Nauja praktika Lietuvoje – Pedagogų poreikio prognozavimo modelis

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Švietimo sistemoje šiemet – išties karšta. Vyksta daugybė reformų įvairiuose lygmenyse, tvirtinami įstatymų pakeitimo projektai, kuriami nauji švietimo pagalbos įrankiai. Vieną iš jų – Pedagogų poreikio prognozavimo modelį – pristatė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atstovai. Renginyje dalyvavo Europos Komisijos Techninės pagalbos ir informacijos mainų biuro (TAIEX), Vyriausybės komisijos nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti atstovai ir kiti svečiai. Pedagogų poreikio prognozavimo sistemą kūrė Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarija, LR švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), MOSTA, Europos Komisija ir tyrimo ekspertai.

 

MOSTA parengtu pedagogų prognozavimo modeliu siekiama kurti prielaidas tikslesniam pedagogų ir į pedagoginę kvalifikaciją teikiančias studijas priimamų asmenų planavimui, atsižvelgiant į kintančius ūkio, darbo rinkos ir švietimo sistemos poreikius. Vis dėlto modeliui įgalinti būtinas aktyvus suinteresuotų šalių įsitraukimas. MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovo Gintauto Jakšto manymu, modelis sudaro galimybes teikti įrodymais paremtas viešosios politikos rekomendacijas, norint suderinti pedagogų pasiūlą ir paklausą.

„Šis modelis nėra universali priemonė, išspręsianti visas problemas, tačiau jis gali tapti svarbiu įrankiu vertinant pokyčius, kurie nutinka ar gali nutikti sistemoje. Galime apskaičiuoti ir numatyti, kas mūsų sistemos gali laukti, pasirenkant galimus skirtingus scenarijus“, – sakė jis.

 

Projektą pradėjome įgyvendinti prieš keletą mėnesių, bet pasiekėme puikių rezultatų. Dirbome ir mokėmės vieni iš kitų, ne tik teikėme techninę pagalbą. Parengta puiki priemonė, dabar viskas priklausys nuo Vyriausybės atstovų, kad ji būtų naudojama priimant sprendimus. Tikime, kad Lietuva pasirinko tinkamą kryptį ir drąsiai stoja prieš iššūkius, siekdama pagerinti švietimo kokybę“, – kalbėjo P. Perez-Gomez.

Struktūrinių reformų paramos tarnybos generalinio sekretoriato Europos komisijos pareigūnė Patricia Perez-Gomez kalbėjo apie tai, kodėl šis projektas laikomas sėkmingu. Anot jos, projektas buvo priimtas, nes ŠMM ir suinteresuotos šalys parodė, kad yra nusiteikusios pasiekti išsikeltus tikslus. „Taip pat šis projektas sėkmingas, nes labai daug dėmesio skiriama mokymui ir mokytojams, o Europos komisija visa tai laiko prioritetu. Didžiausią sėkmę pasiekė MOSTA organizacija. Projektą pradėjome įgyvendinti prieš keletą mėnesių, bet pasiekėme puikių rezultatų. Dirbome ir mokėmės vieni iš kitų, ne tik teikėme techninę pagalbą. Parengta puiki priemonė, dabar viskas priklausys nuo Vyriausybės atstovų, kad ji būtų naudojama priimant sprendimus. Tikime, kad Lietuva pasirinko tinkamą kryptį ir drąsiai stoja prieš iššūkius, siekdama pagerinti švietimo kokybę“, – kalbėjo P. Perez-Gomez.

 

„PEDAGOGAI – PROGNOZAVIMO SISTEMOS PRISTATYMAS“
(Gintautas Jakštas, MOSTA)

 

Prognozavimo modelis pagrįstas registrų duomenimis. Mums svarbu, kad modelis būtų lankstus, o duomenų valdymas – automatizuotas. Jis turi suteikti galimybę vertinti pedagogų rengimo ar ugdymo pokyčius. Svarbu, kad prognozavimo modelis būtų atviras ir kad tiek juo, tiek rezultatais galėtume laisvai dalytis. Teikiami duomenys turi būti su statistiškai reikšmingu detalumo lygmeniu, kad jie būtų patikimi ir sprendimų priėmėjams nereikėtų abejoti dėl kokybės.

Kodėl iškilo šio modelio rengimo poreikis? Pastebėjome, kad Lietuvoje pedagogų amžius vienas didžiausių Europos šalyse. Apie pusė pedagogų šiandien yra vyresni nei 50 metų. Pedagogų rengimas – taip pat problemiškas. Jeigu žiūrėtume į pasiskirstymą Lietuvoje, tai nėra lokali programa, vyraujanti tik atitinkamame rajone. Net ir vietovėse, kurios yra arčiau Vilniaus, pedagogų amžius vis tiek siekia 47-erius metus.

Per paskutinius 5-erius metus traukiasi pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokinių skaičius. Tačiau jau dabar tikėtina, kad ikimokyklinukų ir pradinukų skaičius augs.

 

Nuo 2012 m. universitetuose I pakopos studijose parengiamų pedagogų skaičius sumažėjo beveik 3 kartus. Lietuvoje vyrauja Vilniaus mieste parengiami pedagogai, kartu nemažą dalį užima Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose parengiami pedagogai, bet jie vyrauja tik Klaipėdos mieste.

Vyksta daugybė reformų, kurių efektas sunkiai prognozuojamas. Siekiant nuosekliai vykdyti švietimo pokyčius, būtina analizuoti ir vertinti galimas pasekmes. Pavyzdžiui, kokį rezultatą duos mokyklinio amžiaus ankstinimas ir kiek dėl to reikės papildomai mokytojų?.. Siekiame, kad pedagogai vidutiniškai turėtų 18 kontaktinių valandų – ką šis pokytis duos?.. Mūsų sukurtas modelis leis įvertinti įvairius scenarijus.

 

Sistemos dalyvius suskirstėme į 4 pagrindines grupes: pirminiai duomenų šaltiniai (ITC), pedagogų planavimo modelio savininkas (MOSTA), modelio rezultatų analizė ir rekomendacijos, rezultatų ir rekomendacijų naudotojai.

Prognozavimo modelis pagrįstas registrų duomenimis. Mums svarbu, kad modelis būtų lankstus, o duomenų valdymas – automatizuotas. Jis turi suteikti galimybę vertinti pedagogų rengimo ar ugdymo pokyčius. Svarbu, kad prognozavimo modelis būtų atviras ir kad tiek juo, tiek rezultatais galėtume laisvai dalytis. Teikiami duomenys turi būti su statistiškai reikšmingu detalumo lygmeniu, kad jie būtų patikimi ir sprendimų priėmėjams nereikėtų abejoti dėl kokybės.

 

Analizė apima ikimokyklinio, bendrojo ir profesinio ugdymo mokytojus, privačias ir valstybines įstaigas. Modelis nevertina neformalaus ugdymo mokytojų poreikio. Priežastis, kodėl negalėjome tirti, kiek jų reikės, yra ta, kad nėra reglamentuota, kokį išsilavinimą jie turi įgyti. Šiuo atveju jų planavimas negali būti susietas su pedagogų prognozavimo modeliu.

Modelis atsižvelgia į tai, kurioje vietovėje (kaimo ar miesto) yra mokykla, ir atitinkamai planuoja, kiek reikės mokytojų. Didžiausias kontaktinių valandų vidurkis tenka istorijos, matematikos, biologijos, anglų kalbos, geografijos mokytojams.

 

Ką tik karjerą pradėjusiems mokytojams paprastai tenka mažiau kontaktinių valandų, taip pat mokyklose dirbantys pensinio amžiaus mokytojai turi mažiau kontaktinių valandų, bet 60-mečiai vis dar vidutiniškai turi 18 kontaktinių valandų.

Sulaukę pensinio amžiaus pirmaisiais metais į pensiją išeina kas penktas mokytojas. Vėliau ši dalis po truputį auga.

Modelis atsižvelgia į išorines prognozes: kiek bus mokinių ir kiek reikės studentų, kad patenkintų mokytojų poreikį. Kaip jau minėjau, mokinių skaičius augs, todėl plėtros prognozė sako, kad, augant mokinių skaičiui, reikės daugiau mokytojų. Manoma, kad bendras mokinių skaičius Lietuvoje per 4 metus išaugs maždaug 10 proc.

 

Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad, siekiant užtikrinti sistemos palaikymą ir tęstinumą, būtinas tolesnis sprendimų priėmėjų ir kitų suinteresuotų šalių įsitraukimas į sistemos plėtojimą. Siekiant užtikrinti sistemos veiksmingumą, rekomenduojama sudaryti ekspertinę darbo grupę, norint užtikrinti sistemos kokybę, reikalingas suinteresuotų šalių įsitraukimas teikiant patikrintus pirminius duomenų šaltinius. Norėdami užtikrinti sistemos pritaikomumą, privalome įtraukti sprendimų priėmėjus ir srities ekspertus, galinčius suformuoti priemones pedagogų trūkumui ar pertekliui spręsti.

 

„PROGNOZAVIMO REZULTATŲ SCENARIJAI 2018–2021“
(Giedrius Padvilikis, MOSTA politikos analitikas)

 

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad tokio detalumo modelio jokioje kitoje šalyje neradome. Tokias galimybes turėjome, nes esame surinkę labai detalius duomenis apie kiekvieną šalies pedagogą. Juos galėjome analizuoti pačiais įvairiausiais požiūriais.

Modelis susideda iš dviejų reikšminių dalių: paklausos ir pasiūlos. Paklausa susideda iš dviejų dalių: plėtros paklausa (kiek mums reikės naujų mokytojų kitais metais dėl to, kad keičiasi mokinių skaičius) ir pakeitimo paklausa (kiek reikės naujų mokytojų pakeisti iš darbo išeinantiems pedagogams).

 

Modelis yra matematinis, todėl itin tikslus. Tačiau jame nėra įtraukti apsisprendimo priėmimo duomenys, t. y. modelis neanalizuoja priežasčių, kodėl žmogus pasirenka ar nepasirenka tapti mokytoju. Galime įvardyti, kad yra paruošta 100 mokytojų, bet kiek iš jų įsidarbins, galime pasakyti tik tirdami praeities duomenis.

 

Modelis paremtas prielaidomis. Mokinių skaičiaus prognozė sudaryta remiantis esamais mokinių skaičiais. Buvo klausimas, ar galime daryti prognozes 10 metų į priekį (šiuo metu yra padarytos 4 metų prognozės)?.. Daryti galime, bet vienerių metų prognozė bus tiksliausia, vėliau tikslumas mažėja. Pats didžiausias tikslumo praradimas bus tada, kai nebežinosime duomenų, koks bus gimstamumas. Dabar, darydami prognozę 4 metams, žinome, kiek yra gimę būsimų pirmokų. Tai būtų 3 metų vaikai. Remdamiesi istoriniais duomenimis, žinome, kokia dalis iš jų ateina į pirmą klasę. Prognozuodami daugiau kaip 5 metams, turėtume numatyti gimstamumo rodiklius, todėl prognozė tampa itin netiksli. Galime prognozuoti tai, ką galime pamatyti iš istorinių duomenų, ko ne – turime remtis prielaidomis.

 

Šių metų prielaida buvo psichologų poreikis mokyklose. Anksčiau psichologų mokyklose buvo labai mažai, pagal rekomendacijas jų turi daugėti. Ateinantiems metams pagal prognozę turėtų būti priimta 150 naujų psichologų.

Visi skaičiai modelyje yra teigiami ir jie rodo paklausą, vadinasi, mokytojų atleisti nereikės, bet teks jų priimti papildomai nuo kelių vienetų iki kelių šimtų, atsižvelgiant į specialybę.

 

Plėtros paklausa parodė, kad kai kurių dalykų mokytojai turi neigiamą paklausą, o tai reiškia, kad tų dalykų besimokančių mokinių mažės, todėl mažės ir mokytojų poreikis. Kalbu apie vyresniųjų klasių dalykus: biologiją, ekonomiką, fiziką ir pan.

5–12 klasių mokinių skaičius mažėja ir toliau tendencingai mažės, todėl atitinkamų mokytojų poreikis taip pat mažėja. 1–4 klasių mokinių daugėja, todėl ir pradinių klasių mokytojų poreikis bus didesnis.

 

Modelis leidžia prognozuoti, kiek ateis pedagogines studijas baigusių studentų į mokyklas. Ką galima matyti? Pavyzdžiui, biologijos mokytojų numatomas poreikis – 10, universitetą baigs 16 studentų, bet duomenys rodo, kad dirbti ateis tik 2. Vadinasi, 14 pasirenka kitą – ne mokytojo – kelią. O štai chemijos reikia net 24 mokytojų, bet prognozė rodo, kad dirbti į mokyklą ateis tik 1.

 

Norisi atkreipti dėmesį į ikimokyklinį ugdymą. Kaip matome iš duomenų, ikimokyklinis ugdymas buvo pasiekęs bumą, t. y. augo vaikų skaičius ir reikėjo didinti auklėtojų skaičių. Kitais metais jų taip pat reikės daug – 262, tačiau tik kas ketvirtas pedagogas įsidarbina iš pabaigusiųjų aukštąsias mokyklas. Didžioji dalis jų ateina iš nežinomos kvalifikacijos žmonių. Nors ikimokyklinio ugdymo pedagogų dar reikia, bet poreikis jau yra sumažėjęs. Dabar labiau reikės priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų.

 

Modelis leidžia teikti rekomendacijas, kad, planuojant priėmimą į pedagogikos krypties aukštąsias studijas, būtina atkreipti dėmesį į modelio pateikiamas tendencijas dėl tam tikrų specializacijų pedagogų trūkumo / perviršio. Planuojant struktūrines reformas, reikėtų įvertinti tų reformų poveikį pedagogų pasiūlai ir paklausai, siekti padidinti aukštąsias mokyklas per paskutinius 5 metus baigusių pedagogikos krypties absolventų susidomėjimą ir įsidarbinimą mokyklose (gerinti pedagogo profesijos įvaizdį, skatinti pedagogų išėjimą į pensiją). Skatinti lankstesnį pedagogo specializavimąsi (integruotų mokslų mokytojai, kelių skirtingų dalykų mokytojai, pedagogų persikvalifikavimas) ir pedagogų iš kitų veiklos krypčių (psichologijos, technologijų ir pan.) pritraukimą dirbti mokyklose bei profesines pedagogikos studijas.

 

Žvelgiant į ateitį, modelis galėtų: įtraukti pirmaisiais metais neanalizuotas pedagogų specializacijas; įtraukti pedagogų ir pedagogikos krypties studijas baigusių absolventų išsilavinimo duomenis iš Diplomų ir atestatų registro; atlikti studentų priėmimo į pedagogikos krypties studijas prognozę ir studijų vietų paskirstymo tarp aukštųjų mokyklų modeliavimą; atlikti mokyklose nedirbančių pedagogikos krypties studijas baigusių absolventų užimtumo tyrimą bei pedagogo kvalifikaciją turinčių asmenų sprendimo įsidarbinti mokyklose priežasčių analizę; sukurti duomenų ir modelio atvaizdavimo įrankius skirtingiems naudotojams (mokykloms, savivaldybėms, pedagogus ruošiančioms aukštosioms mokykloms).

 

Diskusija „Nuoseklus žmogiškųjų išteklių planavimas – prielaida sėkmingam valdymui. Pedagogų pavyzdys“

 

Diskusiją vedusi LR Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė klausė dalyvių, kurie prognozavimo modelio dalykai jus nustebino? Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia jums ir Lietuvai?

 

„Pažvelgus į statistiką, kuri rodo ikimokyklinio ugdymo pedagogų skaičių, atrodytų, kad tų mokytojų susidaręs perteklius, bet mes, kaip mokytojų rengėjai, jaučiame, jog tai yra didžiausia pedagogų paklausos sritis. Dauguma mūsų absolventų dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Žinome, kad ne visi vaikai dalyvauja ikimokyklinio ugdymo programose, norėdami padidinti tą skaičių, turėtume didinti ir ikimokyklinio ugdymo mokytojų skaičių. Nesu tikra, ar į tai buvo atsižvelgta analizuojant ikimokyklinio ugdymo mokytojų paklausą. Priešmokyklinio ugdymo mokytojų klausimu – dabar Lietuvoje nereikia baigti jokių papildomų programų, tereikia išklausyti 40 val. kvalifikacijos kursą“, – pastebėjo Vilniaus kolegijos Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.

 

G. Jakštas atsakė, kad pirmiausia buvo įvertinta paklausa, kiek tam tikro dalyko mokytojų reikės ateityje. Priešmokyklinio ugdymo mokytojų paklausos prognozavimas yra pagrįstas istoriniais duomenimis, o ne prielaidomis. Jeigu tikimės pokyčių, turėtume modeliuoti scenarijus. Atraminė scenarijaus prielaida yra ta, kad sistema išliks tokia pati.

 

„Mane labiausiai nustebino turimų duomenų kiekis. Visa išsami informacija, kurią galėjo MOSTA naudoti, buvo be galo naudinga. Keista tai, kad po išėjimo į pensiją daug mokytojų pasilieka dirbti, o mūsų šalyje, sukakus 65-eriems metams, yra privaloma išeiti, todėl išėjimas į pensiją yra 100 proc. Kartais mokytojai netgi išeina į paankstintą pensiją. Gerai ir tai, jog modelis sudarytas taip, kad galėtų apimti ir dar tik ateinančius pokyčius“, – sakė Airijos Korko universiteto prof. emeritė Aine Hyland.

 

U. Kaunaitė klausė, kaip ir kam modelis bus naudojamas?

Anglijos švietimo departamento atstovas Thomas Lockhartas dalijosi Anglijos patirtimi: „Mes šį modelį naudojame konkrečiai planuodami, kiek reikia parengti mokytojų. Tada studijų vietos yra paskirstomos universitetams. Universitetai, kurie parodo geriausius rezultatus, gauna daugiau finansavimo ir galimybę parengti daugiau mokytojų. Siekiame pritraukti į pedagogo profesiją pačius geriausius absolventus. Testuojame scenarijus, analizuojame politikas, tikriname, koks gali būti pedagogų poreikis ateityje ir pan. Modelį kasmet atnaujiname, susitinkame su politikos atstovais ir išsiaiškiname, ar bus naujovių, aktualių švietimo sektoriui, surenkame informaciją apie mokinių skaičių. Tada viską išanalizuojame. Paprastai balandžio mėnesį pateikiame naujus analizės rezultatus.“

 

„Mūsų šalyje egzistuoja Priežiūros komitetas, kuris naudoja tokio pobūdžio informaciją, bet tai nėra vienintelė informacija. Mes prarandame daug pedagoginę kvalifikaciją įgijusių absolventų, nes jie dėl aukštesnių atlyginimų pasirenka privatų sektorių. Nuo 2009 iki 2012 m. neturėjome prognozių, todėl buvo parengta gerokai per daug mokytojų. Mokytojų rengimo trukmę universitetuose pratęsėme nuo 4 iki 5 metų. Buvo metų, kai mokytojų nebuvo parengta, nes jie turėjo ilgiau mokytis. Bet visa tai išėjo į naudą, nes buvo mokytojų perteklius. Airija, kaip ir Lietuva, kentėjo nuo emigracijos. Bet per pastaruosius metus išaugo imigracija, dėl to daugėja vaikų. Mums reikia kitokio pobūdžio pedagogų, kurie galėtų dirbti daugiakultūrėje aplinkoje ir prie jos prisitaikyti. Statistika gali nurodyti tam tikras prielaidas, tačiau jas reikia pagrįsti“, – Airijos patirtį pristatė prof. A. Hyland.

 

G. Jakštas pastebėjo, jog visi diskusijos dalyviai priėjo prie bendros nuomonės, kad pedagogų prognozavimo modelis nėra sistema, bet jis yra sistemos dalis. „Tikiuosi, kad ir ŠMM atsižvelgs į tam tikrus scenarijus prieš priimdami sprendimus. Matėme, kad mums trūks pedagogų, kai daugelis vyresnio amžiaus mokytojų išeis į pensiją, todėl turime diskutuoti, ką daryti, kad jau dabar pritrauktume jaunus absolventus, kurie pakeis išeinančius. Ateityje mūsų laukia daugybė iššūkių. Be to, po kelerių metų, kai ministerijos vadovybė pasikeis, gali būti, kad jiems visai nereikės įrodymais pagrįstų duomenų ir šio modelio. Kad užbėgtume įvykiams už akių, galbūt galėtume formalizuoti šių duomenų svarbą, gal jį pagrįsti teisės aktais?..“ – dvejojo jis.

 

L. Pečiulienės nuomone, pagrindinis iššūkis bus, kaip pritraukti mokytojus į kaimo vietoves: „Galbūt turime sukurti sistemą, kad savivaldybės stengtųsi pritraukti kandidatus. Juk suprantame, kad švietimo kokybę gali pagerinti tik kvalifikuoti, geriausi mokytojai.“

 

„Jeigu negalime pritraukti mokytojų, ar šis įrankis tada nepraranda aktualumo?.. Juk realybė yra tokia, kad mokytojų tiesiog nebus?“ – provokavo U. Kaunaitė.

 

Pasak dr. Giedriaus Viliūno, čia nėra vieno atsakymo… „Galbūt reikėtų didinti pasitikėjimą sistema visuomenėje, skatinti ją tikėti reformomis. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog švietimas ir ugdymas yra geriausias būdas realizuoti savo potencialą. Modelis, manyčiau, turėtų būti prieinamas viešai, kad jaunimas matytų ir suprastų, jeigu jie pasirinks mokytojo profesiją, tai užsitikrins saugią ateitį. Man atrodo, kad Vyriausybei jau pavyko pasiekti tam tikrų rezultatų… Na, bet kaip pritraukti mokytojus į kaimo vietoves, kai galbūt net mokyklos po 5-erių metų ten nereikės… Vaikai, kurie mokosi labiausiai nutolusiose gyvenvietėse, nepasiekia aukštų rezultatų būtent dėl kvalifikuotų, gerų mokytojų trūkumo. Šis klausimas labai opus. Gerai tai, kad Vyriausybė iškėlė švietimą kaip prioritetą, todėl daugiausia finansavimo skiriama šiai sričiai“, – kalbėjo viceministras.

 

„Iš paskutinės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitos apie veiksmingą mokytojų rengimą matėme, kad kai kurie regionai gali savarankiškai skaičiuoti mokytojams atlyginimus, tačiau ugdymo kokybė nuo to negerėja. Nepaisant to, kad atlyginimai yra geresni, jie nepadeda pritraukti gerų mokytojų“, – į pastabą apie augantį finansavimą sureagavo L. Pečiulienė.

 

„Na tikrai, koks tikslas turėti modelį ir prognozuoti mokytojų paklausą, jei mokytojais niekas nenori dirbti. Manau, kad kaip tik dėl to modelis ir yra reikalingas, jis gali parodyti poreikį ir perspektyvą, jeigu didės mokytojų atlyginimas, kils prestižas ir pan. Girdėjome, kad Lietuvos modelyje daroma prielaida, jog mokytojai juda laisvai, po visą šalį. Anglijoje yra taip pat. O štai Čikagoje praėjusiais metais mokytojams buvo pasiūlytos įvairios paskatos, kad jie vyktų dirbti į atokesnes vietoves. Ten ši taktika pasiteisino“, – pastebėjo T. Lockhartas.

 

Prof. A. Hyland teigė, kad visos šios problemos jai gerai pažįstamos: „Dar ne taip seniai mūsų šalyje kaimo vietovėse gyveno labai daug gyventojų. Tačiau prieš 40 metų šalis buvo urbanizuota, 5 tūkst. pradinių mokyklų buvo prijungtos prie didesniųjų dėl prastų rezultatų. Girdėjau apie jūsų šalyje vykdomas reformas ir manau, kad jos turi pakeisti jaunų žmonių nuostatas dėl pedagogo profesijos. Airijoje pedagogo profesija yra patraukli ir mes neturime problemų pritraukti jaunus žmones.“

PISA rezultatai nėra panacėja, tačiau atlikę reformas matome jų poveikį ir PISA rezultatams. Vadinasi, ne be reikalo šalys juos vertina. Bet visiems pokyčiams reikalinga politinė valia ir atsidavimas“, – pabrėžė profesorė.

Anot jos, daugiau problemų Airijoje iškyla miesto mokyklose, kur išties didelis skurdo lygis. „Pastaraisiais metais mokykloms, kuriose mokosi vaikai iš vargingų šeimų, buvo skirta papildomų lėšų. Ši finansinė parama turėjo teigiamą reikšmę. Net paskutiniuosiuose PISA rezultatuose matomi pokyčiai. Pagerėjo skaitymo, skaičiavimo gebėjimai. Kartu pertvarkėme ir mokytojų rengimo sistemą. Dabar visi mokytojai, nesvarbu kokio dalyko jie bebūtų, privalo gebėti ugdyti vaiko skaitymo ir skaičiavimo gebėjimus. PISA rezultatai nėra panacėja, tačiau atlikę reformas matome jų poveikį ir PISA rezultatams. Vadinasi, ne be reikalo šalys juos vertina. Bet visiems pokyčiams reikalinga politinė valia ir atsidavimas“, – pabrėžė profesorė.

 

Pedagogų poreikio planavimo modelis yra kuriamos nacionalinės žmogiškųjų išteklių sistemos dalis. MOSTA specialistų teigimu, analogiški planavimo sprendimai galėtų būti pritaikomi ir kitose srityse, pavyzdžiui, siekiant suderinti medicinos darbuotojų paklausą ir pasiūlą.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.