Mokyklos ugdymo turinys nuotoliniame mokyme: kokie trikdžiai kyla ir kaip juos sprendžiame?

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Balandžio 30 d. vyko virtuali mokyklų direktorių pavaduotojų vaizdo konferencija apie mokyklos ugdymo turinį dirbant nuotoliniu būdu. „Pavyzdžiais, kuriais dalijamės, mokomės vieni iš kitų, ir kuriame naują – nuotolinio mokymo(si) organizavimo – patirtį“, – kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus patarėja Audronė Šuminienė. Direktorių pavaduotojams ji padėkojo už talką kuriant bendruosius ugdymo planus, kalbėjo, kad visi juos vykdo skirtingose mokyklose, pritaiko skirtingas nuostatas, o šiuo metu susiduria su iššūkiu šias nuostatas pritaikyti dirbant nuotoliniu būdu. Jau mėnesį taip dirbama, prie naujo būdo mokyklų bendruomenė priprato, išmoko dirbti kitaip, todėl pradedama mąstyti apie tokio darbo kokybę – kaip nuotoliniu būdu mokyti geriau, įdomiau, kaip pasiekti bendrojo ugdymo planuose ir programose nurodytų tikslų. Konferencijoje aptarti nuotolinio ugdymo trikdžiai ir jų sprendimo būdai, klausta, kaip mokytojams rekomenduojama peržiūrėti ir atsirinkti, pritaikyti ir individualizuoti ugdymo turinį, kokie sprendimai reikalingi savivaldybės ir nacionaliniu lygmeniu.

Skatinamas mokytojų bendradarbiavimas, darbas mažomis grupėmis

 

Ukmergės rajono Dukstynos pagrindinės mokyklos direktorė Daiva Liumparienė teigia, kad jų bendruomenė, mažais žingsneliais, nuo diferencijavimo, eina individualizavimo link, o vadovavimas krizės metu – didelis iššūkis, kuriame vadovai arba dalyvauja, arba leidžia mokytojams tiesiog kankintis, dirbti patiems, tačiau surėmus pečius visada yra lengviau. Viename straipsnyje direktorė skaitė, kad, kai institucijoms nuotoliniu būdu dirbti nesiseka, priežastys dažnai labai skiriasi, o nesiseka joms dėl specifinių dalykų. Bet, jei institucijoms sekasi, visas jas galima palyginti, tada išskiriami tokie aspektai:

  1. Imti tai, ką turi. Pridėti tik tai, ką reikia.
  2. Matyti ir aprašyti visumą.
  3. Pakeisti tvarkaraštį.
  4. Paskelbti mokymo(si) planus.
  5. Fiksuoti pasiekimus.
  6. Koreguoti tai, kas trikdo.

Mokyklos bendruomenė ugdymą organizavo taip, kad darbą pradeda ne anksčiau kaip 9 val., tiesioginėms pamokoms ir vaizdo konferencijoms skiria iki 30 min. (1–4 kl.) ir iki 40 min. (5–10 kl.), iš viso, mokantis prie kompiuterio, per dieną rekomenduojama praleisti iki 2 val. (1–4 kl.), iki 3 val. (5–7 kl.) ir iki 4 val. (8–10 kl.). Mokykla visiškai pasitiki tėvų pagalba, nes turi daugiau nei 340 pradinukų.

„Sutarėme, kad didžiausią dėmesį (daugiausia laiko, teisę skirti namų darbus) skirsime lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos pamokoms ir informacinėms technologijoms, prisimindami kaip prisegti, išsiųsti, nufotografuoti. Socialinių, gamtos ir tiksliųjų mokslų bei užsienių kalbų grupės mokytojams skiriama laiko vaizdo pamokoms ir konsultacijoms, bet pagrindinė jų misija – bendrieji gebėjimai, socialiniai, pilietiniai, remiantis savo dalyko pavyzdžiais. Paskutinėje grupėje – menai, dorinis ir fizinis ugdymas, siejami ne tik su garsu ar piešimu, bet  ir su sveikata, kultūra, vertybėmis, šiek tiek su poilsiu. Kad turinys būtų išdėstytas sėkmingai, tapo būtina keisti tvarkaraštį: pamokos skirstomos į vaizdo pamokas, individualias arba konsultacijas grupėmis ir srautines pamokas, jų metu mokytojai gali dėstyti dalyką kelių klasių mokiniams. Po to yra „langas“, todėl „Zoom“ konferencijos laikas neribojamas minutėmis.

Labiausiai vertiname socialinio emocinio ugdymo turinį – klasės auklėtojo valanda, pirmadieniais 9 val., pradeda darbo savaitę. Po srautinės pamokos, pagalbos mokiniui specialistai gali persigrupuoti ir „pasiimti“ vaikus. Mums iki šiol nepavyko įtikinti mokytojus, kad jie, laisva valia, savo sprendimu, gali perdalyti klases mažesniais pogrupiais, kiekvienam iš jų skirti atskirą laiką. Mokomės tą daryti“, – patirtimi dalijasi direktorė.

 

Būtinas ciklo planas – ugdymo turinys atsiskleidžia mokytojų dviejų savaičių planuose, kuriuos auklėtojai, surinkę iš visų dalykų mokytojų, viename dokumente, kas dvi savaites, išsiunčia mokiniams ir jų tėvams. „Iš pradžių leidome vaikams darbus siųsti per įvairias platformas, pamatėme, kad tai ne itin patogu. Bet šis planas padeda mums nenukrypti nuo „tiesos“. Štai taip „Tamo“ dienyne aprašomi klasės ir namų darbai (nuotr.). Daugiau ir konkrečiau nei įprasta.

Po kiekvieno ciklo būtina informuoti (aiškiai, konkrečiai, kuo trumpiau), kaip sekasi. Dvi savaitės užbaigiamos pažymių stulpeliais, sužymimas lankomumas. Pasak tėvų, vaikai tiek daug pažymių dar niekada nėra gavę ir tai yra gerai.

Ką dar liko padaryti, kad būtų perduotas turinys (jis apima viską: kaip kalbame, laikomės, kaip reaguojame į konfliktus)? Direktorės teigimu, reikia susikurti vieną nuotolinio mokymo įrankį, nes norint išsiųsti medžiagą problemų nekyla, bet kaip mokytojams gauti mokinių atliktas užduotis, kad ir vaikams būtų patogu, saugu, jie „nepasiklystų“ – Dukstynos mokyklos bendruomenė atsakymo dar neturi. Reikia ir vaizdo pamokų bibliotekos, nes tėvai grįžta į darbus, tad ne visada gali padėti vaikams prisijungti, be to, kartais vaikai net ir matytą ar išklausytą pamoką nori pasikartoti.

 

Tvarkaraštyje vis labiau skatinamas mokytojų bendradarbiavimas, specialistų prisijungimas, darbas mažesnėmis grupelėmis. Svarbu reguliuoti namų darbų krūvį, turbūt vienas sėkmingiausių sprendimų, kai kurių dalykų mokytojų paprašyti apskritai jų neskirti.

Vadovams svarbu semtis patirties iš gerų mokslinių, metodologinių straipsnių, pristatyti sėkmingus nuotolinio mokymo modelius ir sistemas, trumpinti dalykų programas. Jei atsiristų antroji viruso banga, jau būtų aišku nuo ko pradėti, reikėtų bendrojo ugdymo planuose pateikti mokykloms gaires ir rekomendacijas dėl nuotolinio ugdymo po karantino, tęsti konsultacijas dalykų mokytojams.

Didžiausias nuotolinio mokymo trikdis – psichologinis nepasirengimas

 

Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Oksana Karoblienė pasakoja, kad didžiausias trikdis – psichologinis nepasirengimas, nes nei mokiniai, nei tėvai, nei mokytojai iki šiol neturėjo tokio mokymosi patirties: „Didžiausias perversmas turėjo įvykti mūsų galvose. Kiekvienas trikdis reikalavo naujų sprendimų žaibo greitumu, kad problema neišaugtų iki tokios, kuri trukdytų ugdymo procesui. Todėl vadovams svarbu stebėti situaciją ir greitai reaguoti. Savo komandoje išskyrėme tokias problemas: krūvio reguliavimas, priemonių trūkumas mokiniams ir mokytojams; mokinių, mokytojų ir tėvų kompiuterinis raštingumas; lankomumo, prisijungimo problemos; dalies darbuotojų savo pareigybės realizavimas nuotolinio ugdymo sąlygomis; taisyklių, susitarimų peržiūra, pritaikymas; mokinių, mokytojų ir tėvų nuotolinio mokymosi samprata – pastaroji problema aktuali ir šiandien: mokiniai manė, kad dirbs mažiau, gyvens laisviau, mokytojams atrodė, kad viskas, ko jie moko – itin svarbu, todėl nieko negalima atsisakyti, o tėvai tikėjosi, kad mokymasis, kuris vyko klasėse, dabar persikels į virtualią erdvę. Pamatėme skirtingą požiūrį į pamoką – didelė dalis tėvų dar nelabai suvokia, kokį didelį kelią nuėjome nuo mokymo iki mokymosi, ir nori kiek įmanoma daugiau „Zoom“ pamokų, ypač tiksliųjų mokslų, kad būtų dėstomas dalyko turinys, jų manymu – vaikas – tarsi neįgalus išsiaiškinti, išmokti, ir su mokytoju tik reflektuoti tai, ką išmoko. Tik nedaugelis supranta, kokia didelė nuotolinio mokymosi nauda visų mūsų kompetencijų auginimui ir naujų įgijimui. Todėl mes, vadovai, jau pasižymėjome, kad kitų mokslų metų tėvų susirinkimuose kalbėsimės apie mokymosi sampratą, jos gilinimą“.

 

O. Karoblienės nuomone, kai nacionaliniu ir savivaldybės lygmeniu rūpintasi mokinių aprūpinimu kompiuteriais, mokytojai, šiuo klausimu, nepelnytai „užmiršti“ – daugumos naudojama technika pasenusi ir pan. Vien technikos nepakanka, reikia mokėti naudotis įvairiomis platformomis ir programomis, todėl mokyklos IKT (grupės nariai mokė mokytojus grupelėmis ir individualiai), teikė jiems ir tėvams pagalbą.

Pasiteisino ugdymo vadovų sprendimas – neskubinti mokytojų, leisti kiekvienam įsitraukti į darbą, darbuotis savo tempu, suprantant, kad esame skirtingi, todėl ir mūsų pajėgumai skiriasi. Labiau paraginti tie, kurie ir iki nuotolinio mokymo pradžios buvo pažengę IKT srityje. Kaip ir daugelis, šios mokyklos bendruomenė, pradėjo dirbti nuotoliniu būdu, neturėdami bendros mokymosi platformos, dabar ją jau turi. Dalis mokytojų pradeda mokytis su ja dirbti, kad visiems būtų paprasčiau.

 

Mokytojai vis išbando, atranda kažką naujo, pradeda kviestis į savo pamokas (kai vadovai išsakė tokį pasiūlymą, iš pradžių į jį žiūrėta neigiamai), bendrauja „Messenger“ grupėje, vieni kitiems pataria.

„Likome dirbti su tvarkaraščiu, nuspręsdami, kurios pamokos vyks „Zoom“ platformoje. Iš pradžių tvarkaraštyje žymėdavome tik jas, dabar jį patobulinome: skirtingomis spalvomis žymime, kada yra „Zoom“ mokymosi laikas ir vyksta 40 min., kada vyksta tik „Zoom“ konsultacijos ar informacijos perdavimas, kada tai yra konsultacijų centras pagal mūsų nusistovėjusį tvarkaraštį, kada vyksta mokinių savarankiška pamoka, konsultuojantis su mokytoju sutartu būdu per „Tamo“ ar „Messenger“. Kad gautume grįžtamąjį ryšį, rengiamos klasių valandėlės, diskusijos, tėvų susirinkimai. Džiaugiamės mokytojais, pateikiančiais diferencijuotas, individualizuotas užduotis, mokinys gali kiekvienoje pamokoje rinktis savo lygio užduotis“, – pasakoja O. Karoblienė. (Nuotraukoje tokių istorijos pamokų užduočių pavyzdys).

Palyginus su pirmąja karantino savaite, dabar lankomumas geresnis – 44 proc., mokytojams kilo klausimas, kada gi žymėti „n“ – ar kai mokinys neatsiunčia refleksijos, ar tik nedalyvauja „Zoom“ pamokose, kuriose vyksta mokymasis – dėl to vyko diskusijos, stebėsena. Kasdien iš socialinių pedagogių gaunamas kiekvienos dienos situacijos pristatymas.

Mokyklos psichologas dirba su mokytojais ir mokiniais, kartais kalbasi su mokytoju ir mokiniu, padėdamas jiems susikalbėti. Didelį nerimą, kad negali dirbti tiesioginio darbo, išgyveno bibliotekos darbuotojos, tačiau jos puikiai dirba padėdamos ruoštis pamokoms, rinkdamos medžiagą, organizuodamos integruotas dienas, siųsdamos el. knygų nuorodas; su pradinių klasių mokytojomis organizuodamos skaitymo gebėjimų ugdymo užsiėmimus nuotoliniu būdu. Mokytojų padėjėjos taip pat turėjo mokytis prisijungti, surasti savo vietą pamokoje, padeda specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – kiekvienas padėjėjas priskiriamas konkrečiam vaikui.

Ugdymo turinio kaita

 

Jei pradžioje mokytojų paprašyta atsirinkti „stuburą“ – išskirti svarbiausius bendruosius ir dalykinius gebėjimus bei juos išpildyti, dabar pradedama galvoti apie mokyklos uždavinių įgyvendinimą, integruotų dienų organizavimą, virtualius projektinių darbų pristatymus, patirtinio mokymo organizavimą, ypač aktualų pradinių klasių skyriuje.

Virtualios pamokos vyksta ir kitose institucijose – keliaujama į virtualius muziejus, žiūrimi spektakliai. Mokykla ypatingą dėmesį skiria mokėjimo mokytis gebėjimo ugdymui – kiekvienas mokinys turi mokėjimo mokytis uždavinį, savo konsultantą, nuo pat pirmos mokymosi nuotoliniu būdu savaitės, kartu planuoja, ieško pačių tinkamiausių laiko ir darbų planavimo pavyzdžių. Į virtualią aplinką persikėlė ir ilgalaikė kvalifikacijos tobulinimo programa MID („Mokomės, išbandome, dalijamės“).

 

Ugdymo plane, anot O. Karoblienės, tikrai atsiras nuotolinio mokymosi dienos, kad neprarastume dabar įgytų gebėjimų, kad mūsų negąsdintų šalčiai, karantinai, todėl, kartą ar du per mėnesį, kitais mokslo metais, tokiu būdu planuojame ir namų mokymą.

Šiuo metu kuriama dalijimosi kultūra, nes žmonės suvokia dalijimosi prasmę. Dalijamasi patirtimi mokyklos ir miesto lygmeniu, o nacionaliniu lygmeniu, „Vyturio“ bendruomenės nuomone, turėtų atsirasti prieiga, kad ten būtų galima registruoti problemas, klausimus, rasti atsakymus, vyktų reguliarūs susitikimai.

Nuotoliniu būdu ugdomi ir praktiniai gebėjimai

 

Klaipėdos Baltijos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Irma Daukšienė pasidalijo savo ugdymo įstaigos bendruomenės sprendimais – pavyzdžiui, sudėtingas temas kai kurie mokytojai perkels į kitus mokslo metus, nesudėtingas temas susiaurins, sutrumpins, palikdami esminius dalykus. Tai apgalvoję, pedagogai sudarė teminius mėnesio planus su galimybe pakoreguoti, išsiuntė juos mokiniams ir tėvams. Pagrindinis susitarimas, kurio laikomasi – ne mažiau kaip 50 proc. pamokų turi būti vaizdo pamokos, tačiau kiekvienas mokytojas turi teisę šį skaičių didinti iki 100 proc. Skaitmeninių ugdymo aplinkų pasirinkimas vyko pagal dalykus, klases, ugdymo turinį. Prioritetai – kad būtų aišku, suprantama, lengva naudoti visiems ugdymo proceso dalyviams, nenorėta išsibarstyti į daug skirtingų platformų – vaizdui pasirinktos „Zoom“, „Clasroom“ platformos, ir žinoma, el. dienynai.

 

Kadangi gimnazijoje yra inžinerinio ugdymo klasės, kilo iššūkis, kaip nuotoliniu būdu ugdyti praktinių gebėjimų. Dabar mokslo metų pabaiga, todėl mokiniams belikę baigiamieji darbai, ruošimasis pristatymams.

Robotikos projektas su Klaipėdos universitetu arba išmaniojo namo konstravimo darbai su UAB „Mars“ tęsiami: mokiniai iš universiteto ir įmonės gavo reikiamų medžiagų, o konsultuodamiesi per „Zoom“ su dėstytojais ir inžinieriais, tęsia pradėtą veiklą. Svetainėje „Saugi chemija“ bandymus galima atlikti virtualiai ir pan., svarbu, kad vyktų sistemingas ir adekvatus vertinimas, kad mokiniams būtų aiškūs vertinimo kriterijai.

Sistemingai vyksta susirinkimai, pasitarimai, klasės valandėlės. Atsižvelgus į atliktas mokinių ir tėvų apklausas dėl krūvio, jas išanalizavus, dabar koreguojamas savarankiškų darbų kiekis ir jų skyrimas.

 

Konferencijoje taip pat kalbėjusios Vilniaus universiteto profesorės Vilijos Targamadzės teigimu, visada verta turėti minty, kad mokome ne dalyko, o vaiką, kad jis išmoktų mokytis, o šis laikotarpis – puiki proga pereiti prie mokymosi paradigmos.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *