Mokytis gamtoje: galimybės ir trukdžiai…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Mokyklose – įtempti pamokų tvarkaraščiai. Po pamokų – namų darbai, neformali veikla. Didžioji dalis pamokų susijusi su išmaniosiomis technologijomis, kurių nauda šiandien jau niekas neabejoja, kaip neabejoja ir tuo, kad kartais derėtų apsieiti be jų… Nuogąstaujama, kad mokiniai vis mažiau laiko skiria fiziniam aktyvumui, buvimui gamtoje ir pan. Be to, nuolatinė įtampa, skubėjimas kelia stresą ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Jau šiais metais Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimu mokslo metai bus ilgesni 10 dienų (iš viso 181 diena arba 36 savaitės). Manoma, kad pailginti mokslo metai leis ramiau išeiti kursą ir patirti įdomesnės veiklos ne tik klasėje, bet ir už jos ribų. Per pailgintus mokslo metus mokytojai raginami dirbti kitaip, išeiti iš klasės, kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, remtis inovatyviais metodais. Šios rekomendacijos itin tinkamos gamtos mokslams, kurių mokyti siūloma taikant praktinę tiriamąją veiklą: stebint gyvąją gamtą, rengiant žygius, mokantis pažinti ir t. t. Žinoma, kaip planuoti pamokas, kur jos ir kokios turėtų vykti – pačių mokyklų bendruomenių sprendimas.

 

Apie įgyvendintas pamokas, veiklas gamtoje ir pailgintų mokslo metų planus savo patirtimi dalijasi Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos chemijos mokytoja Asta EIDUKAITIENĖ.

 

Organizuojate pamokas gamtoje? Kokiose erdvėse jas įgyvendinate?

Dėstau chemiją, gamtoje vesti pamokas, kai reikia rašyti reakcijų lygtis ir pan., nelabai patogu. Tačiau kalbėti apie aplinkos taršą ir gamtos apsaugą – pats tas. Kaip tik netrukus tokias pamokų temas nagrinėsime su 8 ir 10 klasių mokiniais.

Pamokų gamtoje vedu nedaug: 1–2 kiekvienai klasei. Paprastai tai būna rugsėjo ir gegužės mėnesiais. Šios pamokos vyksta šalia gimnazijos esančiame parke. Šiemet 3g klasės pamoka apie cukraus gamybą vyko pačioje tinkamiausioje aplinkoje – Marijampolės cukraus fabrike.

 

Mūsų rajone yra du regioniniai parkai, būtų galima nuvykti į kitas įdomias vietas, bet vienas iš trukdžių – transportas. Gimnazijos klasės nemažos: daugiau kaip 20 mokinių. Į vieną mokyklinį autobusiuką vienos klasės auklėtiniai netelpa, reikia bent dviejų. Nors gimnazija turi ne vieną autobusiuką, bet jų užimtumas – itin didelis. Vykstant didesnei žmonių grupei, būtinai reikia 2–3 mokytojų (lydinčių asmenų), tai irgi sudaro šiokių tokių keblumų. Kai kurios erdvės ar jų šeimininkai negali sutalpinti ir priimti daugiau nei 15–20 klausytojų ir dalyvių. Tai viena iš priežasčių, kodėl negalime dažnai vykti už mokyklos ribų į vertas dėmesio erdves. Be to, išvykus su viena klase, per 45 min. jokiu būdu nesuspėsi ko nors nuveikti, o po 45 min. pamoka jau kitai klasei. Turiu spėti grįžti.

Atsiprašau, kad pasakoju apie techninius keblumus, kurių, atrodo, lyg ir nėra, kol nepradedi organizuoti išvykų… 

 

Gamtoje arba kitoje netradicinėje aplinkoje su „netradiciniu“ mokytoju (gidu, specialistu, muziejininku ir pan.) viskas vyksta iš tikrųjų. Pavyzdžiui, žiūrint į baltalksnį ir juodalksnį, galima išmokti juos atpažinti pagal kelis požymius, o ne iš atskirų detalių, žiūrint į paveiksliukus.

Kaip manote, kodėl pamokos gamtoje, išėjus už klasės ribų, taip šiandien pabrėžiamos?

Tokios pamokos svarbios, nes mokinių realus ir praktinis gamtos pažinimas yra tragiškas. Dabar jau tikrai toks tapo. Manau, tai įvyko iš dalies dėl to, kad buvome susižavėję vadinamosiomis technologijų galimybėmis: atlikinėjome eksperimentus pasitelkę kompiuterius, medžius ir gėles mokėmės pažinti monitoriaus ekrane. Nesu ekspertė, bet, mano manymu, gamtos mokslų programa nuėjo ne tuo keliu: mokiniai mokomi apie tai, kas vyksta mitochondrijose, kaip veikia sudėtingiausi fermentai (nesakau, kad tai nesvarbu), bet nebepažįsta žolių, medžių, paukščių, nežino paprasčiausių dalykų. Sakoma, kad to turi išmokyti mokytojas, bet juk jam nelieka laiko, nes reikia išaiškinti ATP veikimą.

Taigi, tokios pamokos svarbios, nes jos vyksta gamtoje arba kitoje aplinkoje. Be to, tokių pamokų būna nedaug, todėl mokinius mokymosi aplinkos pakeitimas veda į susidomėjimą.

 

Kokias pamokų idėjas jau įgyvendinote gamtoje – pasidalykite, kaip Jums sekėsi?

Kaip jau minėjau, dažnomis pamokomis gamtoje pasigirti negalėčiau, bet prieš kelerius metus per neformalaus ugdymo valandas su mokiniais įgyvendinome daug įvairių veiklų: vykome į Metelių regioninį parką, vykdėme fenologinę veiklą (jau beveik 25 metus siunčiame duomenis į Trakų Vokę), atlikome nemažai įdomių dalykų iš žaliųjų mokymosi aplinkų leidinio „Mokomės gamtoje ir iš gamtos“, vedėme renginį apie oro taršą pradinių klasių mokiniams.

Dalyvavote konkurse „Pamokos gamtoje – svajokime drauge“. Pasidalykite savo patirtimi…

Konkurse dalyvavome praėjusiais metais, kai reikėjo sugalvoti žaidimą, kurį būtų galima žaisti regioniniame parke. Mūsų idėja nebuvo nauja – žaidimas „Alias“, kurio sąvokos ir posakiai susiję su Veisiejų regioniniu parku. Į geriausiųjų grupę nepatekome, tačiau mūsų tikslas buvo sužinoti ir apie kitus žaidimus (kitas pamokas). Bet tikriausiai saugomos jų autoriaus teisės ar pan.? Žinodami kitų mokyklų pamokų, žaidimų pavyzdžius, galėtume tobulėti, generuoti savas idėjas, pritaikyti kitų patirtį sau. Manau, tos pamokos tam ir kuriamos, kad galėtų pasinaudoti visi… Ar aš neteisi?

 

(Red. past. Savo ruožtu, pasiteiravome Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjo Almanto Kulbio, kaip iš tiesų yra su praėjusių metų konkursui „Pamokos gamtoje – svajokime drauge“ pateiktų žaidimų prieinamumu. „Pamokos nėra prieinamos ne dėl autorių teisių (konkurso dalyviai pagal konkurso sąlygas suteikia teisę viešinti ar pateikti konkurso darbus metodinių priemonių gerosios patirties bankui, nurodant autorius ir su jais suderinant). Pamokų neskelbiame dėl dviejų priežasčių:

  • Skirtingas jų pateikimas konkursui: geros pamokos gamtoje būna pateiktos pagal konkurso sąlygas – kriterijams įvertinti. Jos maža pasitarnautų kitam pamoką vedančiam mokytojui – nėra papildomos metodinės medžiagos, priedų, užduočių mokiniams. Konkurso komisijos kriterijai ir konkreti metodinė medžiaga yra skirtingi dalykai.
  • Planuojame paskelbti visas pamokas gerosios patirties banke svetainėje lmnsc.lt, bet tai yra didžiulis redakcinis darbas. Iš esmės didžiąją dalį pamokų reikia perrašyti, kad taptų tinkamos naudoti bet kurioje mokykloje ir aplinkoje. Kol kas tokių redakcinių pajėgumų neturime. Viena yra mokytojo gebėjimas puikiai vesti pamoką, kita – parengti tinkamą metodinę priemonę.

Manome, kad tikslinga konkrečiai šio konkurso dalyviams ne pateikti kitų darbus, o rengti mokymus, kaip originaliai, kūrybiškai organizuoti pamokas gamtoje. Tokie mokymai turi prasmę, originalumas, kūryba, naujos idėjos – iššūkis mokytojams ir vaikams. Supaprastinus būtų galima palyginti su „Eurovizija“ – kasmet pasirodo praėjusių metų kopijuotojų. Būtent to ir vengiame“, – mintimis dalijosi Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas.)

 

Tikriausiai mokymo metodai pamokose klasėje ir pamokose gamtoje skiriasi? Kokie metodai gamtoje padeda pasiekti pamokos tikslus?

Manau, kad, jei pamoka vyksta gamtoje, reikia kuo daugiau laiko išnaudoti stebėjimams, tyrimams, matavimams ir t. t. Mano galva, tokioje pamokoje turi būti kuo mažiau „popierinio“ darbo. Žinoma, reikia pasižymėti stebėjimų rezultatus, skaityti aprašymą, bet tai turėtų užimti kuo mažiau laiko. Taigi, stebėjimai, bandymai, eksperimentai ir visi dalykai, kurių neįmanoma įgyvendinti klasėje. Dirbti smagiau nedidelėmis grupelėmis arba bent poromis.

 

Kokių dalykų išmokstama tik gamtoje (ko neįmanoma išmokyti klasėje)?

Garsai, vaizdai, kvapai, net skoniai… Jau minėjau, kad gamtoje arba kitoje netradicinėje aplinkoje su „netradiciniu“ mokytoju (gidu, specialistu, muziejininku ir pan.) viskas vyksta iš tikrųjų. Pavyzdžiui, žiūrint į baltalksnį ir juodalksnį, galima išmokti juos atpažinti pagal kelis požymius, o ne iš atskirų detalių, žiūrint į paveiksliukus. Praktiniai dalykai mokymosi procese yra itin svarbūs, ypač šiais laikais, kai net ir būdamas gamtoje retas kuris pakelia akis nuo telefono ekrano. Technologijos gerai, bet, mano manymu, jas šiose pamokose reikėtų naudoti tik rezultatams fiksuoti, fotografuoti ir pan.

 

Ar vaikai noriai mokosi kitaip?

Noriai, nes tai kita aplinka, kitas pamokos stilius ir metodai. Jie jaučiasi laisviau. Gali patarti vienas kitam, atranda nepatirtų dalykų, o tai, jų žodžiais tariant, „veža“.

 

Ką ketinate veikti per pailgintus mokslo metus? Galbūt jau suplanuota veikla, pamokos gamtoje? Kokių pamokų idėjų turite?

Birželio mėnesį, tikriausiai, pamokas vesiu gimnazijos parke. Jis nėra visiškai tinkama vieta, nes nėra, kur patogiai prisėsti aptarimams (o žinote, kokie dabar pažeidžiami vaikai, neduok Dieve, bitė praskris pro šalį…), bet jeigu geras oras – smagu ir ant žolės… Gal pavyks nors su viena klase nuvykti į regioninį parką, jie turi puikių edukacinių programų apie aplinkos saugojimą.

 

Ačiū, kad dalijatės patirtimi…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.