Mokytojas – tarsi pamokos režisierius

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Andrius STORTA – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos, informacinių technologijų, ekonomikos ir verslumo mokytojas. Neseniai pedagogas buvo vienas iš pretendentų laimėti daktarės Meilės Lukšienės premiją, skiriamą jauniems mokytojams. Su mokiniais jis ir žaidimus žaidžia, ir blynus kepa – juk teorinių žinių nepakanka, o praktiniai užsiėmimai, bandymai ir žaidimai papildo mokymo(si) procesą.

Kaip nusprendėte tapti mokytoju – ar nuo vaikystės domino ši profesija?

Sakoma, kad vieni mokytojais tampa iš pašaukimo, bet aš čia išsiginu, kad balsų iš anapus negirdžiu, kiti sako, kad dirba, nes neturi kur kitur dirbti, dar treti (prie jų būsiu ir aš), nes jaučia malonumą, ir aš jaučiu, kad tai mano. Man maloniausia padėti. Kad tapsiu mokytoju, nuo vaikystės tikrai negalvojau. Buvau tas mokinys, kurio pavardę palinksniuodavo ne viena mokytoja, joms už tai esu dėkingas, nes iš jų esu perėmęs ne vieną pamoką. Nebuvau ir pirmūnas, šiaip didesnis neklaužada nei geruolis, bet likimas taip susiklostė. Čia, manau, „karmos dėsnis“, nes būdamas mokiniu visus 12 metų sakiau, kad tokio darbo niekada nedirbsiu, jis tik itin pasišventusiems, bet visgi atsistojau į mokytojų pusę. Juk sakoma: „Nespjauk į šulinį, nes pats turėsi atsigerti“. Vėliau įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, vėlgi tariu „ačiū“ nuostabiems dėstytojams, iš kurių perėmiau žinias, kurie tikėjo, kurie darė tą patį, ką darau ir aš. Tuomet būdamas studentu retkarčiais mokydavau tai vieną, tai kitą grupės draugą ir pradėjau justi malonumą, kad padėjęs pamatai, kaip kitam gera, nes jis suprato, o išgirdęs „ačiū“ suvoki, kad tau taip pat šilta viduje.

Tad nesu niekieno šauktas, esu laisvas ir laisva valia pats apsisprendžiau padėti, kurti ir burti. To mokau ir mokinius, kad jie būtų laisvi ir siektų savo tikslų.

 

Esate pasakęs, kad mokotės iš vaikų. Ko jie Jus moko?

Jie yra mano mokytojai, mokydamas juos suvokiu, kad mano perduotos žinios, metodikos, modeliai atiteks ne tik jiems, bet ir jų vaikams, vaikų vaikams. Tas amžino rato buvimas leidžia džiaugtis, suvokti, kad visatos dėsniai galioja. Mokiniai mane papildo, radę ką nors internete pasidalija, tada analizuojame, ieškome atsakymų. Be dalykinės srities, jie ugdo mano atkaklumą, naujų metodikų, kurios galėtų padėti jiems sieti kelis dalykus, paiešką, juk fizika yra ne tik fizika – tai ir matematika, istorija, dailė, muzika, literatūra, biologija, chemija, kūno kultūra, informacinės technologijos ir t. t. Mokiniai skatina domėtis, nes dabartinis informacijos amžius suteikia neribotą jos kiekį, tad ir man tenka neatsilikti. Būna atvejų, kad ateina aštuntokas ir kalba apie juodąsias skyles, singuliarumą, kvantinę fiziką, tada galvoje viskas susimaišo. Džiaugiesi, bet kartu atsiranda ir sumišimas, ką daryti, kad jis neprarastų noro domėtis tuo, kas žavi, ir tuo, kas programoje. Tuomet ir prasideda didžioji improvizacija, kaip pateikti ugdymo turinį ir tai, ko nori mokinys. Tad jie yra mano mokytojai, jie yra tie, kurie pila žibalą į ugnį ir neleidžia atsilikti. Aš dėkingas, nes jie padeda pamatyti pasaulį vaiko akimis, ką mes, suaugusieji, būname jau seniai pamiršę.

 

Žaidžiate su vaikais lavinančius žaidimus („GodoPoco“ ir pan.). Papasakokite apie juos – koks tokių žaidimų principas, ko jie moko?

„GodoPoco“ yra improvizacija paremtas žaidimas, pritaikytas žaisti klasėje, iš kortų ir žaisliuko šuniui – cypsinčio ryklio. Pirmą kartą šį žaidimą pamačiau, kai aktorius Andrius Žebrauskas jį pristatė viename iš seminarų, skirtų ekonomikos mokytojams. Tąkart pagalvojau, kad tai idealus sprendimas, kaip padėti mokiniams su tuo, ko jiems trūksta. Išlaisvinti juos, kad nebijotų kalbėti ir pasisakyti, mintis dėliotų sklandžiai, skaitytų, domėtųsi. Šis žaidimas kaip tik toks. Jis primena psichodramą, jį žaidžiant situacijos gali būti bet kokios – gyvenimiškos, artimos mūsų kasdienybei. Jis nieko neįpareigoja, išlaisvina iš pančių, pirmi turai, neslėpsiu, tikrai būna apipinti susikaustymo, nežinios, nes jų žaidimą stebi draugai – publika, o ji gali būti tiek maloni, tiek ir negailestinga. Tačiau turas po turo, situacija po situacijos ir mokiniai atsipalaiduoja, atranda savyje aktorinių gebėjimų, pajaučia, kad gali pasisakyti, o kartais supranta, jog iškalbai trūksta platesnio žodyno, tada analizuojame situacijas, radę klaidų, jas taisome. Originalūs kursai suteikia kur kas platesnių žinių, tačiau aš pabandžiau „pagauti kampą“, kaip tą darė Andrius Žebrauskas, manau, pavyko neblogai.

 

Kartais žaidimai leidžia vaikams suprasti daugiau nei ilgi, protingi sakiniai, tezės, formulės ar dėsniai, tačiau tam reikia laiko, reikia klysti, ko dažnas nenori daryti, nes bijome suklupti ir susikruvinti kelius į akmenis, o juk tas kelias ir išmokys mus, kaip neklupti. Ekonomikos pamokose taikydavau ir kūrybiškumo žaidimą, kai iš ribotų išteklių mokiniai turėdavo sukurti produktą – jo modelį, jam tinkantį logotipą, reklamą, šūkį ir pristatyti prieš klasę. Atrodo, užduotis sunki, bet kai dirba drauge, kaip komanda, tai padaryti kur kas paprasčiau.

 

Į mokymo procesą įtraukiate patirties versle turinčius tėvus, įvairias įmones – kaip tai vyksta?

Deja, tėvų įtraukimas liko vienas iš neįgyvendintų mano tikslų, daugiau dėmesio kreipiau į pavyzdžius apsilankant vienoje ar kitoje įmonėje, pasikviečiant konsultantą į pamoką, taip pat mokinius supažindinant su buvusiais gimnazijos mokiniais, jų vykdoma veikla.

 

Kokių žinių apie verslą, finansus, ekonomiką mokiniams labiausiai trūksta (tiek Jūsų, tiek jų pačių nuomone)?

Pamokose aiškiai išryškėdavo mokiniai, kurie moka taupyti ir kurie ne, kurie pinigus investuoja, o kurie tik leidžia. Ta pati tendencija yra tarp suaugusiųjų, jie juk mūsų veidrodis. Mokiniai puikiai mato, kaip vieni suaugusieji lengvabūdiškai elgiasi su pinigais, kaip noras išleisti nugali norą leisti protingai, gyventi pagal turimas pajamas. Mato ir gerus pavyzdžius, patys pateikia, kokia yra investicijos grąža. Labiausiai džiaugiuosi, kai mokiniai suvokia, kad jų investicija būna ne tik pinigai, bet ir laikas. Kai tas pats mokinys sako: „Aš šiandien investuoju savo valandą, praleistą prie gilinimosi, kad rytoj gaučiau grąžą pinigine išraiška“, tas džiugina. Verslumo žinių dabartinė mokymo metodika suteikia apsčiai, pats buvau apmokytas pagal tris programas: „Lietuvos Junior achievement“ (LJA), „Socifaction“ projektą, kaip dirbti su „Ekonomika per 31 valandą“ vadovėliu. Pirmosios dvi programos suteikia nemažai žinių apie verslumą, tuo labiau kad LJA organizuoja mokinių mokomųjų bendrovių konkursus, skatina kurti ir varžytis. Bet mokiniai nepasitiki savo galiomis, jie dar sunkiai suvokia, kad patys yra kūrėjai – pavyzdžiui, tai, ką jie padaro technologijų, dailės, muzikos, literatūros pamokose. Tai – kūriniai, tik jie to kartais nesuvokia, nes galbūt nuo mažens tų darbų nevertina kaip kūrinių. Tada jie sako: „Aš nieko nemoku, kokį verslą aš kursiu, jei neturiu jokių idėjų?“, o kai duodi pažaisti žaidimą – sukurk produktą, pasirodo, kad gali. Verslas ir verslumas nėra taip plačiai aptariama sritis, todėl mokiniai juo domisi mažiau, daugiausia į šią sritį gilinasi tie, kurie turi versle dirbančių draugų, šeimos narių. Tačiau džiaugiuosi, kad buvę mokiniai pasuko į verslo pusę, kad kuria ateitį čia, Lietuvoje.

 

Parodoje „Mokykla 2019“ STEAM ir Gamtamokslinių tyrimų laboratorijose vesite įvairius praktinius užsiėmimus. Ar savo mokykloje turite laboratoriją ir dažnai atliekate panašius bandymus, užduotis su mokiniais? Kaip ta praktinė patirtis pakeičia mokinių susidomėjimą fizika, mokymosi rezultatus?

Į parodą „Mokykla“ šiemet vyksime jau 3 kartą. Kai pirmą kartą gavau pasiūlymą dalyvauti parodoje, nežinojau, kaip ir ką atsakyti, svarsčiau, dvejojau. Dabar, kai pasiūlau tapti padėjėjais, kasmet tuo užsiima mano mokiniai, bet tą akimirką buvau kaip mokinys. Supratau, kad galima veiklą, kurią vykdome gimnazijoje, išplėsti, paskleisti toliau. Taip atsirado projektai, kurie įnešė naujesnių vėjų į mūsų gimnazijos gamtos mokslų laboratoriją. Jei mokinių paklausite, kokios pamokos jiems patinka, retas kuris pasakys, kad uždavinių sprendimas ar teorinės pamokos. Žinoma, jiems patinka praktika, bet negalima užmiršti ir teorijos, nes be jos praktinis užsiėmimas bus tik užsiėmimas – be gylio, didesnės pridėtinės vertės. Kiekvienas iš gamtos mokslų mokytojų yra parengęs po didelį kiekį praktikos darbų, pritaikė prie turimų priemonių ir jas įgyvendina. Man tokie užsiėmimai yra mieli, nes tada mokinys pamato teorijos, uždavinio sprendimo prasmę, pamato, kaip minėjau, gylį. Pirmasis parodai skirtas projektas, kurį parsivežiau iš stažuotės CERN laboratorijoje, buvo debesų kamera, antrasis buvo integruotas su biologijos mokytoja – elektroforezė, trečiasis integruotas su technologijų mokytoju – elektronikos projektas – spausdintinių plokščių maketavimas, gamyba ir surinkimas. Kiekvienas iš šių projektų toliau tęsiamas gimnazijoje, tai nėra vienkartinė investicija, ji turi savo grąžą. Mokiniai, kurie tampa mūsų laborantais-asistentais, pradeda labiau pasitikėti savimi, geriau valdo jaudulį kalbėdami prieš auditoriją, o kai kurie net ima galvoti apie pedagogo darbą. Vieni iš buvusių asistentų po projektų pasirenka tobulinti chemiją, biologiją, IT, bet ar aš liūdžiu dėl to, kad ne fiziką? Ne, nes jie pasirinko kelią tobulinti tą sritį, kurioje jaučiasi stiprūs, galbūt 95 proc. dėl projektų. Aš retai kur dalyvauju vienas tik su fizika, mano didžiausi laimėjimai yra integruojantis su technologijų mokytoju, atradus šimtus sąsajų ir padėjus vaikams tobulėti.

 

Jūsų gimnazijoje įgyvendinamas „Mąstymo mokyklos“ projektas – kaip tai keičia Jūsų ir mokinių kasdienį darbą? Ar turi jam įtakos?

Kai projektas tik prasidėjo, atrodė, kad tai kažkoks baubas, naujadaras. Net ir vaikai sakė, ko čia iš mūsų norima, bet jei nebandai, netaikai, tai ir toliau taip atrodo. Po truputį pradėjęs taikyti įrankius, imi suprasti, kad tai susistemintas projektas, jis neišrado nieko nauja, bet viską sudėjo į reikiamas vietas. Mes žinome, kiek daug yra metodų, kiek daug būdų pateikti mokiniui vieną ar kitą frazę, istorinę datą, įvykį, bet vienas taiko savo metodą, kitas savo, trečias dar kitaip. Šis projektas leido metų metus veikusius metodus „ištraukti“, išgryninti ir susisteminti. Sudaryti šablonus, kaip galima greitai mokytis, atrasti ir sujungti. Mokiniai pratinasi ir jau daro pažangą, visada sakiau ir sakysiu, kad mokykla ne gamykla: pastačius naujas stakles, darbo našumas neišaugs taip, kad tik paspaudus mygtuką gamykloje bus pagaminta daugiau vienetų produkcijos. Čia yra ilgalaikis procesas: kiekvienai naujai reformai, naujai idėjai reikia laiko prigyti, įleisti šaknis ir duoti vaisių. Mąstymo mokykla tikrai duos savo vaisius, man tai padeda vedant pamoką, įrankis po įrankio, to įrankio paieška pamokoje leidžia sisteminti žinias, perteikti jas aiškiau. Manau, tikslas kaip tik toks ir yra – informacijos amžiuje išmokti suvaldyti didžiulį jos kiekį, nes turtingiausias tas, kuris valdo informaciją.

 

Ar vedate integruotas pamokas, užsiėmimus – su kokių dalykų mokytojais tą darote?

Integruoju pamokas su matematikos, dailės, biologijos, chemijos, technologijų mokytojais. Tokios pamokos vaikams patinka, jos parodo, kodėl negalima nuvertinti vieno dalyko ir iškelti kito, kad mes visi esame susiję. Žinoma, norėtųsi, kad tokių pamokų skaičius būtų milžiniškas, bet taip nėra. Meluočiau, kad joms lengva pasiruošti, parengti išties gerą tokio tipo pamoką – lyg pastatyti „Auksinio scenos kryžiaus“ vertą spektaklį. Turi surežisuoti viską taip, kad mokinys liktų sužavėtas ir sakytų „bis“, kad išėjęs po pamokos liktų euforijoje. To mes ir siekiame. Per vieną išvyką su dailės mokytoja sugalvojome kepti bulvinius blynus. Atrodo, kas bendro tarp blyno ir fizikos, o pasirodo, kad vos tilpome į dvi pamokas. Su technologijų mokytoju pasitarę pristatėme, kaip mokiniai patys gali konstruoti namuose – lituoti mikroschemas, biologijos mokytoja pasiūlė pažvelgti kitaip į DNR ir radome daug bendro su elektroforeze, šiek tiek nepavykus fizikos bandymui atliekant Archimedo jėgos apskaičiavimą, atsirado puiki integruota fizikos ir chemijos pamoka. Tos pamokos kartais iškyla iš klaidų, kartais iš to, kad nori pabėgti nuo rutinos ir pateikti savo dalyką kitaip. Organizavome nuostabią vasaros stovyklą (daugiau – www.svietimonaujienos.lt/birzeli-pasitiko-naujomis-veiklomis/) – jei ne fantastiška komanda, kurioje dirbau, to nebūtų įvykę. Kitąmet veiklą tęsime toliau su dar didesniu būriu mokinių ir mokytojų.

 

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *