Mokytojo paveikslas žiniasklaidoje: viešasis diskursas ir situacijos vertinimas

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Švietimo ir mokslo ir ministerijoje pristatyti du per Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamą projektą „Bendrojo ugdymo mokytojų bendrųjų ir dalykinių kompetencijų tobulinimas“ atlikti tyrimai. Vieną iš jų – „Mokytojų bendrųjų kompetencijų tobulinimo poreikio ir turinio analizė“ – atliko Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto docentai dr. Romas Prakapas ir dr. Violeta Jegelevičienė. Savo pristatymą pavadinę „Bendrojo ugdymo mokytojų bendrosios kompetencijos: viešasis diskursas ir situacijos vertinimas“, tyrėjai iš pradžių ištyrė, koks mokytojo įvaizdis susidaro populiariausiose Lietuvos elektroninės žiniasklaidos priemonėse. Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingų grupių mokytojų požiūrį į pedagogų bendrąsias kompetencijas ir ugdymo situaciją. Požiūris buvo tiriamas dviem etapais – pirmiausia per viešąją raišką (kaip kompetencijų būklės klausimas pristatomas viešoje erdvėje, įvairiuose viešosios nuomonės formavimo portaluose), o vėliau buvo kalbinami specialistai, tiesiogiai susiję su pedagogų kompetencijų tobulinimu – mokytojai, mokyklų bendruomenių atstovai ir švietimo ekspertai.

Problemų raiška elektroninės žiniasklaidos priemonėse

 

Analizei buvo pasirinkti pirmo 2017 m. pusmečio (nuo sausio iki rugpjūčio mėnesio) straipsniai, jų buvo 678, bet įvertinus turinį paaiškėjo, kad kai kuriuose tekstuose apie dalykus, išryškintus antraštėje, nekalbama. Todėl tyrėjams kilo klausimas – kiek tėvų, neperskaitę viso turinio, priima sprendimą apie tai, koks mokytojas moko jo vaiką?

Pirmasis tyrimo aspektas buvo problemų išryškinimas elektroninės žiniasklaidos priemonėse, jį pristatė dr. V. Jegelevičienė: „Požiūris į pedagogą tiesiogiai priklauso nuo to, ką apie jį kalba visuomenė. Žiniasklaida prisideda prie to įvaizdžio formavimosi, kartais kai kurie faktai, visiškai nereikšmingi dalykai yra viešinami ir pristatomi kaip tam tikra sensacija. Siekėme išanalizuoti, kokį pedagogą, mokytoją visuomenės teismui pateikia žiniasklaida. Analizavome reitingus, įvertinę populiarumą, išrinkome 4 pagrindinius interneto portalus: delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, diena.lt. Remdamiesi šiais šaltiniais teigiame, kad iš jų visuomenė gauna tam tikrą savo nuomonės pastiprinimą arba bando pakeisti tą nuomonę į priešingą.“

 

Straipsnių tyrėjai ieškojo pagal raktinius žodžius „mokykla“, „mokytojas“, „mokytojo kompetencija“, „ugdymas“, „švietimas“. Skaitytojai atsirenka, ką skaityti pagal antraštes ir teksto skyrių pavadinimus, todėl buvo analizuoti ir šie dalykai, kurie kartais klaidina – perskaičius tekstą, paaiškėja, kad turinio, kurio buvo tikėtasi, nėra. Dar viena dalis, kuri lemia, ar tekstas bus skaitomas, – išryškinta citata, atkreipianti skaitytojo dėmesį. Analizei buvo pasirinkti pirmo 2017 m. pusmečio (nuo sausio iki rugpjūčio mėnesio) straipsniai, jų buvo 678, bet įvertinus turinį paaiškėjo, kad kai kuriuose tekstuose apie dalykus, išryškintus antraštėje, nekalbama. Todėl tyrėjams kilo klausimas – kiek tėvų, neperskaitę viso turinio, priima sprendimą apie tai, koks mokytojas moko jo vaiką? Tai lėmė dar didesnį poreikį gilintis. Duomenys buvo analizuojami naudojant atviro kodo programą, kuri vėliau padėjo atrasti priežasties ir pasekmės ryšius – loginį pagrįstumą.

 

Pirmiausia tyrėjai pastebėjo, kad bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencija pagrįstai verta mokytojų bei mokslininkų susidomėjimo, nes ši tema labai dažnai pristatoma žiniasklaidoje. Ypatingo dėmesio vertas ir profesinis tobulėjimas, procesų valdymas, smurtas mokykloje ir kt. Reikėtų paminėti tai, kad nebuvo nė vieno straipsnio, kuris būtų priskirtas tik bendravimo problemai, smurtui ar lyderystei, visur buvo kontekstas, kuriame galima įžvelgti, kaip viena problematika sudaro dirvą kitai problemai atsirasti.

Pedagogų bendravimas

 

Savo teiginiams pagrįsti V. Jegelevičienė ir R. Prakapas atrinko ryškiausias citatas iš spaudos apžvalgos (tyrimo ataskaitoje jų yra daugiau). Bendravimo atmosfera mokykloje iliustruojama tuo, kad tai yra patyčių atvejai ne tik tarp vaikų, bet ir vadovybės bei mokytojų („nuolatiniai patyčių atvejai ne tik tarp vaikų, bet ir tarp vadovybės bei mokytojų, tarp mokinių ir mokytojų yra slepiami vadovaujantis logika „niekas nežino – problemos nėra“). Kalbant apie bendravimą su mokiniais iliustruojamas štai toks mokytojo portretas: „Mūsų mokykloje yra viena mokytoja, kurios nemėgsta net kiti mokytojai, o mokiniai bėga tarsi nuo šėtono.“ Smurtas ir patyčios: „Vaikai kalba, kad mokytoja ir pati smurtaudavo, tyčiodavosi iš mokinių.“

 

Dažnai bendravimas su mokiniais iš mokytojų pusės iliustruojamas kaip tam tikros konfliktinės situacijos, kurių yra be galo daug („kad ir kaip tobulai būtų atliktas darbas, ji vis tiek ras prie ko prikibti“), aptarinėjama socialinė ir emocinė mokytojų kompetencija („per jos pamokas tvyro įtampa, mokytoja bendrauja pakeltu tonu, vaikai nenori ir bijo eiti į muzikos pamokas“). Reikia pasidžiaugti, kad yra ir teigiamų pavyzdžių, tik tokių straipsnių nėra daug, pavyzdžiui, „mokiniai, jaučiantys palaikymą, net ir suklydę toliau bando, siekia lavinti savo kompetencijas“. Mokiniai mokosi gerai ten, kur jiems gera, jaučia mokytojo palaikymą.

 

Dar viena subkategorija – patyčios ir smurtas prieš mokinius – skleidžia žinią visuomenei, kaip dirba mokyklos vadovybė. Buvo fiksuojamas mokytojo smurtas („mokytojas <…> yra smurtavęs prieš mokinę klasės akivaizdoje, jis neva mergaitės ranką trenkė į lentą“), tam tikri neteisėti mokyklos vadovybės veiksmai („neįžiūri nieko blogo, kad direktorius trinktelėjo mergaitei“) ir mokytojo patyčios („ir mane buvo į šuns dienas išdėjusi, nes neva tyčiojuosi iš jos kartu su kitais“).

Bendravimo atmosfera mokykloje labai svarbi, kalbama apie bendradarbiavimą („mokytojai, nuolat patirdami psichologinį spaudimą, konfrontuoja tarpusavyje“) ir darbo kokybę („dauguma mokytojų neapsikentę meta ir susiranda mokyklą, kurioje galima dirbti ramiai ir pagarbioje aplinkoje“), apie bendravimo atmosferą mokykloje rasta tik pavienių straipsnių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jų autoriai arba interviu pašnekovai yra ką tik palikę mokytojo darbą.

Taigi tarpinė tyrimo išvada: bendravimas – svarbiausia mokytojo kompetencija, kuri transformuojasi į kitas kompetencijas arba yra jų pamatas.

Destruktyvus bendravimas

 

Vertinant ne tik turinį, bet ir straipsnių kiekį, galima daryti išvadą, kad mokytojo paveikslas visuomenėje kuriamas labiau neigiamas negu teigiamas, formuojasi neigiama nuomonė apie mokytojų bendravimo ir bendradarbiavimo kompetenciją, tiksliau jos nebuvimą.

Antroji nagrinėta tema buvo destruktyvus mokinių bendravimas: neleistinas ir neteisėtas mokinių elgesys mokykloje, patyčios, smurtas prieš mokytojus („užfiksuotas fizinis ir psichologinis mokinių smurtas prieš mokytoją“) ir mokinius („pradinėje mokykloje patyrė bendraamžių berniukų smurtą“), konfliktai, patyčios tarp mokinių, smurto atvejai („patyčios, emocinis (ir fizinis) smurtas vis dar yra dažnas Lietuvos vaiko palydovas“). „Kartais vaikai bijo eiti į mokyklą, tai žinutė tėvams, kaip jie turėtų jaustis, kai išleidžia savo atžalą į mokyklą?“ – retoriškai klausė V. Jegelevičienė. Šiai temai priskirta ir savižudybių problema („nerimą kelią vaikų savižudybės“).

 

Žiniasklaida bando atkreipti dėmesį, kad mokytojo ir mokinių bendravimas yra viena aktualiausių problemų kalbant apie švietimą. Vertinant kiekybiškai, dauguma straipsnių yra būtent apie tai, kaip mokytoja nekorektiškai pasielgė su mokiniais, o straipsnių, kuriuose matytume priešingą poziciją, yra labai mažai. Vertinant ne tik turinį, bet ir straipsnių kiekį, galima daryti išvadą, kad mokytojo paveikslas visuomenėje kuriamas labiau neigiamas negu teigiamas, formuojasi neigiama nuomonė apie mokytojų bendravimo ir bendradarbiavimo kompetenciją, tiksliau jos nebuvimą. Bendravimo kompetencija turėtų būti tyrinėjama dar plačiau, tam, kad būtų galima šias problemas spręsti.

 

Apibendrinus tyrimo rezultatus paaiškėja, kad neveiksmingas mokytojo bendravimas su mokiniais yra laikomas mokinių destruktyvaus bendravimo priežastimi, savo ruožtu mokinių destruktyvus bendravimas yra patyčių ir smurto prieš mokytojus ir mokinius priežastis. Pedagogo bendravimo kompetencija yra viso pedagoginio proceso ramstis, kur turėtume sutelkti visas jėgas, o veiksmingas pedagoginis bendravimas tampa sėkmingo mokinių mokymosi prielaida.

Pedagoginis darbas

 

Trečioji tirta tema buvo pedagoginis darbas. Kalbant apie jo sąlygas, buvo straipsnių, kuriuose patys mokytojai viešina savo patirtį, skaudulį: „Lietuvos švietimo sistema sudaryta taip, kad jos centre atsiduria vaikas, paskui – tėvai, mokyklos valdžia, o mokytojas nustumiamas į kone žemiausią padėtį.“ Tekstuose pabrėžiama emocinio ir psichologinio saugumo svarba („mokykloje gera savijauta yra visa ko pagrindas“), didėjantys iššūkiai, kurie kyla mokytojui („esi tarsi žandaras <…>, motyvuoti – vis sunkiau“), rašoma apie paramos teikimą mokytojui („mokyklos vadovybė niekada nebuvo linkusi paskatinti, padėkoti už puikius rezultatus, pastangas“). Labai svarbu padėkoti, paskatinti, nes tai pamirštama.

 

Straipsnių, kurie parodytų pedagogo profesijos svarbą, yra labai mažai, bet pasitaiko gražių palyginimų, pavyzdžiui: „Mokytojas yra tarsi kapitonas, į kurio laivo denį kas keturiasdešimt penkias minutes suguža vis nauji keleiviai ar įgula.“ Tokie tekstai tyrėjams buvo įkvėpimas, jie atskleidžia mokytojo darbo reikalavimus („pedagogo pareiga – įkvėpti ir sudominti, o vėliau jau viskas priklauso nuo paties jaunuolio“), parodo susižavėjimą („mokytojo profesija yra neįtikėtinai galinga – net ir patį nuobodžiausią dalyką gali paversti įdomiu“) ar profesijos svarbą („be tėvų, būtent mokytojai supažindina mokinius su juos supančiu pasauliu ir jo paslaptimis“).

 

Kalbant apie kompetenciją, labai motyvuoja tokie straipsniai, pavyzdžiui, „profesionalo kompetencija yra labai svarbi. Mokytojas yra profesionalas“. Dažniau neigiamai apibūdinamos dalykinė („esama ir tokių nuomonių, kad pedagogai sąmoningai nepakankamai gerai išmoko vaikus. Esą tam, kad vėliau mokiniai kreiptųsi į mokytojus prašydami apmokamų paslaugų“) ir didaktinė kompetencijos („pamokose vyrauja akademinis dėstymo stilius – mokytojas skaito paskaitas, o mokinys yra daugiau pasyvus negu aktyvus pamokos dalyvis“). Mokinių pažinimo kompetenciją atspindinti citata skamba kaip iššūkis: „Mokiniai geriau suvokia aplink vykstančius procesus tada, kai mokosi per patirtį.“ Aptariant informacijos valdymo kompetenciją, paaiškėja, kad svarbu ne informacijos pateikimas, o naudojimas („šiandien mokytojas turi būti ne tas, kuris suteikia informaciją, bet tas, kuris moko, kaip tą informaciją rasti“).

Spaudoje rašoma ir apie mokytojus lyderius („vaikus įkvepiantys mokytojai, turėdami savo rankose dar ir gausybę pagalbinių priemonių, moka daryti stebuklus“), asmeninį tobulėjimą („mokytojui dabar keliamas iššūkis būti novatoriumi, nors prieš keliolika metų jis buvo mokomas kitokių dalykų“). Daug lemia mokytojo asmeninės savybės, pavyzdžiui, „mokytojo smalsumas įkvepia vaikus domėtis“, pabrėžiama mokytojo kaip ugdytojo svarba: „Mylimiausią savo mokytoją įvardija tą, kuris skatino siekti tam tikrų tikslų, nukreipė tinkama gyvenimo kryptimi.“

 

Asmeninis tobulėjimas susideda iš to, kad mokytojas turėtų stebėti šiuolaikinį pasaulį („šiuolaikinis pasaulis ir kintantys mokinių bei tėvų lūkesčiai verčia mokytojus prisiimti naujus vaidmenis“), iš savišvietos („geras mokytojas yra tas, kuris visų pirma pats nuolat mokosi, domisi savo dalyku, taip įkvepia domėtis ir mokinius“). Kitos asmeninio tobulėjimo problemos – įvairios, nebuvo konkrečiai įvardytos, prie jų galima priskirti ir pedagogų amžių, nes pasitaiko straipsnių, kad mokytojai nenori siekti asmeninės pažangos, nes jiems per sunku („kuo vyresnėse klasėse dirba pedagogai, tuo sunkiau juos prisikviesti į įvairius mokymus ir seminarus“).

 

Apibendrindama savo pristatymo dalį, V. Jegelevičienė kalbėjo, kad vyraujant nepalankiam emociniam ir psichologiniam saugumui mokykloje, tiksliau, tendencingai blogėjant mokytojų darbo sąlygoms, mokytojo profesija spaudoje yra nuspalvinama „pačiomis gražiausiomis metaforomis“. Atlikus pateikiamų publikacijų analizę interneto portaluose galima teigti, kad visuomenės požiūris į mokytoją ir jo darbą yra labiau neigiamas nei teigiamas. Neįmanoma apskaičiuoti, kokia tikimybė, kad mokinių tėvai perskaitys vieną ar kitą straipsnį, labiau tikėtina, kad jiems į rankas pateks tekstas, atskleidžiantis mokytojo darbo blogybes. „Iš kitos pusės, turime kalbėti ir apie tai, kad visuomenėje kuriamas neigiamas mokytojo paveikslas, ką mes galime pakeisti, kad tokių straipsnių, kurie labiau atskleistų mokytojo darbo specifiką, ugdytų visuomenės pagarbą ir supratingumą, būtų daugiau“, – sakė tyrėja.

Tyrimo išvados ir rekomendacijos

 

Antrąją tyrimo dalį pristatė R. Prakapas: „Tai buvo bandymas kalbėtis su pedagogais, dirbančiais skirtingose Lietuvos vietose, turinčiais įvairią pedagoginę patirtį. Apklausėme 19 pedagogų iš skirtingų ugdymo įstaigų (pradedant ikimokykliniu ugdymu, baigiant gimnazijomis) ir švietimo ekspertus. Tyrimas buvo vykdomas atlikus publicistinių straipsnių analizę. Susitelkėme į keturias kompetencijas, diskutavome, kiek viena ar kita kompetencija apklausiamiesiems yra svarbi, kokie yra jų pagrindiniai požymiai, požiūris dėl galimybių ugdant bendrąsias kompetencijas spręsti problemas, susijusias su bendrojo ugdymo procesu įvairiais mokytojo veiklos lygmenimis. Pedagogų buvo prašoma įvardyti, su kokiomis problemomis galima sieti vieną ar kitą turimą kompetenciją. Tyrimas buvo orientuotas į tris grupes – pedagogus, ekspertus ir bendruomenes.“

 

Tyrėjų išvados buvo tokios, kad svarbiausios yra bendravimo ir bendradarbiavimo, naujų technologijų ir informacijos valdymo bei organizacijos tobulinimo ir pokyčių valdymo (OTPV) kompetencijos. Bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijos padeda spręsti daugelį kasdienių mokyklos problemų. Aktualiausi šios kompetencijos komponentai: tarpusavio supratimas, empatija, pagarba, multikultūriškumas. Bendradarbiavimo kompetencija sukuria prielaidas kryptingai pedagoginei sąveikai, dialogui siekiant ugdymo kokybės. Naujų technologijų ir informacijos valdymo kompetencija sudaro palankesnes darbo sąlygas – tampa lengviau valdyti laiką, atsiranda metodinės veiklos optimizavimo galimybių. Naujų technologijų ir inovacijų tikslingas išbandymas mokyklose yra viena iš sėkmės sąlygų siekiant į mokinį orientuoto ugdymo kokybės. OTPV kompetencijos svarbios lyderystei, pokyčiams, mokymuisi, problemų sprendimui, ugdymo kokybei ir glaudžiai siejasi su bendravimo ir bendradarbiavimo kompetencijomis. Susiduriama su tokiais iššūkiais kaip mokyklų tarpusavio konkurencija, mokyklų savarankiškumas.

 

Apibendrinę tyrimo išvadas, R. Prakapas ir V. Jegelevičienė pateikė rekomendacijas, į kurias derėtų atsižvelgti organizuojant kompetencijų tobulinimo mokymus, orientuotus į bendrųjų kompetencijų ugdymą. Rekomenduojama skirti daugiau dėmesio šiems nagrinėtų kompetencijų probleminiams aspektams tobulinti: bendravimui su specialiųjų poreikių mokiniais, su tėvais (ne tik pateikti informaciją, bet ir ją paaiškinti, jei reikia), ugdyti gebėjimus kurti pozityvią atmosferą, perduoti informaciją, kūrybingai taikyti naująsias technologijas ugdymo procese, taikyti vadybos metodus, susitelkti į problemos sprendimą bendradarbiaujant, tirti ir reflektuoti veiklą, atlikti pedagoginę diagnostiką. Siekiant objektyvaus mokytojo profesijos įvaizdžio kūrimo, verta sukurti viešinimo strategiją: skatinti žurnalistus rengti probleminius analitinio pobūdžio straipsnius, viešinant gerąją patirtį, švietimo kaitos aktualijas, vengti populistinio informacijos pateikimo kuriant pedagogines „sensacijas“ (kai antraštė neatitinka turinio).

 

Po pristatymo Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna reflektavo: „O ką mes galime padaryti? Ruošiu mokinius pasaulinėms olimpiadoms, kai grįžtame su medaliais, būna sunku patekti į žiniasklaidą. Atvežę aukso medalį ir parašę į delfi.lt, gauname atsakymą, kad jiems tai neįdomu. Turbūt jeigu parašyčiau: „Lietuvos jaunieji geografai avarijoje nukrito nuo skardžio su medaliais ir trispalvėmis“, visi šią žinią paskelbtų? Ar Ugdymo plėtotės centras ir Švietimo ir mokslo ministerija yra sudarę sutartis su šiais penkiais portalais apie geros žinios sklaidą? Mano nuomone, tai mažiausia, ką galime padaryti, kad pakeistume viešąją nuomonę…“ R. Prakapas atsakė, kad keliamas klausimas dėl žurnalistų, rašančių švietimo klausimais, kompetencijos. „Galbūt ši problema turėtų būti sprendžiama nacionaliniu mastu, nes apie švietimą rašo visi, kas netingi. Jei randi savo kaime sensaciją, greitai ją išpopuliarini, o norint parašyti straipsnį apie „geografijos medalį“, reikia šiek tiek išmanyti kontekstą. Mes, tyrėjai, pasigendame rašančio žmogaus kompetencijos“, – kalbėjo tyrėjas ir pabrėžė, kad norint parašyti reikia gebėti tą daryti, neužtenka lietuvių kalbos žinių, reikia mokėti sukurti turinį.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Vienas komentaras

  • Asta

    Deja, tiesa nėra viena. Gebame džiaugtis mokinių blogais rezultatais, bet niekada neviešinam laimėjimų- visais lygmenim nuo pačio mokytojo iki politikų.
    Vienetai mokytojų turi ir vysto bendravimo ir bendradarbiavimo kompetenciją.
    Dar mažiau jų mato save vedlio rolėje ir vis dar įsikibę žinių ir visažinio įvaizdžio, kai tuo tarpu IT srityje mokinių nebepavyt, bet karūnos neleidžia mokytis iš jų ir su jais.
    Ar šiandienos mokytojo prestižo problema nėra to laikmečio rezultatas, kai į pedagoginį stojo tie, kurie neįstodavo niekur kitur? Mąstyti yra apie ką. Ir seniai laikas pradėt matyt ir savo akyse krislą.