Molis mažiesiems
Pernai rugsėjį į Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ ankstyvojo amžiaus „Boružėlių“ grupę susirinko mažieji ugdytiniai. Džiaugėmės vaikų savarankiškumu, pratinomės prie dienos ritmo, atsiskirti nuo artimųjų, pasitikėti kitais žmonėmis.
Pastebėjome, kad su dauguma vaikučių mažai kalbama, tėvai juos supranta iš gestų, mimikos. Supratome, kad reikia lavinti smulkiąją motoriką kasdienėje veikloje. Per veiklas mankštinome pirštukus, žaidėme pirštukinius žaidimus, „kepėme“ pyragėlius.
Mūsų darželyje veikia amatų dirbtuvėlės, kuriose darome darbelius iš molio. Molio lietimas, spaudymas ypač svarbus pojūčiams. Minkštame molio gabale lengva įspausti pirštų antspaudus, padedančius palikti ženklus. Molis tiesiog kviečia žaisti – jį galima minkyti, lankstyti, nesiekiant jokio rezultato.
Šį rudenį „Boružiukai“ jau pažengę ir lipdybos užsiėmimus lanko antrus metus. Kiekvienas gauna po rankomis išminkytą molio gabalėlį, nes sakoma, kad molis turi „atmintį“. Mažai išminkius, darbelis gali susikraipyti.
Pirmas ir svarbiausias mažojo keramiko etapas yra iš gabalėlio išsikočioti paprastą blyną, kuris tampa plokštuma. Tai darbelio pagrindas, ant kurio kursime: jungiame, klijuojame. Atgnybę mažesnį gabalėlį, voliojame tarp mažųjų delniukų, kol išgauname reikiamą elementą: mažą rutuliuką, gyvatėlę ar net ploną slieką. Molio košele jungiame atskirus elementus. Čia reikia įgūdžių, dirbti reikia greitai ir tiksliai, nes molis – ne plastilinas, jis džiūsta. Jei tarp šiltų delniukų pavoliosime ilgiau, teks drėkinti. Labai svarbu darbelį iš molio išdžiovinti. Natūraliomis sąlygomis džioviname savaitę arba dvi. Kad išdžiuvęs darbelis nesubyrėtų, jį reikia išdegti.
Molio formavimas yra neatsiejamas nuo dekoravimo. Dekoravimui naudojame įvairiausius spaudukus – tai, kas įspaudus į molį palieka pėdsaką. Įspaudų kiekis, gylis, pasirinktas dydis labai skiriasi ir priklauso nuo dienos nuotaikos, temperamento, jausmų…
Su vaikais siūlau paeksperimentuoti: padėkime vienai kitai lėkštei šleptelėti ant grindų. Taigi, indai dužo visada, žmonėms nuolat reikėjo naujų ir įvairesnių. Metraščiai tvirtina, kad ketvirtadalis senovės Atėnų gyvenvietės gyventojų buvo puodžiai. Graikiškai juos vadino „kerameikos“. Todėl ir dabar molinius dirbinius vadina keramikiniais, o žmones – keramikais.
Būsimieji keramikai dirba susikaupę ir ilgesnį laiką išlaiko dėmesį. „Boružiukai“ kočioja, lipdo, jungia elementus. Pastebimai lavėja kalba, motorika, judesių koordinacija.
Tėvai pastebėjo, kad lavėjo vaikų, nuolat lankiusių keramikos užsiėmimus, pažinimas, pojūčiai, suvokimas. Lipdydami iš molio, vaikai kalbasi tarpusavyje, dalijasi mintimis, idėjomis. Kūrybiška atmosfera padeda kalbėti daug laisviau, daugiau, įvairesniais žodžiais, fantazuoti, įsijausti.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.