Namų mokymą išbandžiusi Irmina: kai pedagogai dirba iš širdies, vyksta stebuklai

Šeduviškei Irminai Beneševičiūtei likimas pagailėjo ūgio, bet su kaupu atseikėjo dvasios stiprybės. Ji ne tik baigė aukštąją mokyklą, įgijo magistro laipsnį, rašo mokslinius straipsnius, bet ir padeda kitiems negalią turintiems žmonėms.

Autorės nuotrauka

Namų mokymas: dvejopa patirtis

 

Irmina pasakoja, kad gimė nedidelio ūgio. Kurį laiką tėvai tikėjosi – vaikas išaugs, bet trejų metų pasikeitė mergaitės eisena… Šeima vežiojo Irminą į Maskvą, Sankt Peterburgą, Moldovą – visur, kur tik kas nors pasiūlydavo pagalbą. Vis dėlto medikų pastangos nuėjo veltui – Irmina taip ir liko mažo ūgio.

Ikimokyklinės įstaigos mergaitė kartu su kitais vaikais nelankė. Tiesa, tėvai pabandė mažylę nuvesti į darželį, bet jai ten nepatiko. „Verkiau, todėl taip ir likau augti namuose su močiute. Ji išėjo į pensiją, kad galėtų mane prižiūrėti, nes tėvai dirbo“, – pasakoja Irmina. Atėjus metui lankyti mokyklą, tėvai išgirdo: arba vežate mergaitę į specialiąją mokyklą Kaune, arba Irminai bus skirtas namų mokymas. „Buvau vienturtė, todėl tėvai nesvarstė galimybės mane išvežti toli. Taip prasidėjo dvylika metų trukęs namų mokymas“, – dėsto pašnekovė.

 

Ji neslepia dėl to patyrusi nemažai išgyvenimų. „Gyvenu netoli mokyklos, pro mano langus kasryt eidavo vaikai. Ypač skaudu būdavo rugsėjo pirmąją – žiūrėdavau į pasipuošusius, besijuokiančius, besistumdančius bendraamžius. Kaspinai, gėlės… Kažkam tai buvo šventė, o man – liūdesys. Stebėjau vaikus pro savo kambario langą tarsi tas „Paryžiaus katedros“ Kvazimodas iš varpinės…“ – skaudžias patirtis mena Irmina, bet čia pat priduria nesijautusi apleista – tėvai ją puošė, rūpinosi, bet mergaitė dėl tuometės švietimo sistemos jautė socialinę atskirtį.

„Ypač pavydėjau į mokyklą einantiems vaikams kuprinių. Paprašiau mamos, kad nupirktų ją ir man. Mama išrinko labai gražią, su drugeliais. Rytais susidėdavau į kuprinę knygas, sąsiuvinius, rašiklius – tada atrodydavo, kad esu tokia pat kaip visi“, – prisimena mergina.

Atsakinėti – kasdien

 

Pedagogai į Irminos namus ateidavo kasdien pagal specialiai sudarytą tvarkaraštį. Jai nebuvo dėstoma tik dailė ir kūno kultūra. „Pavyzdžiui, pirmadieniais į namus ateidavo trys, antradieniais – penki mokytojai. Būdavo dienų, kad vos spėdavau suktis – tik susidedi vadovėlius, o jau kitas mokytojas beldžiasi. Vieni ateidavo iš ryto, kiti – popiet, kaip kuriam patogu. Didžioji dalis pedagogų nuoširdžiai stengėsi mane išmokyti – kai kurie mokytojai vietoj vienos sugaišdavo ir po dvi pamokas, aukojo savo laiką, kad tik neatsilikčiau nuo klasėje besimokančių vaikų“, – mena mergina. Irmina šypsosi – kai kuriais atvejais pedagogų reiklumas erzindavo. „Pykdavau, kad mokytojai mano žinias tikrina kasdien. Kai klasėje daug vaikų, gali ir išsisukti neparuošęs pamokų, o man tekdavo mokytis kasdien. Kaldavau taisykles, apibrėžimus, nors, kaip ir kiekvienam vaikui, retsykiais norėdavosi patinginiauti.“

Vis dėlto Irmina dėkinga visiems pedagogams, kurie nuoširdžiai su ja dirbo. „Daugeliui mokytojų susitikusi padėkočiau už jų išsilavinimą, kultūrą, nuoširdumą, kuriuos atnešdavo į mano namus. Švietimas, žinios – visa ko pagrindas. Ką vaikas išsiugdo besimokydamas, tą vėliau grąžina visuomenei“, – dėsto pašnekovė.

 

Mergina itin geru žodžiu mini muzikos mokytoją, kuris daug dirbo papildomai. Tėvai Irminai nupirko specialų sintezatorių, su mažesniais klavišais, pritaikytą jos pirštams ir rankoms. „Muzikos mokytojas mokė mane ne tik groti, bet ir dainuoti. Jis vienintelis pakviesdavo mane į mokyklos šventes. Ypač įstrigo Šeduvos bendruomenės švęsta Kovo 11-oji, kai į mokyklą atėjo ir daug miesto bendruomenės narių. Atsimenu, su kokiu nerimu ir baime laukiau savo pasirodymo. Maniau, suklysiu, išsigąsiu, bet viskas pavyko. Dar ir dabar sutikti žmonės sako: „Atsimenu, kaip mokykloje grojai ir dainavai.“ Tai visada nuteikia maloniai“, – pasakoja mergina.

Su savo sintezatoriumi ji eidavo groti ir į mišias, ten ją taip pat gražiai priimdavo vietos bendruomenė. „Pamenu, kartą į Šeduvą buvo atvažiavęs vyskupas. Grojau nesudėtingą melodiją jaunimo mišioms. Vyskupas pažiūrėjo į mane su didžiule meile ir padovanojo baltą rožančių. Tai buvo didelis dvasinis įkvėpimas. Iki šiol labiausiai vertinu dvasinius dalykus. Jie padeda išlikti stipriai“, – teigia pašnekovė.

Jautė atskirtį

 

Irmina mena, kad visus dvylika metų rugsėjo pirmosios šventę sutikdavo namuose, nė sykį nebuvo mokykloje. „Kartą, jau vyresnėse klasėse, paklausiau auklėtojos – kodėl manęs niekada nepakvietė? Ji atsakė klausimu: „Nė sykį taip ir nedalyvavai?“ Viskas tuo pasibaigė“, – pasakoja mergina.

Dar porą kartų Irmina buvo chemijos pamokoje, kai reikėjo atlikti bandymus. Tiesa, klasėje tuo metu ji buvo viena – tik jai mokytoja rodė, kaip į mėgintuvėlį pilti skystį, aiškino, kaip vyksta cheminė reakcija. Taip pat kartą auklėtoja šeštokus atvedė į jos namus susipažinti. Tiek per dvylika metų būta bandymų įtraukti merginą į mokyklos bendruomenę.

 

Vis dėlto Irmina mato ir kitą medalio pusę – ji džiaugiasi, kad buvo ugdoma, nenurašyta dėl negalios: „Buvo toks laikmetis, tuo metu įtraukiojo ugdymo idėjos dar tik pradėjo atsirasti. Turėjau galimybę mokytis, lavintis, tegu ir ne kartu su visais. Nemanau, kad tuo metu bendrojo ugdymo mokykloje man būtų buvusi suteikta tinkama pagalba, mokymas namuose nebuvo blogiausia išeitis. Nors švietimo sistema mane diskriminavo, vis dėlto mokiausi iš tų pačių vadovėlių, gavau atestatą.“

Tęsė mokslus universitete

 

Baigusi vidurinę, Irmina metus niekur nestudijavo, o po metų įstojo į Šiaulių universitetą, pradinio ugdymo pedagogikos specialybę. „Mano gyvenime tai buvo didžiulis lūžis. Iš pradžių jaudinausi – ar sugebėsiu mokytis kartu su visais, bijodavau pavėluoti, nerasti auditorijos – juk vaikštau lėčiau už kitus. Paskaitas lankiau labai stropiai. Laikiausi nuostatos: jei paskaitose privalu būti dėstytojui, privalu ir studentui“, – pasakoja mergina.

Studijuoti jai nebuvo lengva – ne visos auditorijos buvo pritaikytos, kai kur suolai – per aukšti, kojos neliesdavo žemės, dėl to paskausdavo nugarą. „Būdavo, kad rytais tiesiog neturėdavau jėgų eiti į paskaitas, bet visada prisiversdavau atsikelti ir išeiti iš namų. Grupė buvo draugiška, prireikus visada sulaukdavau pagalbos“, – pasakoja Irmina.

Vėliau mergina įstojo į magistrantūros studijas, baigė tuometinį Socialinės gerovės ir negalios studijos fakultetą, įgijo socialinio pedagogo specialybę. Jos teigimu, studijos aukštojoje mokykloje jai davė labai daug. „Pasijutau kur kas labiau išsilavinusi, keitėsi požiūris į gyvenimą, mąstymas. Studijų prisiminimai – puikiausi. Interesų ratas tapo platesnis, panorau ką nors gero nuveikti ir nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų labui, kurios man nuo paauglystės labai daug davė“, – pasakoja mergina.

Po studijų aštuonerius metus mergina dirbo neįgaliųjų draugijoje, buvo atsakinga už užimtumo veiklas. Šiuo metu ji savanoriauja, eina į draugiją dainuoti, prisideda prie rankdarbių kūrimo.

Matyti kiekvieną vaiką

 

Pasak Irminos, tiek mokantis namuose, tiek bendrojo ugdymo ar specialiojoje mokykloje, ypač svarbi yra pedagogo asmenybė, jo noras ir gebėjimas matyti kiekvieną vaiką ir jam padėti. „Jei mokytojas turi širdį, kurioje yra meilės vaikams, dirba iš pašaukimo, viskas yra įmanoma, stebuklai vyksta ir sveiko, ir negalią turinčio vaiko gyvenime“, – sako Irmina.

Pasak jos, būtų puiku, jei pedagogai domėtųsi ne tik diplomais, kursais, metodais, kaip dirbti su neįgaliaisiais. „Mums nereikia ypatingų metodų – reikia konkrečios pagalbos kiekvienam. Visose mokyklose turi atsirasti labai stiprios specialistų komandos, kurios teiktų vaikams tokias paslaugas, kokių jiems reikia. Deja, to kol kas nėra. Šiuo metu ypač madinga kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, būtinybę uždaryti specialiąsias mokyklas. Tie, kurie pasisako prieš, tiesiog „suvalgomi“. Žinoma, dokumentuose viskas atrodo gražiai, bet tai – tik popieriai. Realybėje sąlygos negalią turintiems vaikams mokytis kartu su visais retai kur sudaromos. Kol taip yra, kalbas apie specialiųjų mokyklų uždarymą derėtų pamiršti. Vaiko gerovė, mokymo kokybė – kur kas svarbiau“, – mano pašnekovė.

 

Irmina piktinasi, kad visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones keičiasi pernelyg lėtai: „Kartais atrodo, kad mūsų visuomenė serga, jai – širdies negalia. Mokyklose nesaugiai jaučiasi sveiki mokiniai, ką kalbėti apie turinčiuosius negalią? Daug kalbama apie pedagogų kompetencijas, tai taip pat tampa madingu žodžiu. Vis dėlto nė kiek ne mažiau svarbu, kad su vaikais dirbantys mokytojai būtų žmogiški, gerbtų kiekvieno orumą, teiktų ne formalią, bet nuoširdžią pagalbą.“

Jos teigimu, pedagogai gali turėti puikų išsilavinimą, išmanyti darbo metodus ir savo dalyką, bet būti kerštingi ir pikti, negebantys suprasti vaiko. „Kartais kalbama, kad mūsų sistema – bloga. Bet net ir blogą sistemą įveikia žmogaus gerumas, atkaklumas. Sovietinė santvarka buvo didelis blogis, bet ją sugriovė laisvės troškę žmonės, nes jų širdys buvo atviros. Tokiomis pat atviromis širdimis mokytojai turėtų eiti pas vaikus – nedemonstruodami savo galių, nesukurdami nelygiaverčių santykių. Tik abipusis supratimas, šilti santykiai, geranoriškas požiūris padės atsiskleisti kiekvieno vaiko gebėjimams, taip pat – ir turinčio negalią“, – pabrėžia Irmina.