Mokytojo vaidmuo ir ugdymo programa besikeičiančiame pasaulyje

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Birželio pradžioje Vilniuje vyko 24-asis Baltijos šalių švietimo ir mokslo ministrų susitikimas bei neformalus Baltijos ir Šiaurės šalių švietimo ministrų ir ministerijų atstovų susitikimas. Švietimo ir mokslo ministerijoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos švietimo ministrai pasirašė susitarimą dėl automatiško akademinio pripažinimo. Iki šiol vienoje iš Baltijos šalių įgijus bakalauro laipsnį ir norint studijuoti magistrantūroje kitoje šalyje tekdavo kreiptis į Studijų kokybės vertinimo centrą ir pripažinti įgytą diplomą. Nuo šiol su aukštuoju mokslu susijusių kvalifikacijų akademinis pripažinimas vyks automatiškai. Pasak Latvijos švietimo ir mokslo ministro Karlio Šadurskio, pasirašyta sutartis yra sėkmingo Baltijos šalių bendradarbiavimo pavyzdys. Estijos švietimo ir mokslo ministrės Mailis Reps manymu, galime būti pavyzdys kitoms Europos valstybėms kuriant bendrą Europos švietimo erdvę. Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pritarė, kad šis susitarimas padės bendradarbiauti ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Europai.

 

Apie bendradarbiavimą ir tai, ko galima vieniems iš kitų pasimokyti, sužinoti, buvo kalbama ir Baltijos šalių švietimo ministrų bei Šiaurės šalių ministerijų atstovų diskusijoje, kurioje dalyvavo ir Suomijos švietimo ir kultūros ministerijos sekretorė Anita Lehikoinen, Norvegijos švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Atle Simonsenas ir Švedijos švietimo ministerijos sekretorė Malina Cederfeldt Östberg. Diskusiją vedė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė ir Sofijos Kovalevskajos gimnazijos 11 klasės mokinys Ronas Kremeris.

Visiems svarbios temos

 

J. Petrauskienė svarstė, kad turbūt visose šalyse aktualūs du klausimai: kaip tobulinti švietimo sistemą ir švietimo kokybę. Norėdami atsakyti į klausimą apie mokytojų rengimą besikeičiančiame pasaulyje, turime atsakyti į kitą – koks yra švietimo sistemos vaidmuo ir ko reikia šiuolaikiniam mokytojui. „Jaučiame, kad esame ne vieni, kad jūs susiduriate su panašiais iššūkiais ir turite skirtingą patirtį. Žinome, kad ugdymo programa apskritai yra sudėtingas klausimas, kurį sunku kelti ir į jį atsakyti. Technologijų ir globalizacijos laikais jaučiame, kad ugdymo programa negali būti nustatyta, ji kuriama bendraujant mokytojui ir mokiniams“, – kalbėjo Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė.

 

Pasak Švedijos atstovės M. C. Östberg, Švedija yra žinių šalis, jų manymu, švietimas turi remtis naujausiomis mokslo žiniomis, o eiti į mokyklą mokiniams turi būti įdomu. Kreipiamas dėmesys į bendradarbiavimą tarp aukštojo mokslo ir visuomenės, pramonės. Švedijoje poreikis plėtoti šį bendradarbiavimą yra didelis ir įsišaknijęs. Taip pat šalyje pabrėžiamas mobilumas, nes svarbu būti ir pasaulio dalimi – Švedija yra maža šalis, turinti didelę eksporto industriją ir globalių žinių.

 

Tenka sulaukti klausimo, kur slypi mūsų sėkmingų PISA tyrimų rezultatų paslaptis. Mes nuolat keičiame savo švietimo sistemą, kas dešimt metų atnaujiname programas, teikiame papildomų lėšų mokytojų rengimui, pradiniam ugdymui ir papildomam mokymui.

Suomijos atstovė A. Lehikoinen mano, kad mokytojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas turi būti paremtas moksliniais tyrimais, bendradarbiavimu tarp aukštojo mokslo mokslininkų, tyrėjų bendruomenių ir mokyklų. Kartais mokyklos mano, kad gali pačios išspręsti savo problemas, trūksta bendradarbiavimo. „Tenka sulaukti klausimo, kur slypi mūsų sėkmingų PISA tyrimų rezultatų paslaptis. Mes nuolat keičiame savo švietimo sistemą, kas dešimt metų atnaujiname programas, teikiame papildomų lėšų mokytojų rengimui, pradiniam ugdymui ir papildomam mokymui. Vis dar susiduriame su iššūkiais: sunkiau sekasi berniukams, imigrantų vaikams. Mūsų pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemoje atsirado naujų krypčių. Juk pokyčiai apima ne tik technologijas, bet ir visuomenę, vertybes – tai didelis iššūkis mokykloms. Tėvai visada būdavo mokytojų pusėje, dabar yra kitaip, tėvai nepasitiki mokytojais, kelia jiems reikalavimus, o žiniasklaidoje neretai pasakojamos istorijos, kai turtai susikraunami be jokio išsilavinimo (pavyzdžiui, sporto srityje). Visi gyventojai yra svarbūs švietimo sistemai, po Antrojo pasaulinio karo mūsų visuomenė atsikūrė būtent išsilavinusių žmonių dėka“, – savo šalies patirtimi dalijosi Suomijos atstovė.

 

Anot norvego A. Simonseno, temos, kuriomis kalbama, svarbios visoms šalims. Paskutiniu metu Norvegijoje diskutuojama apie ateičiai reikalingus įgūdžius, kompetencijas, nuostatas ir vertybes. Iškeltas tikslas motyvuoti mokinius, kad jie norėtų mokytis, gebėtų susidoroti su iššūkiais, turėtų įgūdžius, kurie bus reikalingi ateityje, ir taip taptų atsakingais visuomenės piliečiais. „Galime mokytis vieni iš kitų: net jei mokyklų švietimo sistemos yra skirtingos, manau, visi mąstome apie tuos pačius dalykus. Norvegijoje atnaujinome ugdymo turinį ir programą, atsižvelgdami į naują realybę ir iššūkius, su kuriais mokiniai susidurs ateityje. Pagal naują ugdymo programą mokiniai pradės mokytis 2020 m., o baigs mokyklą 2033 m. – po tiek metų pasaulis gali būti pasikeitęs. Bendrosios kompetencijos kaip kritinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas ir panašiai bus labiau integruotos į dalykų turinį. Norvegijoje diskutuojama apie mokytojų savarankiškumą, dabar mokykloms suteikiama daugiau išteklių, kad jos galėtų kurti vietinės reikšmės projektus. Visos mokyklos nuo šių metų turi pareigą suteikti paramą ir pagalbą mokiniams, kuriems sunkiau sekasi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Taip jiems suteikiamas šansas ateityje pasiekti gerų rezultatų.

Negalime pagerinti švietimo tiesiog parašydami naują ugdymo programą, pasirinkę teisingą vertinimo sistemą ir gerą vadybą. Stipriausias švietimo ir pokyčių elementas yra mokytojas. Manome, kad norint pakelti mokytojo profesijos prestižą reikia didinti reikalavimus, dabar Norvegijoje norint dirbti mokytoju reikia turėti magistro diplomą, mokytis daugiau pedagoginių dalykų. Iš pradžių manėme, kad galbūt taip „gąsdiname“ tuos, kurie nori tapti mokytojais, tačiau mokiniai nori jais būti, profesijos prestižas kyla, pedagogikos studentų skaičius auga. Mums trūksta mokytojų, todėl turime tai tęsti ateityje, kylant profesijos prestižui turėsime tokius mokytojus, kokių mums reikia“, – patirtimi dalijosi svečias iš Norvegijos.

 

Latvijos švietimo ir mokslo ministras Karlis Šadurskis kalbėjo apie naują ugdymo turinio projektą Latvijoje, pavadintą „Mokykla 2030“, parlamentas atidėjo jo taikymo pradžią metams, taigi atsirado daugiau laiko tam pasiruošti. „Nesu ugdymo programų ekspertas. Iš savo kaip Rygos technikos universiteto profesoriaus patirties galiu pasakyti, kad suprasdavau, jog ugdymas eina teisinga kryptimi tada, kai iš studentų išgirsdavau ne klausimą „Kodėl turiu to mokytis?“, o „Ką dar galėčiau perskaityti šia tema, kokių įgūdžių man reikia, kad įveikčiau šią užduotį?“, girdėdamas tai esu labai laimingas. Norisi padaryti kažką, kad mokymasis būtų bent truputį įdomesnis. Aukštajame moksle siekiame tarptautiškumo, nes tik 2–5 proc. akademinės bendruomenės yra iš užsienio“, – sakė Latvijos švietimo ministras.

 

Estijos švietimo ir mokslo ministrė Mailis Reps kalbėjo, kad visos šalys susiduria su panašiais iššūkiais: visi nori, kad ugdymo turinys būtų labiau praktiškas. Vaikai, palyginti su vyresnėmis kartomis, nėra kitokie, bet jie kur kas trumpiau geba išlaikyti dėmesį, susikoncentruoti, todėl senieji mokymo metodai nebetinka, reikia rasti naujų. Programose svarbu ne duoti daugiau laisvės, o integruoti dalykus, tai, kas ne itin reikšminga, atmesti, nes visko spėti neįmanoma.

 

Suomijos atstovės A. Lehikoinen manymu, pagrindinio ugdymo tikslas yra ne duomenys ar žinios, kurias galima susirasti, bet socialiniai įgūdžiai, kritinis mąstymas. Suomių mokiniams pedagogai perduoda pakankamai žinių, jos yra stiprios, mokinių PISA tyrimų ir kitų pasiekimų patikrinimų rezultatai būna geri. Tačiau svarbūs ir „minkštieji“ įgūdžiai, įgyjami ikimokykliniame ir pagrindiniame ugdyme: kaip išmokti būti individualiam ir bendruomenės dalimi, tam reikia bendravimo įgūdžių. Egzistuoja savotiška kartų spraga, nuo 1990 m. Suomijoje, kaip ir visoje Europoje, atsirado imigrantų, kurių iki tol visiškai nebuvo, ir mokytojams tenka dirbti su įvairių tautybių ir kultūrų mokiniais. Mokytojų autoritetas buvo neginčijamas ir tai pasikeitė. „Turime jaunajai kartai parodyti švietimo bendruomenės kūrimo prasmę. Daugiau žinome apie smegenų darbą, psichologiją, tai padeda mokyti. Taip pat ir IKT padeda pedagoginiams metodams – idėja buvo ne išmokti naudotis kompiuteriais, o protingai juos naudoti pedagogikoje. Mes visi turime matyti švietimo tikslą“, – sakė A. Lehikoinen.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

XXI a. įgūdžiai

 

Antroje diskusijos dalyje buvo kalbama apie tai, kad šiuolaikiniams mokiniams reikia ne tik kalbų, matematikos bei kitų dalykų žinių, bet ir kritinio mąstymo, smalsumo, bendradarbiavimo ir panašių įgūdžių. Taip pat diskusijos dalyviai išsakė mintis apie mokytojo asmenybės svarbą, jam reikalingas savybes.

„Koks kantrus turi būti mokytojas, kad leistų mokiniui daryti klaidas, jo nebartų, neskubėtų pasakyti teisingo atsakymo, bet kartu spręstų problemas. Kaip pavyzdį paimkime įprastą 20–25 mokinių klasę: vieni labiau, kiti mažiau motyvuoti, vieni mokosi geriau, kitiems sekasi prasčiau. Reikia pritaikyti programas bent jau trimis lygiais: mokiniams, kurių pasiekimai žemesni, aukštesni ir vidutiniai. Kaip tai suvaldyti? Juk mokytojai ne superherojai, o paprasti žmonės“, – retoriškai klausė Latvijos švietimo ministras.

 

A. Lehikoinen išvardijo Suomijos švietimo programos punktus. Tai mąstymas ir mokėjimas mokytis, raštingumas, gebėjimas pasirūpinti savimi, IKT kompetencijos, darbinio gyvenimo įgūdžiai bei verslumas ir kt. Visa tai bandoma integruoti į įvairių dalykų pamokas, pedagogai supranta šių įgūdžių svarbą, tačiau sulaukia skundų iš tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikai mokytųsi kaip anksčiau. Įtikinti tėvus, kad išvardyti įgūdžiai vaikams ateityje bus reikalingi, mokytojams yra iššūkis. „Visuomenėje visada vyko pokyčiai, dabar vyksta globalizacijos procesai, technologijų lūžis, socialinių struktūrų pokyčiai, tam reikia naujų įgūdžių. Reikia kūrybiškumo, intuicijos, empatijos“, – kalbėjo Suomijos atstovė.

 

Pasaulis ateityje prašys trijų įgūdžių: iniciatyvos, smalsumo ir kritinio mąstymo. Kai galime rasti informaciją per kelias minutes, turime kompiuterį savo kišenėje, svarbu mokyti vaikus atsirinkti informaciją, įvertinti jos šaltinius.

Jai pritarė ir norvegas A. Simonsenas: „Pasaulis ateityje prašys trijų įgūdžių: iniciatyvos, smalsumo ir kritinio mąstymo. Kai galime rasti informaciją per kelias minutes, turime kompiuterį savo kišenėje, svarbu mokyti vaikus atsirinkti informaciją, įvertinti jos šaltinius. Kalbėdami apie ugdymo programą pabrėžiame šiuos dalykus: aktualumą, svarbą, išryškinamos pagrindinės vertybės, mažiau susitelkiama į smulkmenas. Sudarydami ugdymo programą su mokytojais ir ekspertais tariamės dėl turinio, stengiamės labiau susitelkti į XXI a. įgūdžius.“

 

„Žiūrime į Suomiją, jos aukštus PISA rezultatus, į Norvegijos mokytojų rengimą. Švietimo sistemą turime kurti kartu su mokytojais, kad visi suprastų, kam to reikia, vertintų teigiamai, kad vyktų tęstinis dialogas. Po 10–15 metų trūks didelio skaičiaus mokytojų, mums tai iššūkis. Keliame mokytojų rengimo kokybę“, – pasakojo Švedijos atstovė M. C. Östberg.

Pasak Estijos švietimo ministrės, mokiniams reikėtų turėti drąsos daryti klaidas, tai ne teisė būti kvailam, o mokytis iš klaidų, bandyti vėliau, jei nepasiseka. To reikalauja šiandieninis pasaulis, pradedančiosios įmonės, startuoliai. J. Petrauskienė kalbėjo apie tai, kad dabar daugelis dalykų yra lengvai pasiekiami, o mokymasis yra procesas, kuris nevyksta be pastangų, susitelkimo, su šiuo iššūkiu tenka susidurti šiandienos mokiniams.

 

Suomijos atstovės A. Lehikoinen teigimu, svarbi yra mokytojo asmenybė. Ikimokykliniame ir pagrindiniame ugdyme reikia mokyti vaikus pasitikėti kitais ir savimi, vykstant pokyčiams mokykloje svarbu išmokti mokytis ir mąstyti pačiam, pasitikėti ateitimi. Anksčiau mokykloje buvo svarbiausia sėdėti tyliai, o juk, pavyzdžiui, per užsienio kalbų pamokas tai tik minusas.

K. Šadurskis mano, kad mokytojas turi mylėti vaikus, būti smalsus, kantrus, suprasti, kad mokymasis visą gyvenimą svarbus ir reikalingas ne tik jo mokiniams, bet ir jam, žinoma, gerai išmanyti dėstomą dalyką, o Norvegijos atstovas prisiminė OECD tyrimą, kuris atskleidė, kad daugiau laiko mokykloje praleidžiantys mokytojai yra laimingesni.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.