Neįprasta KTU studenčių „Erasmus+“ mainų patirtis pasaulinės pandemijos metu

Kaip ir kiekvieną mokslo metų pusmetį, šiais metais Kauno technologijos universiteto (KTU) studentai dalyvavo „Erasmus+“ programoje, tačiau šis pavasaris visam pasauliui buvo tikras iššūkis, tarp jų ir akademinėms bendruomenėms. „Manau, jog tik po pirmųjų mainų iš tiesų suvoki, jog nieko nereikia bijoti ir jei tik yra noro – visada galima rasti išeitį“, – apie pasiryžimą vykti į Belgiją pagal mainų programą, asmeninę patirtį svetur, prasidėjus pasaulinei pandemijai, pasakoja Gustė Cibulskytė, KTU Skaitmeninės kultūros pirmakursė magistrantė.

 

Kartu su Guste į Belgiją vyko Milda Jokubauskytė, taip pat pirmo kurso magistrantė Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (KTU SHMMF) studijuojanti Skaitmeninės kultūros programoje. Šį pavasarį studentės, pasinaudojusios „Erasmus+“ mainais, išvyko į Leveno mieste įsikūrusį Katalikiškąjį Leveno universitetą (ol. Katholieke Universiteit Leuven), patenkantį į „Times“ pasaulio aukštųjų mokyklų reitingo penkiasdešimtuką.

 

„Savo ateitį sieju su Lietuva, tačiau gyvenimo svetur patirtis – puiki proga pakeisti pasaulėžiūrą, pažinti kitas kultūras“, – aiškina Gustė, kuri jau antrą kartą dalyvauja tarptautiniuose mainuose. Tuo tarpu Milda, studijuodama bakalaurą, tokia proga nepasinaudojo, todėl įstojusi į magistrą tvirtai pasiryžo ištaisyti šią situaciją.

 

Pašnekovės tikina, kad net studijuodamos naują programą, ypač antroje pakopoje, pvz., Skaitmeninę kultūrą, dėl dėstymo kalbos ar modulių suderinimo, tikrai nereikia nerimauti. Merginos skyrė šiek tiek laiko nuodugnioms paieškoms, o pasikalbėjusios su prodekane, galiausiai rado universitetą, siūlantį tinkamas studijas. Be to, Belgijoje, netrūksta programų anglų kalba, o ir gyventojai puikiai kalba angliškai, todėl kasdieniam gyvenimui nebūtina mokėti bent vieną valstybinę kalbą.

Kitokia mainų patirtis

 

Visgi šį pavasarį įgyta patirtis labai skyrėsi nuo anksčiau į mainus vykusių studentų – dėl Covid-19 pandemijos – mokslai visame pasaulyje perkelti į virtualią erdvę. Anot Mildos, dalies modulių paskaitos vyko per pokalbių programą „Skype for Business“, o kituose moduliuose nebuvo net ir nuotolinių susitikimų – dėstytojai paprasčiausiai atsiųsdavo pateiktis su balso įrašais.

 

Daugeliui studentų ir pedagogų toks mokymosi procesas – tikras iššūkis ir pašnekovės – ne išimtis: „Tikrai trūko diskusijų paskaitose, tačiau turėjome galimybę diskutuoti modulių forumuose“. Kaip ir visur, dėstytojai bei administracija nuolat stengėsi palaikyti kontaktą elektroniniais laiškais.

 

Vienas iš mainų užsienio universitete privalumų – įvairios atvykusiems studentams skirtos veiklos. Paklausus, ar įvairūs renginiai tapo nebeįmanomi, magistrantės dalijasi, kad
„Erasmus“ studentų tinklo „ESN Leuven“ organizacija rado būdą, kaip nuotoliniu būdu įdomiai užimti „erasmusus“ po paskaitų – pvz., rengdavo filmų peržiūrų vakarus. Tačiau įvairių universiteto organizacijų veiklos ne vienintelis būdas mainų studentams gerai leisti laiką.

 

Pasak Mildos, kadangi ji gyveno su dar 4 studentais, kompanija siūlydavo, kaip smagiai išnaudoti, iš pažiūros, nepatogią situaciją ir neleisti karantinui sugadinti taip ilgai lauktos progos išmėginti mainų studento gyvenimą: „Namie pasidarėme žaidimų, filmų vakarų, nuolat drauge gamindavome vakarienes, buvome nusipirkę 5000 detalių dėlionę, kuri taip pat užėmė laiko, tad tik spėk suktis ir derinti viską su paskaitomis ir darbų atlikimu“.

 

Mažų šalių ir mažų miestų privalumai

 

Greičiausiai, kiekvienas mainų studentas, dar prieš atvykdamas į savo pasirinktą aukštąją mokyklą, jau būna preliminariai susiplanavęs, ką norėtų aplankyti svečioje šalyje ir už jos ribų. Merginos, atėjus geriems orams, ketino patyrinėti Belgiją, tačiau Covid-19 virusas pakoregavo jų planus ir iki karantino jos spėjo paturistauti tik sostinėje, Briuselyje. Tiesa, pasak Gustės, ne visada didmiesčiai žavi: „Briuselyje yra gražių kampelių, tačiau tai ir labai tankiai apstatytas miestas su begale turistų. Nors, galima sakyti, kad tai sąlyginai saugus miestas, nesijaučiau čia jaukiai ir saugiai kaip Levene“.

 

Studentė šypsodamasi prisimena, kad Levenas įsiminė kaip labai rami ir maloni vieta, kurioje netrūksta veiklos, kultūros bei meno: „Sekmadieniais „Stuk“ kavinėje vyksta gyvos muzikos džiazo vakarai, o pirmadieniais „Blauwe Kater“ galima šokti klausantis bliuzo!“

 

Milda pastebi, kad planuotas keliones sutrikdęs karantino laikotarpis tapo puikia proga išvaikščioti ir pažinti Leveną: „Nors miestelis tikrai nedidelis (pėsčiomis, iš vienos pusės į kitą, nueiti galima per kiek mažiau nei valandą), tačiau atradau daug nuostabių gatvelių, parkų, vaizdingų vietų“.

 

Vykstantiems į Belgiją (kai tai bus įmanoma daryti laisvai ir be suvaržymų) magistrantės rekomenduoja išnaudoti tai, kad Belgija – nedidelė, aplink keturios kaimyninės šalys (Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija ir Liuksemburgas), o geležinkelių tinklas gerai veikia. Milda tikina, kad laisvu laiku galima suplanuoti tiek ilgesnių, tiek trumpesnių kelionių svetur.

 

Gustė pritardama sako, kad planuojantys studijuoti Belgijoje turėtų išsinuomoti dviratį, nes tai labai pigu. O aplankyti galima daug apylinkių, vertų pamatyti neturistinių miestų. „Taip pat siūlau nepraleisti progos apsigyventi name su kitais studentais – ši patirtis neišdildoma, o ypač, jei visi gyventojai iš skirtingų pasaulio kampelių.“

Dviračiai patinka ne tik olandams

 

Nors merginos studijavo universitetiniame mieste ir dažniausiai bendravo su kitų šalių studentais, sutikti vietiniai gyventojai atrodė gan uždari, kaip lietuviai, bet ir malonūs, mandagūs, draugiški, geranoriški. Gustė prisimena, kai pirmą dieną atvyko į Belgiją, mėgino iš Briuselio nusigauti į Leveną, bet supainiojo maršrutus ir įsėdo į traukinį, važiuojantį į Naująjį Leveną (kitą miestą), keblioje situacijoje joms padėjo traukinio konduktorius.

 

„Pravažiavusios savo, bei išlipusios artimiausioje stotelėje, tempdamos sunkius lagaminus laiptais aukštyn-žemyn, paklausėme kontrolieriaus, kaip nusigauti į Leveną ir kada išvažiuoja traukinys. Vėlų sekmadienio vakarą traukiniai nekursuoja labai dažnai, o atitinkamomis kryptimis – apskritai nevyksta. Kadangi nebuvo laiko nusipirkti bilietų, o traukinyje bilietai brangesni, matydamas mus sutrikusias ir pavargusias, darbuotojas suprato situaciją ir paragino tiesiog lipti į traukinį. Bilietus pardavė pritaikęs didelę nuolaidą. Labai žmogiškas poelgis, tai paliko puikų įspūdį, susijusį ne tik su traukinių darbuotojais, bet ir su visa tauta“, – šypsosi mergina.

 

Pasakodama apie belgų kultūrą, Milda žavisi žmonių požiūriu į dviratininkus: „Automobilių vairuotojai labai kreipia dėmesį į dviratininkus, yra atsargūs jų atžvilgiu (pėsčiųjų taip pat), įdomu matyti, kai dviračiu pravažiuoja mama su specialia priekaba, kurioje dar sėdi du jos vaikai, arba, kai pravažiuoja dviratininkas su dviem dideliais šunimis“. Panašu, kad belgai, kaip ir jų kaimynai olandai, itin didelį dėmesį skiria ekologiškoms transporto priemonėms.

 

Kauno technologijos universiteto inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *