Mokytojas – superherojus? Taip, bet visiškai kita prasme

Gerą organizaciją kuria ne technologijos, sienos, programos, patogūs biurai ar tobulos paslaugos, o žmonės. Mokykloje šie žmonės – itin svarbūs, nes jie ugdo vaikus: ateities tėvus, darbuotojus, draugus, lyderius. Todėl tai, kokie žmonės patenka į mokyklas ir moko vaikus, šiandien turėtų būti vienas svarbiausių uždavinių mokyklų vadovams. „O ne išblizgintos grindys, moderniausia įranga ar vaikų kelionės į užsienį“, – sako Audronė Kancė-Grdzelišvili, mokyklos „Pažinimo medis“ direktorė.

Galvodamas apie tai, kokie mokytojai reikalingi, mokyklos vadovas visų pirma turi įvertinti, kokius žmones nori užauginti mokykloje. Tuomet ir ima aiškėti, kokias kompetencijas svarbu turėti čia dirbantiems žmonėms. „Tai brandžiose organizacijose naudojama universali formulė“, – sako vadovė ir tvirtina, kad mokyklos organizacinė kultūra turi atitikti klasės kultūrą – tik tada įmanomas nuoseklus ir kryptingas darbas su vaikais.

Koks turi būti mokytojas?

 

Ieškodama mokytojų, vadovė atkreipia dėmesį į kelis dalykus: santykį su savimi, su kitu žmogumi, su pasauliu ir į darbines kompetencijas.

„Mokytojui svarbu turėti jautrius receptorius ir suvokti save, savo norus, poreikius, emocijas ir pasižymėti gerais savireguliacijos įgūdžiais“, – teigia A. Kancė-Grdzelišvili. Jeigu pedagogas nesuvoks savęs, tai „nepagaus“ ir kito.

Darbas komandoje – dar vienas mokytojui būtinas įgūdis. Pedagogas turi darniai veikti komandoje, kartu pernelyg nesusitapatindamas su kolektyvu ir išlaikydamas autentiškumą.

Svarbu, kad mokykloje dirbtų panašias vertybes puoselėjantys žmonės, todėl tyrinėdama mokytojo santykį su pasauliu direktorė siekia apčiuopti jo vertybes ir nuostatas. Svarbiausios jų – lygiavertiškumas, pagarba, bendradarbiavimas, atvirumas, pasitikėjimas ir pasirengimas asmeniškai augti bei prisiimti atsakomybę už savo emocijas.

 

„Mokytoją aš įsivaizduoju kaip žmogų su aukštu visuomeniniu interesu, ne nuleidžiantį rankas, o besiimantį keisti pasaulį. Juk mes auginame žmones ateičiai, todėl turime savo pavyzdžiu parodyti vaikams, kaip vertybės įsikūnija veikloje“, – kalba pašnekovė. Ji sako neįsivaizduojanti gero mokytojo, kuris abejingai praeitų pro reiškinį ar konfliktą, nes vyksta ne jo klasėje ir ne per jo pamoką.

Norėdamas vaikus išmokyti atpažinti savo stipriąsias savybes, jas „įdarbinti“, planuoti laiką, susikurti sau pačiam geras sąlygas ir siekti tikslų, mokytojas turėtų visų pirma tai demonstruoti savo paties veikloje.

Vadovė įsitikinusi: mokytojas su tokiu savybių rinkiniu yra pašaukimo mokytojas. „Tokie žmonės gali sėkmingai veikti daugybėje sričių, pavyzdžiui, vadovauti, dirbti su žmogiškaisiais ištekliais ar kurti strategijas, bet jie pasirenka mokyklą. Jie – tiesiog geri vadovai, tačiau šalia to dar egzistuoja ir sąmoningas pasirinkimas dirbti su vaikais. Tai įkvepiantys pavyzdžiai“, – pastebi mokyklos vadovė.

 

Pastaraisiais metais, teigia ji, visame pasaulyje stebima tendencija, kai mokytojais ima dirbti visai kitų profesijų žmonės. Pasaulyje bene geriausia švietimo sistema garsėjantys suomiai senokai konstatavo, kad patys šviesiausi mokytojai pirma išbando kitas profesijas, o galiausiai pasirenka mokyti. Tik žmonės, kurie patys išdrįso siekti svajonės, gali įkvėpti vaikus, įsitikinusi ekonomikos ir psichologijos mokslus baigusi vadovė.

Įvairūs tyrimai rodo, kad šiuolaikinės visuomenės nebegalima vadinti technokratine visuomene. „Aš ją vadinu mokymosi visą gyvenimą visuomene“, – sako ji. Dabartiniai vaikai per gyvenimą greičiausiai kelis kartus pakeis profesiją, tai bus visiškai įprasta. Mokytojai, kurie dėl svajonės išdrįso keisti profesiją, įgyti kitą išsilavinimą, tampa įkvepiančiais pavyzdžiais ir skatina nebijoti, kryptingai siekti tikslo tam, kad dirbtų širdžiai mielą darbą. Mokytojo spinduliuojamas savirealizacijos jausmas yra psichologinis resursas, iš kurio vaikai semiasi drąsos.

Kaip pasirenkamas mokytojas?

 

A. Kancė-Grdzelišvili mokytojų atrankoje naudoja tris įrankius: kokybinį interviu, asmenybės profilio nustatymą ir atviros pamokos stebėjimą.

Per interviu ji „čiupinėja“ žmogų: išsiaiškina, koks mokytojo ugdymo stilius, kas jam svarbu, koks to žmogaus augimo potencialas, kokį indėlį pasiryžęs įdėti pats, o kokio lauktų iš aplinkos. Vadovei būna svarbu išgirsti, kokia yra kandidato svajonių organizacija, koks vadovavimo stilius jam priimtinas ir ar jis linkęs save reflektuoti. Tai parodo, kokiomis sąlygomis žmogus geriausiai jausis ir dirbs.

Aptariami ir sudėtingi atvejai, modeliuojamos situacijos, aiškinamasi, ką galima buvo padaryti kitaip. Tai rodo mokytojo atsakomybės jausmą ir gebėjimą valdyti klasę. „Atsargiai vertinu, jei mokytojas linkęs jaustis auka. Konflikte jis greičiausiai kaltins vaiką, šeimą ar kitas išorines aplinkybes, o pats tarsi ištirps, todėl nebus resursas vaikui. Emocinės kompetencijos – vienas svarbiausių dalykų dirbant mokytoju“, – įsitikinusi ji.

 

Kitame atrankos etape mokytojai atlieka Basis A asmenybės testą. Tai išgrynintas individualiosios (A. Adlerio) psichologijos įrankis, kurį naudoja mokykla. Visų pirma, šis testas leidžia pamatyti asmens atsargumo grupėje lygį. Jei mokytojo pamatinis saugumas per mažas, jam pavojinga dirbti mokytoju, nes stresinėje situacijoje greičiausiai kris į duobę. „Geriausias mokytojas tas, kuris pasaulį suvokia kaip saugią vietą ir demonstruoja socialinį interesą. Mokytojui, turinčiam žemą socialinį interesą, bus sudėtinga kurti lygiavertį ir bendradarbiaujantį santykį, nes jo „Aš“ taps svarbesnis negu „Mes“, – tvirtina A. Kancė-Grdzelišvili.

Šis testas taip pat parodo, kiek asmuo siekia pripažinimo, nori jaustis išskirtinis, patikti kitiems, vadovauti, koks jo negatyvumo ir pozityvumo lygis.

 

Pagaliau mokytojai veda mokiniams atvirąją pamoką. Per ją dėmesys kreipiamas ne tiek į meistrystę ir metodus, kiek į kontakto su vaikais stilių ir kokybę, atmosferos kūrimą, kūrybingumą ir lankstumą. Vadovė sako, kad pasiruošti visoms situacijoms neįmanoma, todėl atvirojoje pamokoje matosi, kaip žmogus reaguoja ir ar geba padėti paruoštuką į šoną, pajusti kontekstą ir susitvarkyti su čia ir dabar kylančia situacija.

Didžiausia klaida, anot jos, yra įsikibti į paruoštuką kaip į gelbėjimosi ratą ir likti aklam bei kurčiam konkrečiai situacijai.

 

Šiuos mokytojų atrankos metodus patyrusi vadovė taiko ne vienerius metus, todėl yra tvirtai įsitikinusi, kad tai padeda jai pasirinkti geriausius mokytojus.

„Tik nereikia išsigąsti, – šypsosi ji. – Kiekvienas žmogus turi teisę klysti ir sulaukti pagalbos, todėl nereikia ieškoti tobulų žmonių. Atvirkščiai, reikia autentiškų asmenybių ir bendražygių, kuriems mokykla taptų svajonių darboviete, kurioje jie jaustųsi laimingi.“