Mokytojas ir mokinys – neišvengiama akistata

Dauguma iš mūsų rinkomės mokytojo kelią niekieno neverčiami, t. y. patys norėjom visą gyvenimą mokyti, bendrauti su jaunesniais, būti jiems autoritetu. Turbūt suprantame, kad mokytojo autoritetas priklauso nuo mūsų pačių. Niekas negali liepti, įsakyti gerbti kitą asmenį. Kaip ir mums niekas negali nurodyti, ką gerbti, ko ne. Nemanau, kad tėvai namuose iškart vaikams perša savo požiūrį, savo nuomonę, ką gerbti, ko negerbti. Taigi skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Tad ar visada pavyksta mums įgyti pagarbą, būti pavyzdžiu mokiniams?

Galvoju, kad kiekvienas mokytojas savo darbe turi turėti keletą principų, suformuotų gyvenimo, gyvenimiškos patirties, mokytojo darbo. Nuo tų principų, nuo jų humanizmo priklausys, ar būsim mėgstami mokinių, ar tapsime jiems patyčių, jų tarpusavio apkalbų objektu. Dažnai pagalvoju, kaip jaučiasi mokinių nemėgstamas mokytojas, kai kas dieną, kiekvieną pamoką į jį nukreiptos pykčio strėlės… Visai kitokia būsena mokytojo, kurį visi mėgsta, liaupsina. Juk, kaip sakoma: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Geroji daugumos mokinių nuomonė, ta „aura“, kalbu nemistifikuodamas, sukuria ir mūsų psichologinę būseną, jauseną. Juk visa tai galime lengvai pasitikrinti: ar buvę mokiniai prieina, pribėga gatvėje, ar nusisuka, pereina į kitą gatvės pusę?! Ir dar vienas svarbus mokytojo charakterio bruožas, o gal ir gyvenimo credo – būtina mylėti žmones. Taip, taip – visus žmones. Mizantropija – svetima mokytojo profesijai. Kiekvienas mokinys, net ir pats blogiausias, tariant mokytojo žodžiais, visų pirma yra žmogus. Yra gyvas, jautrus jaunas žmogus, kuris jaučia tiek pat kaip ir kiekvienas. Jam taip pat skauda širdį, jis taip pat kenčia dėl neteisybės. Daug ko racionaliai jis negali paaiškinti, negali racionaliai vertinti savo elgesio, negali galbūt net sau įsakyti elgtis vienaip ar kitaip, bet neteisybę, nuoskaudą, melą jis visada pajus širdimi. Tad kaipgi mums, suaugusiems, elgtis, kaip bendrauti su tais, kurie mūsų galbūt neklauso, ar, kaip mums atrodo, specialiai nemaloniai elgiasi. Ką daryti? Visų pirma, niekuomet negalima pamiršti, kad bendraujame su žmogumi, su mažu žmogumi, kurio, galbūt, niekas net nemokė elementarių elgesio taisyklių, todėl jis ir yra nekaltas dėl neadekvataus savo elgesio. Esu sakęs: „Kad ir ką vaikas padarytų, jis nekaltas.“ Kalti mes, suaugusieji, visų pirma – tėvai, gal tik mes, mokytojai, pagal kaltę esame „paskutinėje vietoje“. Esu sakęs, kad mokykla – ne auklykla, mokykloje mes tik įtvirtiname, primename gyvenimo elgesio taisykles, įgytas namie.

Tėvai vienu pasakymu gali visą mūsų įdirbį, visas pastangas nubraukti. Bet vėlgi, sakau, vaikai dėl to nekalti, o mes, mokytojai, patys pasirinkom šią profesiją, mes atėjom ugdyti vaikų, primenu – visų vaikų, neišskirdami nė vieno iš jų. Ir tik gerumu, tik taikiai galime rasti kelią į vaiko širdį. Mūsų gerumas – vienintelis būdas susikalbėti su vaiku. Pagalvokime, kodėl gydytojas nesako: „Gydysiu tave tik tiek, kiek tu esi geras.“ Gydytojas privalo gydyti absoliučiai visus vienodai gerai. Jeigu jis taip nedaro – tai nusikaltimas. Mes irgi privalome vienodai mokyti visus, radę individualų raktą į kiekvieno vaiko širdį. Galbūt, sakysite, kad tai neįmanoma… Tačiau argi meilė žmogui yra neįmanomas dalykas?.. Tėvai myli savo atžalas, nekreipdami dėmesio į jų elgesį, mes irgi (bent jau dauguma iš mūsų) esame tėvai, tad supraskime ir mūsų mokinių tėvus, kuriems jų vaikas yra vienintelis. Taip, mes tėvų neišauklėsime, be to, ir ne mūsų tai pareiga. Jie, tėvai, šiais laikais labai pasikeitę, jie tiesiog kitokie. Pasikartosiu, Vakaruose šį tėvų pokytį mokslininkai nagrinėja kaip reiškinį, kurio neįmanoma pakeisti, todėl privalome su tuo susitaikyti, o ne gręžiotis atgal, prisimindami savo jaunas dienas, savo mokyklos patirtis, ir nebaksnoti pirštu į nostalgijos kupinus mūsų jaunystės metus. Dar Platonas peikė jaunąją kartą, ir taip šimtmečių šimtmečius… Prisiminkime mokyklos laikus, kaip dažnai girdėdavome iš vyresniųjų, kad jaunimas sugedo… Kiekviena karta išugdo ir Nobelio premijos laureatų, ir žymių kompozitorių, ir gerbtinų mokslininkų. Kiekvienoje kartoje atsiranda bilų geitsų. Ir ši karta, kuri yra tiesiog kitokia, įneš svarų indėlį į žmonijos kultūrą, mokslą ir pažangą.

O dabar apie tuos keletą galimų mokytojo principų, kuriais jis galėtų vadovautis savo darbe. Aš juos taikiau trisdešimt savo mokytojavimo metų.

Svarbiausias dalykas mokytojo darbe – tai įteigti mokiniui žinią, kad jis gali viską išmokti, jeigu tik panorės. Tai yra – kelti mokinio savivertę, mokinio supratimą, suvokimą, kad jis gali viską išmokti. Nuolatos mokiniams kartoju, kad žmogus gali viską, kas yra žmonių sukurta, perprasti, išmokti. Absoliučiai viską, jei labai stengsis. O tai, kas yra iš Dievo ar gamtos ir liks, greičiausiai, paslaptimi. Kiekvienas gali išmokti, pavyzdžiui, kinų kalbą per metus, nes tai realu, per mėnesį – ne, nes fiziškai to neįmanoma padaryti. Vienus motyvuoja materialūs dalykai, kitus – pažadai. Tas pats ir su fizika, matematika, istorija. Mokinys, o dar blogiau mokytojas, teigdamas, kad šis yra negabus vienam ar kitam dalykui, iš tiesų naikina jo, kaip žmogaus, savivertę. Net ir sau pasakydami: „aš nesuprasiu. aš nesugebėsiu. aš tam negabus“, teigiame, kad esame kvaili – pavartojau šį žodį, kaip patį švelniausią. O jei vaikui nuo mažų dienų tai kartojame, koks jis išaugs? Juk iš anksto programuojame jį kaip nevykėlį. Taip, reikia pasakyti, kad tu nemoki vieno ar kito dalyko, todėl, kad kažkada patingėjai, todėl, kad nesimokei ir atsirado spragų, kurias užpildyti reikia daug laiko, bet, jei tik panorėsi, tau pavyks tai padaryti. Kartodami kas dieną lyg mantrą, kad tu gali, kad tu sugebėsi, kad tau tai įmanoma, kuriame jaunų žmonių ateitį.

Kitas svarbus momentas yra – išmokyti. Išmokyti – geriau mažiau, bet išmokyti nors kiek nors. Todėl aš esu prieš bet kokį šuoliavimą per programą. Geriau išmokyti vaiką sudėties negu iškart pradėti mokyti daugybos. Neturi būti aklo mokyklinių programų vykdymo dėl „varnelės“. Geriau ir vieną, ir kitą, ir trečią kartą grįžti prie nagrinėtos temos negu per temas keliauti šuoliais taip nieko ir neišmokant. Suprantu, kad klasėje negali dėl vieno ar kito mokinio tūpčioti vietoje, bet tam žmonės ir sugalvojo diferencijavimą. Jei iš visų tikimės vienodų rezultatų, dažniausiai nesulaukiame jokių…

Manau, todėl mes rinkomės šią profesiją, kad mokytume kiekvieną žmogų. Nesame pranašai, kad mokytume minią.

Trečias svarbus mokytojo darbo momentas – tai suvokimas, kad ši profesija yra nedėkinga visais atžvilgiais, kad jos vaisiai pasirodys – jei išvis pasirodys – po daugelio metų. Grįžtamasis ryšys – čia ir dabar – neįmanomas, mes turime tikėti tuo, ką darome, ką teigiame. Tik patys tikėdami savo darbo prasmingumu, suteiksime jam prasmę. Nepamirškime, kad vaikų neįmanoma apgauti – jie mus mato kiaurai, jie jaučia kiekvieno mūsų nenatūralumą, veidmainystę. Galime „apmauti“ suaugusiuosius, tokius pat kaip mes, bet vaikų neapgausim, todėl bet koks saldžialiežuvavimas, bet koks dirbtinis (net balso) pakeitimas jiems kelia įtarimą, jie visa jaučia geriau, nei mes galime įsivaizduoti. Paklauskite, kodėl vaikai vienus suaugusiuosius iškart priima, kitus iškart atstumia. Taip, vaikai jaučia bet kokį mūsų apsimetinėjimą. Ką mes bandome apgauti? Su kuo kovojame? Iš tiesų gali atrodyti, kad vyksta nuolatinė kova tarp suaugusiųjų – mokytojų ir vaikų – mokinių. Kodėl mes tokie susireikšminę, kodėl neperžengiame, nenugalime savo ambicijų, kodėl bandome kažką įrodinėti? Jei kitaip negalime, gal paklauskime savęs: gal aš ne tą profesiją pasirinkau, gal mokykloje man ne vieta? Visos mūsų gyvenimiškos bėdos turi likti už mokyklos sienų. Būkime savimi, būkime nuoširdūs, neveidmainiaukime, elkimės su mokiniais sąžiningai, kaip su savo vaikais, ir tikiu, kad mokiniai pamils ir įvertins mus.

+13

-3