Mokytojo profesijos prestižas: turime sugrįžti prie „pirmosios meilės“ mokytojo darbui

„Apple“ kompanijos įkūrėjas Styvas Džobsas mėgdavo kartoti vieno indų kilmės rašytojo frazę: „Stay hungry, stay foolish.“ Pažodžiui išvertus – lik alkanas, lik kvailas. Populiariojoje literatūroje toks šio kūrėjo posakis aiškinamas kaip kvietimas būti nuolat alkanam, nuolat ieškoti, stiebtis į begalybę, net ir tada, kai tai atrodo kvaila kitų akimis.

 

Pats klausimas, kaip kelti mokytojo profesijos prestižą Lietuvoje, yra labai geras. Reikia pasidžiaugti jau vien nuoširdžiu ryžtu tai daryti. Tačiau kol kas jis yra keliamas tik paviršutiniškai, neatsižvelgiant į faktą, kad ugdymas visų pirma su žmogiška egzistencija esmingai susijęs dalykas.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama mokytojo profesijos prestižo klausimui. Jį performuluojant galima klausti: kaip ir ką reikėtų pakeisti Lietuvos švietimo sektoriuje, kad žmonės norėtų būti (ar toliau likti) mokytojais? Vieni teigia, kad reikia gerinti mokytojų darbo sąlygas, kiti – mažinti biurokratines naštas, dar kiti teigia, kad Lietuvos mokyklai trūksta idėjos ir t. t. Tai tik keli pagrindiniai pastebėjimai, kuriuos apibendrintai galime daryti sekdami šiandieninę viešąją erdvę minėtu klausimu. Vis dėlto negalime ignoruoti fakto, kad profesinio kelio patrauklumas, pats jo pasirinkimas susideda dar ir iš kitų veiksnių, apie kuriuos kalbama itin mažai. Būtent pašaukimas būti mokytoju, rinktis šį profesinį kelią matant jo gelminį prasmingumą – temos, kurios ganėtinai retai sulaukia dėmesio viešumoje.

 

Negatyvumo persunktame monologe apie Lietuvos mokyklą dažnai nepaminima, kad vis daugiau jaunų žmonių, baigusių pirmosios ar antrosios pakopos studijas, renkasi save išmėginti pedagogikos srityje. Apie tai mums iškalbingai byloja augantys programos „Renkuosi mokyti“ ir profesinių pedagogikos studijų Vilniaus universitete absolventų skaičiai. Vieni, atradę mokytojo darbą, ten ir pasilieka, kiti, pamatę, kad tai nėra jų kelias, pasuka kitur. Visgi negalime teigti, kad mokytojo profesija nėra patraukli. Kokių nuostabių, požiūrį į save ir kitą keičiančių patirčių pateikia studentai dalydamiesi apie savo praktikos laiką ir darbą mokykloje. Su kokiu gražiu ir įkvepiančiu entuziazmu vyksta studijų susitikimai, kuriuose jauni žmonės dalijasi savo pastebėjimais ir įžvalgomis apie mokytojo darbą. Matant juos liežuvis neapsiverčia teigti, kad mokytojo specialybė nepatraukli ar nuobodi. Tad klausimas, kuris kviečia į naujumą šioje, regis, jau išsemtoje ir visiems įgrisusioje diskusijoje, – kodėl jie tai daro? Kas sužadina tą patrauklumą? Kodėl, užuot ėję dirbti į naujas įmones, kuriose siūlomi geri atlyginimai, garantijos, karjeros galimybės, jie renkasi šitai?

 

Anądien vienas mano mokinys paklausė: „Mokytojau, nesuprantu, kodėl jūs mokytojas, juk tai taip nuobodu!“ Šis klausimas nustebino jau vien tuo, kad jį uždavė mokinys, kuris apskritai retai ko nors klausia, o vidurkis neperkopia penketo. Į jo klausimą atsakiau klausimu: „Ar tu esi suradęs ką nors TOKIO savo gyvenime, ko norisi siekti, kas priverčia tave pamiršti save ir stengtis dėl to tikslo? Na, kai viską meti ir eini ten, kur tave labai traukia, kur atrandi kažką neįtikėtinai puikaus?“ Mokinio akys suspindėjo ir jis man papasakojo apie savo troškimą sportuoti. Mudu supratome vienas kitą.

 

Labai svarbus klausimas, į kurį turime sau atsakyti apmąstydami mokytojo profesijos prestižą, – kas gi mus padaro laimingus ir motyvuotus mokytojus? Kur yra ta „pirmoji meilė“ pedagogo profesijos kelyje?

Kalbėdami apie mokytojo profesijos patrauklumą ir prestižą, galime pasitelkti ir santuokos analogiją. Ar ją laimingą padaro geras būstas, automobilis, išsilavinę ir malonūs antrosios pusės tėvai bei giminaičiai, asmeninis pasisekimas karjeroje? Taip, visi šie veiksniai santuokai padeda, bet ar tai yra santuokos pagrindas, kuriuo remdamiesi galėtume sakyti, kad giliąja šio žodžio prasme esame laimingi? Kuo tada remiasi santuokinis ryšys, kai ištinka įvairios krizės? Ar ne kaskart sutuoktiniai kviečiami sugrįžti prie savo pirmojo mylinčio žvilgsnio į vienas kitą, kada nereikėjo nei prabangaus automobilio, nei didelio namo, pakako mylinčio ir priimančio žvilgsnio, t. y. esmės? Tad labai svarbus klausimas, į kurį turime sau atsakyti apmąstydami mokytojo profesijos prestižą, – kas gi mus padaro laimingus ir motyvuotus mokytojus? Kur yra ta „pirmoji meilė“ pedagogo profesijos kelyje?

 

Diskusijoje apie mokytojo profesijos prestižą pirmiausia prieš imantis visų opių techninių klausimų vertėtų iš naujo permąstyti mokytojavimo esmę ir mūsų asmeninį įsitraukimą į šią sritį. Kodėl pasirinkome šį kelią, ką šis kelias mums duoda, ko negali duoti kiti? Kasdienėje mokyklinėje rutinoje galime labai greitai užmiršti šiuos ir panašius klausimus, kurie mus išjudina ir padeda sugrįžti prie to pirmojo ištarto „taip“ mokytojo darbui. Vis dėlto jų užmiršti negalime, antraip mokytojavimas taps gryna mechanika, kupina techninių klausimų. Tokio pasakymo tikrai nederėtų suprasti kaip mėginimo paneigti mus supančią techninių klausimų tikrovę – algos, darbo laikas, sąlygos ir t. t. Visa tai yra svarbu, bet dar svarbiau įsivardyti sau, ką mums duoda buvimas mokytojais, ko negali duoti kiti keliai? Nes toks grįžimas prie prasmės suteikia naujų jėgų imtis kasdienybės iššūkių.

 

Prisimenu savąją patirtį, kada dirbdamas mokykloje gavau pasiūlymą dirbti vienoje prestižinėje tarptautinėje įmonėje. Vertas dėmesio atlyginimas, galimybė kilti karjeros laiptais, didelė struktūra, įvairios garantijos, o svarbiausia – atitinka mano akademinį parengimą. Po kelerių metų blaškymosi ir savęs ieškojimo toks pasiūlymas pasirodė kaip labai viliojantis. Visgi fundamentalūs klausimai nedavė ramybės: ko aš ieškau, ko trokštu, kur galėčiau būti labiausiai savimi? Juos keldamas vėl ir vėl grįždavau į patirtis su savo mokiniais, į tuos susitikimus, kuriuose galėjau su jais dalytis, kartu ieškoti atsakymų, kelti nemalonius klausimus. Vis grįždavau į situacijas, kada mačiau mokinių augimą ir galėjau tuo stebėtis (būti nustebintas), kada mačiau savo kolegas su entuziazmo kupinu žvilgsniu. Po kelių dienų varginančių svarstymų, ką pasirinkti, atsakymas buvo akivaizdus. Nors ir nebuvau tikras dėl ateities mokykloje, nes tuo metu vyko tam tikri struktūriniai pokyčiai, pasirinkau rizikuoti ir joje likti. Būtent ta patirtis, vidinis augimas, kasdienė provokacija per klausimus sau pasirodė daug vertingesnė ir perspektyvesnė nei anas pasiūlymas. Visi aptarti techniniai klausimai, kuriuos mes linkę tapatinti su prestižu, šioje situacijoje nublanko prieš esminę prasmės problemą.

 

Pats klausimas, kaip kelti mokytojo profesijos prestižą Lietuvoje, yra labai geras. Reikia pasidžiaugti jau vien nuoširdžiu ryžtu tai daryti. Tačiau kol kas jis yra keliamas tik paviršutiniškai, neatsižvelgiant į faktą, kad ugdymas visų pirma su žmogiška egzistencija esmingai susijęs dalykas. Tai reikalauja į pirmą planą kelti fundamentalius ir koncepcinius klausimus: ko mes siekiame ugdydami, kodėl tampame mokytojais ir pan. Tik atsakius sau į šiuos klausimus bus galima ramia sąžine imtis techninių sprendimų – etatų, kadencijų, algų ir kt. Jei sumaišysime šiuos žingsnius, kaip ne kartą jau darėme, statysime naują namą ant jau apirusių pamatų. Juk prestižas – pirmiausia mūsų asmeninės pozicijos ir požiūrio į save reikalas. Jei sugebėsime iš naujo įvertinti ir atrasti tą pozityvų aspektą, kodėl esame mokytojai, kas yra mokytojavimas ir kodėl jis iš esmės patrauklus, prestižas išaugs bematant.