir spalvota akimirka, vertinkime viską ir gyvenimas atsidėkos mums už tai, kad esame ištvermingiausi jo mokiniai.

Ikimokyklinėse įstaigose specialiųjų poreikių turinčių vaikų kasmet vis daugėja. Specialioji pedagogika remiasi nuostata, kad ugdomi gali būti visi vaikai. Anot J. Ambrukaičio, A. Ališausko ir kt. (2003), palyginti su įprastos raidos vaikais, „asmenys, turintys ypatingųjų ugdymosi poreikių, mokosi lėčiau, tačiau jie gali mokytis ir pasiekti gerų rezultatų, bet visa tai priklauso nuo pedagogo“. Nepalikime nė vieno nuošalyje, nes veiksminga pedagogų pagalba šiems vaikams yra neįkainojama ir būtina.

 

Per praktiką teko dirbti su labai didelių specialiųjų poreikių vaikais. Dailės pamokos darbas ir rezultatas, kurį pavyko pasiekti suteikus vaikams pagalbą. 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.