Mokymo procesas – ne varžybos

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Lietuvos švietimo bendruomenėje jau ne vienerius metus netyla diskusijos dėl mokslo metų trukmės – kiek jie turėtų tęstis? Atrodo, neseniai buvo ilginami (tiesa, nuomonių taip pat būta įvairių), o dabar, mokykloms persikėlus į namus ir virtualią erdvę, daugeliui mokytojų ir mokinių padidėjo darbo krūvis, tad imama svarstyti trumpesnių mokslo metų idėja. Vienas iš argumentų, kodėl mokslo metai neturėtų būti trumpinami – pedagogai nespės išdėstyti kurso. Istorijos mokytojas, mokslinių darbų žurnalo „Istorija“ atsakingasis redaktorius dr. Mindaugas Nefas, dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir Vilniaus Kristoforo gimnazijoje, šiuo klausimu turi savo nuomonę.

Kaip vertinate siūlymą trumpinti šiuos mokslo metus ir kolegų kalbas, kad nespės „išeiti programos“?

​Mokslo metų trukmės nustatymas visuomet yra diskusinis klausimas. Nes patirčių, kiek laiko turi būti ugdomas mokinys, yra įvairių, be to, trukmė priklauso ir nuo mokinių amžiaus. Bet man svarbiausia – požiūris. Liūdna, kai programa ir jos „išėjimas“ tampa esminiu dalyku, tarsi priedanga, kuria siekiama užmaskuoti kitas problemas. Aš vis tik manyčiau, kad svarbiausia – siekti, jog mokymo procesas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis. Tai nėra varžybos, kuriose varžomasi dėl greičio. O kolegos, kuriems patinka pabrėžti, jog nespės „išeiti“ programos, tarsi nori pasakyti, jog dalyvauja varžybose, kurių tikslas – pasiekti finišą, negalvojant apie kokybę. Juk esame profesionalai, valdome savo dėstomų dalykų turinį, ir, jei reikia, galime koreguoti procesą. O šiuo atveju – reikalas rimtas – pandemija. Programa ne kliūtis, o problema savaime neišsispręs, tad nereikia ja dangstytis.

 

Pirmiausia – mokslo metų ilginimas, dabar – jų trumpinimas: apie mokslo metų trukmę, pastaruoju metu, Lietuvoje diskutuojama itin daug. Kada, jūsų nuomone, jie turėtų baigtis, kad vaikai spėtų ir pakankamai gerai suvokti ugdymo turinį, ir pailsėti?

Čia reikia remtis tarptautine patirtimi ir mūsų mokslininkų, kurie vykdo vaikų raidos tyrimus, nuomone. Aš nesu giliai šią sritį išmanantis asmuo. Bet įžvelgiu kelias bėdas: 1. Pokyčius priimame kaip bausmę ir savo nepasitenkinimą demonstruojame ne kokybiškai diskutuodami ir teikdami siūlymus, o negatyvą liedami socialiniuose tinkluose arba mokiniams. 2. Mokslo metų pailginimas sutapo su itin karštu laikotarpiu ir natūralu, jog mūsų mokyklų infrastruktūra tam nebuvo parengta. Bet juk ne visada galėsime džiaugtis tropiniais orais, nors galbūt to ir norime. 3. Mokytojai neturėtų pasiduoti kylantiems iššūkiams, turime reaguoti ir keisti savo metodus, proceso vykdymo erdves, bet svarbiausia – pralaimėjimo nuotaikos neperduoti mokiniams. Nes jei jie pajaučia, jog aš, kaip mokytojas, pasiduodu karščiui, kokybiškas ugdymo procesas nevyks. Taigi mokytoją regiu kaip lyderį, žmogų, kuris sudėtingiausiomis sąlygomis veda ugdytinius į geresnį gyvenimą. Įsivaizduokime kariuomenę: vyksta pratybos, pila kaip iš kibiro, didelis vėjas, kariams nesmagu, moralė nėra aukšta. Ir ateina būrio vadas: visas sustiręs, piktas, sutrikęs, be ūpo. Misija pasmerkta. Analogiška ir mokyklos situacija.

 

Kokias programas, priemones naudojate nuotoliniam mokymui? Ar jas savo darbe taikėte ir anksčiau?

Didžioji dalis ugdymo turinio liko ta pati, nes jį jau buvau suskaitmeninęs. IT yra kiekvienos mano pamokos palydovė. Gimnazijoje pasirinkome naudoti virtualią mokymosi aplinką „Moodle“, galimybę suteikė Vytauto Didžiojo universitetas. Ši aplinka man gerai žinoma, nes dirbu joje su studentais apie 7 metus. Tad ir mokiniams teko keletą aspektų pritaikyti, ir žygiuojame į priekį.

 

Kurios nuotolinio mokymosi programos, priemonės labiausiai patinka mokiniams ir kurios atrodo tikslingiausios jums, kaip mokytojui? Ar visgi nuomonės sutampa?

Mokantis tam tikro dalyko patikimo ar nepatikimo faktorius svarbus, bet tikrai nėra esminis. Svarbiau galvoti, ar mano naudojama priemonė, metodas naudojamas tikslingai. Ar jis duoda naudos įgyjant arba įtvirtinant gebėjimus. Nereikia eiti primityviausiu keliu užduodant klausimus su a, b, c variantais. Aš manau, jog mokiniai pasitiki manimi kaip specialistu ir suprantu, jog mokytis neturi būti tik smagu, reikia ir daug darbo įdėti, o tai yra ir turi būti sunku.

 

Ar jūsų mokykloje mokytojai naudojasi tomis pačiomis platformomis, ar kiekvienas renkasi pagal tai, kas jam atrodo tinkamiausia?

Nusprendėme naudoti vieną platformą, bet neužkirsti kelio mokytojams naudoti ir papildomas aplinkas. Svarbiausia, jog nekiltų bėdų ar neaiškumų šio proceso dalyviams: mokytojams, mokiniams, tėvams ir administracijai.

 

Kokių atsiliepimų sulaukiate iš mokinių – kas jiems sunkiausia ir kas labiausiai patinka mokantis namuose?

Be jokios abejonės – tinkamai susiplanuoti laiką bei susidėlioti prioritetus. Tai labai sunku, juk dabar kontrolės daug mažiau, o variantų, ką nuveikti, gerokai daugiau. Tai iššūkis, kuris ugdo mokinį ir mokytoją kaip savarankišką asmenybę. ​

 

Kai kuriose mokyklose toliau dirbama pagal įprastą tvarkaraštį, tik dalį laiko vaikai dirba su mokytoju naudodamiesi vaizdo pokalbių programa, o vėliau savarankiškai atlieka užduotis, kai kur krūvis mažinamas, neužduodama namų darbų, trumpinamas pamokų laikas ir pan. Kokiu principu organizuojamas klasės ir savarankiškas darbas jūsų mokykloje?

Nusprendėme, jog mokytojas pats sprendžia, kiek tiesioginio vaizdo pamokų jam reikia siekiant užtikrinti kokybišką procesą, bet rekomenduota nesikoncentruoti vien į šią nuotolinio ugdymo formą. Vis tik dirbame gimnazijoje ir itin didelę laiko dalį, netgi dirbant tradiciniu būdu, sudaro savarankiškas mokinio darbas. Taigi ne mokymo, o mokymosi paradigma. Juk apie tai kalbame turbūt kone 30 metų.

 

Gal jau galite palyginti, kuris – nuotolinis ar tradicinis – mokymosi būdas veiksmingesnis, labiau patinkantis mokiniams ir mokytojams?

Vienas kitam jie nėra priešprieša, tiesiog taikytini atsižvelgiant į situaciją. Ir tai gali būti ne tik pandemija, bet ir per didelis karštis ar šaltis. O kitu atveju, nuotolinis mokymas labai praturtina ir praplečia tradicinio mokymo proceso galimybes. Tad aš manyčiau, jog net kai grįšime į klases, neturėtume užmiršti nuotolinio ugdymo pamokų ir bent jau dalį gerosios patirties naudoti toliau. Aš tą tikrai darysiu.

 

Dėkoju už skirtą laiką.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.