Naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodas pamažu plinta Lietuvoje

Vilniaus lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“ vasario 21 d. buvo ypatinga – vyko mokslinė-praktinė konferencija „Naratyvinis žaidimas. Kodėl perspektyvus ir inovatyvus šis ugdymo(si) metodas?“. Konferencijoje dalyvavo gausus būrys Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų – iš viso 74 dalyviai iš 40 įstaigų. Lopšelyje-darželyje sukurta neįprasta aplinka leido persikelti į naratyvinio žaidimo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys“ aplinkas. „Drugelių“, „Kačiukų“ grupių vaikai ir auklėtojos visus kvietė stebėti jų žaidžiamo naratyvinio žaidimo.

 

Susirinkusiuosius pasveikino vicemerė Edita Tamošiūnaitė. Ji lopšelio-darželio „Gintarėlis“ bendruomenei įteikė padėką už inovacijų diegimą, idėjas, nuoširdų bendradarbiavimą su kitomis ikimokyklinio ugdymo įstaigomis. Konferencijos svečius ir dalyvius pasveikino ir jaunųjų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ ugdytinių orkestras, dainavimo studijos „Padūkėliai“ jaunieji dainininkai.

Šios konferencijos pagrindinis tikslas, kaip pristatė konferencijos vedėja, direktorė Laima Bartaškienė, – skatinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų profesinį augimą, juos supažindinant su naratyvinio žaidimo ir mokymo(si) metodo taikymu dirbant su 3–7 metų vaikais. Žiniomis apie naratyvinio žaidimo pedagogiką dalijosi šio metodo kūrėja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Milda Brėdikytė.

 

Remdamasi pastarųjų metų tyrimais, mokslininkė atskleidė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų menamų (vaizduote paremtų) žaidimų lygis nuolat krenta. Tai reiškia, kad priešmokyklinukai nesusiformuoja pakankamos savireguliacijos, simbolinio mąstymo, socialinių įgūdžių, neturi išplėtotos vaizduotės ir bendro kūrybiškumo, kurie itin svarbūs pereinant prie formalaus mokymosi mokykloje. Būtent šie gebėjimai plėtojami žaidžiant sudėtingus naratyvinius žaidimus. Dr. Milda Brėdikytė pabrėžė, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogams stinga žinių ir praktinių įgūdžių apie tai, kaip padėti vaikams plėtoti aukšto lygio žaidimus. Ji aptarė teorines ir praktines naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodo ištakas, naratyvinio žaidimo sampratą ir trumpai pristatė konkrečius šio metodo įgyvendinimo žingsnius ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Dr. M. Brėdikytė pristatė per „Erasmus+“ projektą „Naratyvinės žaidimo ir mokymosi erdvės“ sukurtą metodinę medžiagą „Naratyvinis žaidimas ir mokymasis. Gairės ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams, dirbantiems su 3–8 metų vaikais“ (http://zaidimolaboratorija.leu.lt/lt/naratyvinio-žaidimo-gairės-780.html).

 

Konferencijoje savo patirtimi dalijosi visas būrys darželio pedagogų. Pranešime „Naratyvinis žaidimas. Nuo ko pradėti?“ lopšelio-darželio „Gintarėlis“ pavaduotoja ugdymui Gitana Buivydienė pabrėžė, kad, pradedant žaisti naratyvinius žaidimus, labai svarbu formuluoti konkrečius ir realius ugdymo tikslus visiems proceso dalyviams. Naratyvinis žaidimas – holistinis ugdymo metodas, organiškai sujungiantis vaikų ir suaugusiųjų kultūrines patirtis, tyrinėjimą ir mokymąsi visiems bendrai, kuriant pagavų žaidimo siužetą. Per naratyvinį žaidimą yra realizuojami ir pagrindiniai vaikų raidos, ugdymosi ir mokymosi tikslai, todėl kiekviename žaidimo etape turėtų būti keliami individualūs tikslai kiekvienam dalyviui, bendri tikslai visai vaikų grupei ir dalyvaujantiems suaugusiesiems. Naratyvinis žaidimų pasaulis paprastai yra įkvėptas vaikų pamėgto literatūrinio kūrinio, dažnai knyga ar pasaka ir pagrindiniai įvykiai yra suplanuojami iš anksto. Naratyvinis žaidimas remiasi improvizacija, todėl žaidėjai perkuria ir savaip interpretuoja žaidimo įvykius, sukurdami savo išskirtinę istoriją. Žaidimams galima naudoti ne tik skirtingas ugdymo įstaigos patalpas (koridorius, rūsius, palėpes), darželio kiemą, artimiausią mišką ar kitą aplinką, bet ir organizuoti išvykas (traukinyje, muziejuje, miesto sode, parke ir kt.).

 

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Alma Skunčikienė pranešime „Gera istorija – naratyvinio žaidimo pradžia. Parengiamieji žaidimai“ atskleidė, kaip svarbu pasirinkti gerą istoriją, kuri būtų kaip žaidimo pagrindas, žadinantis vaikus toliau plėtoti pasakojimo siužetą. Pedagogė konferencijos dalyviams paaiškino knygų skaitymo, spektaklių žiūrėjimo ir parengiamųjų žaidimų su personažais svarbą, formuojant vaikų gebėjimą žaisti naratyvinį žaidimą.

 

Pranešime „Naratyvinio žaidimo kapitalo kaupimas – vaidmeniniai žaidimai“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Laimutė Girdauskienė akcentavo, kaip yra svarbu tinkamai paruošti aplinką, kuri žadintų vaiko norą žaisti vaidmenų žaidimus. Mokytoja pabrėžė, kad, nemokėdamas žaisti paprastų vaidmenų žaidimų, vaikas negalės ir nemokės pereiti į aukštesnį žaidimo lygį ir dalyvauti bendrame naratyvinio žaidimo kūrimo procese. Todėl būtina su vaiku kuo dažniau žaisti, kad jis įgytų žaidybinės patirties.

 

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Rasa Čepienė pranešime „Naratyvinio žaidimo patirtys“ pristatė gerąją pedagoginę patirtį, įgytą 2015–2017 m. dalyvaujant keturiose šalyse (Lietuvoje, Suomijoje, Anglijoje, Lenkijoje) vykusiame projekte „Naratyvinės žaidimo ir mokymosi erdvės“ pagal „Erasmus+“ strateginių partnerysčių bendrojo ugdymo sektoriaus programą. Išsamiai nupasakojo grupėje vykdytus naratyvinio žaidimo projektus.

Ji pabrėžė, kokius tolesniam vaiko mokymuisi svarbius bendruosius gebėjimus padeda formuotis išplėtotas menamas žaidimas, t. y. kūrybiškumą, motyvaciją, vaizduotę, savireguliaciją, kito žmogaus pozicijos supratimą.

 

Priešmokyklinio ugdymo vyr. mokytoja Agnė Draučikaitė pranešime „Ką daryti, kai esi vienas grupėje? Menami žaidimai“ dalijosi patirtimi apie žaistus naratyvinius žaidimus grupėje pagal knygas „Gugeliukai“, „Plėšikas Hocenplocas“, „Meškelionė“. Pedagogė atskleidė, kokias naratyvinį žaidimą skatinančias strategijas gali taikyti pedagogas, grupėje dirbdamas vienas. Ji taip pat pabrėžė pedagogo gebėjimą išlaukti, išklausyti vaikų idėjas, įgalinti vaikus patiems priimti sprendimus ir veikti, laisvai kuriant naratyvinį žaidimą.

 

Ikimokyklinio ugdymo vyr. mokytojos Ugnė Keblaitė, Laura Kuklytė pranešime „Naratyvinio žaidimo svarba pedagogui“ dalijosi savo patirtimi apie pedagogo kuriamus vaidmenis naratyviniame žaidime. Pabrėžė, kad parengiamajame žaidimo etape pedagogas dažnai yra organizatorius, pagalbininkas, o per naratyvinį žaidimą jis įsilieja kaip žaidėjas, atliekantis svarbų personažo vaidmenį, arba kaip žaidimo partneris ar nuotykių ieškotojas. Tačiau pedagogas turėtų nepamiršti būti ir stebėtojas, kad labiau pažintų vaikus, jų individualius poreikius ir galimybes.

 

Įstaigos tarybos pirmininkas, tėvelių atstovas Marius Strička pranešime „Ką apie naratyvinį žaidimą galvoja tėveliai?“ pabrėžė, kad tokios veiklos skatina tėvus ir namuose žaisti su vaiku, kurti pasakojimus. Tėvelis labai šiltai ir atvirai pasidalijo savo asmenine dalyvavimo naratyvinio žaidimo projekte patirtimi, kvietė nesustoti ir toliau taikyti šį metodą.

Dr. Milda Brėdikytė apibendrino konferencijos pranešėjų mintis, atsakė į pedagogams iškilusius klausimus apie naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodo taikymo galimybes. Konferencijos dalyvių teigiami atsiliepimai parodė, kad konferencijos uždaviniai buvo įgyvendinti ir visa tai įvyko pačiu tinkamiausiu metu…

 

Džiaugiamės, kad Vilniaus miesto ikimokyklinių įstaigų pedagogai turėjo galimybę įgyti žinių ir formuotis gilesnį supratimą apie teorinius naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodo pagrindus, aptarti šio metodo praktinio taikymo galimybes dirbant su 3–7 metų vaikais ir kurti kolegialius bendradarbiavimo ryšius. Tikimės, kad šis metodas sulauks vis daugiau pasekėjų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

 

 

Vilniaus l.-d. „Gintarėlis“ inf.