Mokytojas Algirdas pamokose moko ne tik elektriko amato, bet ir sąžiningumo

Sąžiningumas, patirtis, darbštumas – tai žodžiai, kuriuos ištarus kiekvienas Vilniaus technologijų mokymo centro mokytojas ir mokinys atpažintų elektrotechnikos mokytoją Algirdą Gaidį. Jau 38 metus mokytojas Algirdas perduoda sukauptą patirtį mokiniams, panorusiems tapti elektrikais. Iš Dzūkijos kilęs, gero humoro jausmo ir kritinio mąstymo nestokojantis mokytojas sakosi dar mokyklos suole nujautęs, kad gali tekti mokytojauti, tad atidžiai stebėjęs visus sutiktus mokytojus ir dėstytojus, o fizikos pamokose, atliekant paprastus laboratorinius darbus, išryškėjo jo polinkis radiotechnikai ir elektrotechnikai.

Mokinių vertinamas už profesionalumą, Algirdas Gaidys pasakoja savo mokytojų neskirstęs į jokias kategorijas – visus gerbė vienodai. O paklaustas apie savo kelią į profesijos mokytojo kėdę, iš karto patikina, kad mokytis, visko ką išmano, buvo labai įdomu.

 

Tuometinis Vilniaus politechnikumas (dabar Vilniaus dizaino ir technikos kolegija), mokytojui Algirdui tapo pirmąją mokymo įstaiga.

Ten įgijus radiotechnikos kvalifikaciją, būsimojo specialisto technologo darbas Vilniaus radijo komponentų gamykloje nesustabdė – netrukus buvo tęsiami mokslai Vilniaus inžineriniame statybos institute pasirinkus elektriko specialybę.

 

Mokytojas Algirdas sako, kad jam tuomet niekas nepatarinėjo – jis pats nusprendė, ko mokytis. „Mačiau, kad elektriko specialybė yra platesnė, daug kur gali dirbti, net ir provincijoje. Nes be elektros niekur nebuvo apsieinama. Kaip ir dabar“, – prisimena mokytojas Algirdas.

Išmokęs šio amato jau pradėjo mokyti ir pats. „Vilniaus radijo komponentų gamykloje ir ne tik po instituto, bet ir po technikumo, ten nuolat vedžiau mokymus darbininkų kvalifikacijos kėlimo kursuose“, – sako jis.

 

Prisimenate savo pirmąją mokytojavimo dieną?

Man visiškai nebuvo baisu. Paprasčiausiai – eilinė darbo diena. Dabar dažnai sako, kad jauniems mokytojams sunku. Bet juk jie mokosi universitetuose, tikrai matė kaip dirba jų dėstytojai. Tereikia imti pavyzdį ir viskas bus gerai.

 

Kas jums padeda surasti vidinės stiprybės esant sudėtingoms situacijoms?

Nesikarščiuodamas, ramiai viską apgalvoju. Susidėlioju scenarijus, kas būtų, jei priimčiau vienokį arba kitokį sprendimą. Logiškai, šaltakraujiškai permąstau ir jau tada priimu galutinį sprendimą.

 

Kokia Jūsų kaip mokytojo paslaptis?

Mano pamokose disciplinos klausimų neiškyla, nes pačią pirmą pamoką mokiniams išsakau reikalavimus, nubrėžiu taisykles. Taip pat jiems išaiškinu, kokios jų pareigos ir kad jie turi jas vykdyti. Svarbu dirbti principingai, nedaryti nuolaidų. Žinoma, atsižvelgti į situaciją būtina, bet reikia būti reikliam ir nebijoti pasakyti tiesą mokiniui.

Visada stengiuosi kiekvieną išklausyti. Įsiklausyti ir į teigiamas, ir į neigiamas mintis. Ir priimti tai, kas yra naudinga.

Man labai svarbu sąžiningai, gerai, kokybiškai atlikti savo darbą, to tikiuosi ir iš savo mokinių.

 

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo darbe?

Stengiuosi tiesiog atsakingai dirbti. Sąžiningumas, tiesa, atvirumas, nebijojimas pripažinti savo klaidų… Kartais dėstydamas imu ir nusišneku. Tuomet mokinių atsiprašau, pripažindamas, jog čia turėjo būti ne taip. Reikia nebijoti pripažinti savo klaidų, tik taip mokytojo autoritetas kyla.

 

Kas Jus labiausiai žavi darbe su mokiniais?

Grupėje visada atsiranda mokinių, kurie nori įsisavinti specialybę, domisi, pateikia daug klausimų ir mane tai labai džiugina. Mokinių smalsumas mane žavi labiausiai.

Kaip jūs motyvuojate tuos, kurie smalsūs ir tuos, kurie nerodo jokio susidomėjimo?

Motyvacija paprasta: aiškinu jiems, kad norint sukurti savo šviesią ateitį, gerą gyvenimą reikia mokytis. Be mokslo nieko nėra, nieko nepasieksi. Mokslas – žmogaus turtas, kuris visada yra su juo, kur jis bebūtų. Ką žmogus kartą išmoko, tą kiekviename krašte galės pritaikyti.

 

Švietimo bendruomenėje netylą diskusijos apie darbą su gabiais mokiniais, kokia Jūsų patirtis?

Kiekvienoje grupėje atsiranda gabių mokinių, jų gabumai išryškėja labai greitai – per mėnesį ar du. Matau, kaip jie greitai įsisavina teorijos žinias ir praktinius įgūdžius. Ir būtent tokius mokinius aš paskatinu, juos priskiriu savo asistentais. Taip ir sakau: „tu būsi mano asistentas ir prireikus galėsi konsultuoti grupės draugus“. Ir jie tai daro. Jeigu kas nors mane kviečia, išklausau, tuomet sakau, asistentą pasikviesk ir jis tave pakonsultuos. Jei jau jis nebesugebės, tuomet ateisiu aš. Dirbdamas tokiu metodu, matau, kaip tobulėja konsultuojantieji bendramokslius. Gera matyti, kaip jie savo draugus moko.

 

Įgyti profesijos ateina itin įvairaus amžiaus žmonės. Kokius skirtumus, dirbant su skirtingo amžiaus besimokančiaisiais, pastebite?

Mokosi įvairaus amžiaus žmonės. Yra ir pagyvenusių. Buvo vienas atvejis, kai mokėsi apie 60-ies metų vyriškis. Jis vykdė visus jam keliamus reikalavimus, todėl buvo geriau dirbti nei kad su jaunesniais. Be abejonės, vyresnio amžiaus mokiniai yra labiau motyvuoti mokytis, nes turi tam tikrą gyvenimo patirtį ir žino, kad neturėdamas išsilavinimo nelabai kam esi reikalingas, nesurandi darbo, neturi kur save realizuoti.

Jauni, tuo tarpu, dažnai dar – vėjavaikiai. Nors aš jiems primenu, kad gerai jums, kol tėvai geba padėti, o kas bus ateityje, kai neturėsit specialybės, kas jus išlaikys tuomet?

 

Jūs ne tik profesijos mokote, bet ir gyvenimiškų pamokų duodate?

Be abejonės, nes jų jaunimui reikia. Aš matau, kad vaikams reikia patarti. Galbūt šeimoje ne visi sulaukia patarimų… Tuomet ir šią ugdymo dalį prisiimu sau ir visada stengiuosi nukreipti gera linkme, teisinga vaga, kad jie eitų tinkamu gyvenimo keliu.

Jiems būtinai reikia patarti ir paaiškinti. Dažnai išklauso ne vienas ar keli, o visa grupė. Tik žinoma, jie man pritaria, galva palinkčioja, bet ne visada vykdo (juokiasi – aut. past.).

 

Esate turtingas ilgamete mokytojavimo patirtimi. Papasakokite kokius skirtumus ar panašumus matote tarp mokinių?

Kažkokio didelio esminio skirtumo tikrai nėra. Anksčiau mokiniai mažiau dirbdavo, o daugiau mokydavosi, dabar kas trečias mokinys yra dirbantis. Gerai, jeigu pagal specialybę dirba. Deja, dirbantiems mokslas daug mažiau rūpi.

 

Dar pastebėjau, kad knygų mokiniai dabar beveik neskaito.

Ir anksčiau mokiniai geriau rengdavosi. Ankstesniais metais mokinių apranga buvo daugiau klasikinio stiliaus, etiškesnė. Malonu buvo matyti kultūringai apsirengusius moksleivius. Dabartiniu metu mane stebina – į viešąją mokymo įstaigą, kuri yra edukacijos ir kultūros įstaiga, ateina moksleiviai su specialiai suplėšytomis kelnėmis, kartais su apatiniais marškinėliais, galima sakyti pusnuogiai. Stebina, kodėl neugdoma etikos kultūra vidurinėje mokykloje. Profesinio mokymo elektrotechnikos dirbtuvėse, atliekant elektros įrenginių montavimo darbus, mokinių apranga turi būti tvarkinga, t. y. drabužiai nesuplyšę, nenukarę, tvarkingai užsegti. Tvarkingas drabužis yra kaip papildoma apsaugos priemonė nuo galimo elektros srovės poveikio, o tai yra labai svarbu užtikrinant moksleivių saugą ir sveikatą mokymo įstaigoje. Nežinau, kaip į tai žiūri mano kolegos, bet aš pačią pirmą užsiėmimų dieną, įspėju, kad taip apsirengusiems mokiniams, nebus leidžiama atlikti praktinių darbų ir šios nuostatos laikausi.

 

Ar mokiniai prieštarauja prašymui kitaip rengtis?

Ne. Pirmiausia pasakau, kad tai darbų sauga, o antra – etika. Kur jūsų etika yra?

 

Ar vis dar tenka ruoštis pamokoms, ar užtenka tiek, kiek žinote?

Ne. Dabar situacija keičiasi, informacijos reikia daug, reikia nemažai skaityti.

Anksčiau prenumeravau žurnalą „Elektros erdvės“, ten buvo daug naujos informacijos. Ir iš knygų išsirenku informaciją, taip pat ieškau internete. Visąlaik pasižiūriu kas mane domina, kas nauja, ką reikia mokiniams pasakyti. Domina dabartinės naujovės apie protingą namą, kur viskas yra valdoma mikrovaldikliais. Reikia žinių semtis, vietoje stovėti neįmanoma. Svarbu su laiku eiti koja kojon.

 

Kokie Jūsų įspūdžiai apie darbą karantino metu?

Karantino metu darbas yra kitoks. Daug teorijos. Jei toks mokymasis tęstųsi ilgai, tikrai negalėtume paruošti gerų specialistų.

 

Jau daug metų ruošiate būsimuosius elektrikus. Kodėl ši specialybė tokia svarbi?

Mūsų ūkiui reikia įvairių specialistų. Taip pat ir elektrikų. Nes dabar bet kokia gamyba neatsiejama nuo elektros energijos.

Elektriko specialybė šiuo metu – labai paklausi darbo rinkoje, juk elektros energijos pagalba valdome įvairiausius elektros įrenginius, jų darbą, pavyzdžiui, įrenginius, kurie atlieka įvairiausias gamybines, technologines operacijas. Elektrikai bus reikalingi visada. Be jų mes neapsieisime.

Ruošdami elektrikus, turime žengti žingsnelį į priekį, nes ir mes, ir technika tobulėja. Todėl būtina kasmet atnaujinti mokymo bazę rinkoje pasirodžiusiais naujausiais elektrotechnikos gaminiais. Ruošiant elektrikus nepakanka vien tik parodyti paveiksliuką internete ar lentoje, reikia rodyti „gyvą“ daiktą, kad būtų galima pačiupinėti, reikalui esant išardyti, pažiūrėti kas viduje, o po to surinkti. Be to, labai įdomu pačiam kurti elektros įrenginių valdymo schemas. Malonu, kuomet ji veikia, kai schemą galima valdyti taip, kaip nori. Schemų turiu sukūręs nemažai – naudoju jas praktiniam mokymui. Esu tikras, kad tokias schemas išmokę montuoti mokiniai nepaves manęs ir dirbdami pas darbdavį. Be to, manau, kad mes neapsieisime be rankų darbo. Rankų darbas, o ypač elektrikų, visada bus reikalingas.

 

Ar galima sakyti, kad elektrikui didžiausias iššūkis – suspėti su naujovėmis?

Taip. Kiekvienais mokslo metais būtina atnaujinti žinias ir įrangą, reikia daug skaityti, domėtis įvairiomis sritimis, nes labai daug sričių siejasi su elektra.

 

Ačiū už pokalbį.

 

VTMC Plėtros skyriaus inf.