Mokyklos pažanga – utopija ar realybė?

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Pirmosiomis žiemos dienomis Švietimo ir mokslo ministerija drauge su Ugdymo plėtotės, Švietimo aprūpinimo bei Informacinių technologijų centrais organizavo forumą, skirtą mokyklos pažangai. Į jį sukviesti mokyklų, savivaldybių ir kitų švietimo sričių atstovai iš visos Lietuvos ne tik klausėsi įdomių, verčiančių susimąstyti, motyvuojančių pranešimų, bet ir buvo aktyviai įtraukti į savianalizę, geriausių sprendimų paieškas…

Forumo tikslai – ambicingi: atrasti mokymosi sėkmę laiduojančių veiksnių, dalytis mokyklų ir pavienių mokytojų praktika, plėsti šiuolaikinės mokyklos pažangos supratimą…

 

Švietimo ir mokslo ministerijos Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamento direktorius Raimondas Paškevičius susirinkusiesiems priminė, kad Švietimo ir mokslo ministerija kuruoja keletą ES fondų investicinių projektų prioritetų – tai 1-ąjį ir 9-ąjį. Pirmasis prioritetas labiau sietinas su mokslu, moksliniais tyrimais. Europos komisija pabrėžia inovacijas, todėl skatinami projektai, kurie nukreipti į inovacijas. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš specializacijų yra skirta socialinėms ir kūrybinėms inovacijoms. Pagal 9-ąjį prioritetą lėšos skiriamos švietimui.

 

Kalbėdamas apie investicijas, skirtas mokyklos pažangai, R. Paškevičius pabrėžė, kad šiuo metu suplanuota ir pradėta vykdyti 13 priemonių, orientuotų į infrastruktūrą, priemonių diegimą ir ugdymo turinį. Mokyklos pažangos investicijos ir priemonė, kuriai priklauso projektas, yra nukreipta į vietines iniciatyvas.

„Viena naujausių priemonių – tai Kokybės krepšelis. Kol kas tai bandomasis projektas. Jis turėtų būti tikslingai nukreiptas į mokinių ugdymo pasiekimų gerinimą. Projektą vykdys Ugdymo plėtotės centras drauge su savivaldybėmis. Lėšos bus skiriamos dvejiems metams, o naudojamos mokyklos veiklos tobulinimo plane numatytiems tikslams. Naujovė ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių yra ta, kad apmokėjimas bus skiriamas pagal rezultatus. Procesas, žinoma, irgi yra svarbus, bet būtina surasti tokias formas, kurios skatintų siekti rezultatų“, – Kokybės krepšelio naujoves pristatė R. Paškevičius.

 

Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius sakė tikintis, kad mokyklos pasieks pažangą, pasak jo, kiekviena mokykla jau šiandien geriausiai žino, per kurį aspektą ji nori keisti ir keis savo gyvenimą. „Jau kelerius metus tenka dalyvauti diskusijose, kas yra toji pažanga?.. Pasidalysiu pavyzdžiu, kaip britai įdiegdavo į mokyklas, kurioms reikia paramos, specialiąsias priemones, o jas atšaukdavo jau tada, kai mokyklų pagerėjimas būdavo pastebimas vos keliomis dešimtosiomis procento. Jie traktuodavo, kad kritimas išnyko ir mokykla eina teisingu keliu“, – patirtimi dalijosi viceministras.

Kalbame apie Geros mokyklos koncepciją, kurioje fiksuojami geri mokinių pasiekimai, gera jų savijauta, maloni aplinka, inovatyvios klasės, šiuolaikinis ugdymas – kyla klausimas, kaip skirtingų grupių interesus nukreipti viena linkme? Žvelgdami į mokyklų pažangą, galėsime apsispręsti, per kurią grupę darysime poveikį. Būtina pabrėžti, kad čia svarbu tai, kaip į mokyklas žiūri jų steigėjai: palaiko ar ne?

 

G. Kazakevičiaus manymu, pažanga prasideda nuo asmens. Pasak jo, jeigu asmuo daro pažangą, galima tikėtis ir savivaldybės pokyčių…

„Kalbame apie Geros mokyklos koncepciją, kurioje fiksuojami geri mokinių pasiekimai, gera jų savijauta, maloni aplinka, inovatyvios klasės, šiuolaikinis ugdymas – kyla klausimas, kaip skirtingų grupių interesus nukreipti viena linkme? Žvelgdami į mokyklų pažangą, galėsime apsispręsti, per kurią grupę darysime poveikį. Būtina pabrėžti, kad čia svarbu tai, kaip į mokyklas žiūri jų steigėjai: palaiko ar ne? Be steigėjo įsitraukimo, mokykla paliekama gelbėtis pati. Valstybės kontrolė aiškiai sudėliojo, kad savivaldybių vaidmuo mokyklų tobulinimo procese yra būti kartu, o ne stovėti šalia. Taigi mokyklų pažangos projekte steigėjas yra stiprus veikėjas“, – pabrėžė G. Kazakevičius.

 

Kartu viceministras priminė jau ne kartą minėtą šiandieninių tėvų požiūrį į gerą mokyklą. Pasirodo, tėvams svarbiausia saugi aplinka ir gera emocinė atmosfera. Anot jo, čia yra daug tiesos: „Jeigu vaikas ateis į nesaugią mokyklą, pagrindinė jo mintis bus, kaip išgyventi dieną. Žinoma, tėvams taip pat svarbu geri mokytojai, šiuolaikiškos pamokos ir pan. Mokyklą paprastai jie pasirenka pagal gandus ir, žinoma, pagal tai, kaip pati mokykla save pristato.“

G. Kazakevičius pastebėjo, kad jau kelerius metus esminė mokyklos misija užima mažiausius reitingus. Esminė mokyklos misija, anot jo, – mokyti vaikus, o mokymo forma – pamoka. „Šiandien pamokos forma kvestionuojama, dažnai atsiranda žodis „veikla“. Jau žinomi ne tvarkaraščiai, o veiklaraščiai. Visi dalykai integruojami: nebelieka ryškaus dalykinio skirstymo. Jie niekur nepametami, tačiau šiandieninė mokykla visai kitaip organizuoja ugdymo procesą. Ir visgi mokyklas pažanga pasieks tik tada, kai bus: aukštesni mokinių pasiekimai, gera vaikų savijauta, kokybiškas užimtumas po pamokų, pedagogo profesija prestižinė, kokybiškai aprūpintos mokyklos“, – forumo dalyviams pabrėžė viceministras.

 

 

MOKYKLA GYVENIMUI AR DARBO RINKAI?

Dr. Emilija Alma Sakadolskienė, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų docentė

 

Kviesta susimąstyti…

Ar mūsų dabartinė švietimo sistema kuria respubliką? Turint omenyje šių dienų politinius įvykius ir pilietines akcijas bei kai kurių politikų mėginimą gėdinti ir menkinti dalyvaujančius jose, verta pamąstyti apie savo vaidmenis kuriant respubliką?..

Šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime prelegentai aiškinosi, kuo skiriasi demokratija nuo respublikos? Primindami, kad Aleksandras Štromas ir Emanuelis Kantas siūlė jų nepainioti. Taip pat nuogąstauta, kad demokratija yra iškreipusi žodžio „respublika“ prasmę. Anot Algio Mickūno, jeigu nedalyvauji pilietinėje visuomenėje, neturi būties. Darius Kuolys nedviprasmiškai tarė, kad be mokyklos nėra respublikos. Tam pritarė ir Algis Mickūnas, kad svarbiausias respublikos asmuo yra mokytojas. Per mokyklą mes visi turime žinoti viešuosius reikalus. Be to, nesi kvalifikuotas būti piliečiu. A. Mickūnas kritikuoja dabartinius siekius į pirmą vietą kelti technologinius mokslus ir norą rengti vadinamuosius STEM mokytojus. Jis priminė, kad šie mokslai nesuteikia mums teisės pagrindų, jie mūsų nemoko, kaip veikia ir kaip yra valdoma valstybė. Jeigu mokykla ir universitetas yra tam, kad paruoštų besimokančiuosius darbo rinkai, tada rengimas būti respublikos piliečiu atsiduria antrame ar net trečiame plane. Viliuosi, kad susirinkusieji čia nėra tokios nuomonės ir jūs žinote, ką turi veikti istorijos, geografijos, pilietinio ugdymo, literatūros, dorovinio ugdymo, ekonomikos ar teisės pagrindų mokytojai. Tačiau yra komponentų, kurių trūksta. Prisiminkime Leonidą Donskį, kuris nuogąstavo, kad esame netekę etinės, emocinės, empatinės pajautos…

 

Emocinis ugdymas… per humanitariką!

Noriu stabtelėti prie itin apleistos mūsų švietimo sistemoje temos – tai emocinis ugdymas. Kurie mokomieji dalykai labiausiai susiję su emocija? Nuomonės įvairios… Nesakau, kad puikus matematikos mokytojas negali praplėsti ugdytinio emocinio pasaulio, bet tam mes turime humanitarinius mokslus. Man įsiminė istorikė Kristina Sabaliauskaitė, parašiusi romanus „Silva Rerum“. Ji yra sakiusi, kad save galinti tapatinti su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), bet ne su Vytauto, Algirdo ir Kęstučio laikais. Priežastis ta, kad nėra išlikę tos epochos meno, literatūros ir architektūros. Anot jos, nėra sielą persmelkiančio estetinio jaudulio, be to, negalima auginti tapatybės. Žurnalistas Paulius Gritėnas priminė, kad mes daugiau tiesos randame grožinėje literatūroje ir mokslinėje fantazijoje nei negrožiniuose tekstuose. Kadangi per „Santaros-Šviesos“ savaitgalį tiek daug kalbėta apie respublikos kūrimą, dažnai minėti ir Amerikos respublikos kūrėjai. Norėčiau vieną iš jų priminti ir aš – tai Džonas Adamsas (Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas po Džordžo Vašingtono). Jis rašė laišką savo žmonai Abigailei 1780 m.: „Aš privalau mokytis politikos ir karybos, kad mano vaikai galėtų laisvai mokytis matematikos ir filosofijos. Mano vaikai turėtų mokytis matematikos, filosofijos, geografijos, gamtos mokslų, laivų statybos, jūrininkystės, prekybos ir žemės ūkio, idant suteiktų jau savo vaikams teisę mokytis tapybos, poezijos, muzikos, architektūros, skulptūros, gobeleno ir porceliano.“ Taigi, šis XVII a. vyras turi aiškią prioritetų viziją, kažkuo primenančią Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos piramidę. Pirmiausia reikia užtikrinti fiziologinius ir saugumo poreikius, o piramidės viršūnėje pasiekiame saviraišką. Džonas Adamsas humanitariką ir menus įvardija kaip galutinę siekiamybę. Ir K. Sabaliauskaitė, ir Dž. Adamsas turbūt pirmiausia galvoje turėjo estetiką, tačiau nenuvertinkime ir emocijos, kurią sukelia meno kūriniai, vaidmens.

Kodėl mes tebevertiname Vytautą Kernagį? Tikrai ne dėl išpuoselėto belkanto balso, o todėl, kad jis sudrebino mūsų emocijas dar sovietmečiu dainuodamas apie vyšnias Suvalkijoje ir Severiutę. Dainuojamosios revoliucijos dainos tebejaudina ir šiandien, primindamos apie laisvę ir teisinę valstybę.

 

Estetika? Ar tai, kas rūpi dvasiai?..

Aš irgi kartais būnu už estetiką, tačiau man taip pat rūpi, ką mano mokiniams duoda menas. Kodėl mes tebevertiname Vytautą Kernagį? Tikrai ne dėl išpuoselėto belkanto balso, o todėl, kad jis sudrebino mūsų emocijas dar sovietmečiu dainuodamas apie vyšnias Suvalkijoje ir Severiutę. Dainuojamosios revoliucijos dainos tebejaudina ir šiandien, primindamos apie laisvę ir teisinę valstybę. Aš taip pat noriu, kad mano mokiniai turėtų galimybę pajusti giminingas emocijas, kai susiduria su kitų tautų ar kultūrų skausmu ir džiaugsmu. Partizanų dainos aktualizuoja ir stipriai mus paliečia, keisdamos mūsų supratimą apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Gerbiu mūsų istorikus ir jų rengiamas monografijas, tačiau K. Sabaliauskaitei teko rašyti romaną, kad LDK taptų gyvybinga masėms. Fizikas Kazys Alminas suprato, kad reikia rašyti istorinius romanus, norint sudominti jaunąją kartą istorija. Uptono Sinclairio istorinis romanas „Džiunglės“ tiek sukrėtė skaitytojus, kad Amerikos Vyriausybei teko įsteigti ir dabar tebeveikiančią maisto ir medikamentų tarnybą. Kodėl reikia suliteratūrinto veikėjo? Tam, kad būtų galima su juo identifikuotis. Šito be meninio emocinio užtaiso nebus!

 

Savo vyrą verkiantį mačiau gal 5 kartus per gyvenimą. Vienas iš jų buvo tada, kai sėdėjome Vilniaus bažnytinio meno muziejuje ir klausėmės kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, kai įsivaizduotos Lietuvos senovės garsus išskaido vargonų grėsmingas gausmas, kūną nusmelkia toks gilus praradimo jausmas, nepakeliamas skausmas, kad sunku papasakoti… Emocija peržengia Lietuvos pagonybės ribas ir tampa taikytina bet kuriam Lietuvos naikinimo laikmečiui. Kaip per Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“ Kazimieras Pokštas šaukia negirdinčiai tautai, negali nesijaudinti. Tuos 4 kartus, kai sėdėjau salėje ir vis apsidairydavau, pusė žiūrovų verkė, kaip ir aš…

Menas ir humanitarika turi galingą poveikį. Be emocinio užtaiso sunku kalbėti apie tapatybės formavimąsi, priklausymą kuriai nors tautai ar respublikai.

Norint, kad ugdymo turinys mokiniams taptų aktualus, įdomus ir vertas jų dėmesio, emocinis užtaisas yra viena geriausių motyvacijos priemonių. Pajuokaujame, kad norint sudominti 6 ar 7 klasės mokinį reikia imtis vienos iš 4 jiems įtinkančių temų: smurtas, mirtis, meilė arba prarasta meilė. Arba iš karto paliesti visas keturias temas.

 

Neuromokslai – pagalba, ugdant emocijas…

Neuromokslai taip pat turi ką pasakyti pedagogams apie emocijų vaidmenį ugdymo procese. Žinome, kada įkomponuojamas emocinis išgyvenimas pedagoginio proceso metu, medžiaga ilgiau išlieka ilgalaikėje atmintyje. Neuromokslininkų tyrimai rodo, kad racionalaus mąstymo procesai yra neįmanomi be emocijų, o implicitinė atmintis, t. y. nesąmoningas buvusių įvykių apdorojimas, persipina su emocijomis ir stipriai veikia transformacijos galimybę. Pradedant Dekartu, racionalus mąstymas buvo laikomas aukštesnio lygio funkcija, vykstančia smegenų žievėje. O štai psichologinio ir biologinio būvio sukeltos emocijos buvo laikomos limbinės sistemos, t. y. žemesnio lygio mąstymo, padariniais. Taigi mažiau sudėtinga ir primityvi žmogaus veikla. Bet šiandien tyrėjai mano, kad kognicija ir emocija yra integruoti procesai, nors mokyklos programose ir toliau pirmenybę teikiame tam, kas laikoma kognityviniais dalykais – žodinis ir matematinis raštingumas. Intelekto tipai, kurie labiausiai sietini su emocija, tokie kaip muzika, kinestezija, erdvinis mąstymas, – traktuojami kaip antraeiliai, kuriems neverta skirti daug laiko ar materialinių išteklių. Emocijos turėtų būti pripažįstama kognityvinių procesų dalis. Galima teigti, kad emocijos užpildo spragas, kurias palieka grynas samprotavimas.

 

Emocinis intelektas ugdymo procese – koks jo turinys?

Jeigu skaitote, pavyzdžiui 15min.lt Švietimo rubriką, tikriausiai suprantate, kad paskutinysis klyksmas – tai emocinis intelektas ir jo ugdymas. Kaip ir patyčių prevencijos atveju bus galimybė įsisavinti labai daug struktūrinių fondų lėšų. Bus rašomos programos, bet man įdomu, kiek ten figūruos muzika, dailė, teatras, literatūra, šokis, architektūra – tikrieji emocijų šaltiniai?.. Ar mes kalbėsime tik apie emocijas? Anot psichologės Aušros Kurienės, jaunos mamos jau nebesugeba padainuoti savo vaikams dainos, o pasitelkia kitų įdainuotus įrašus, taip praleidžia puikią progą megzti emocinius saitus. Beje, nustatyta labai stipri koreliacija tarp vaikų, kurie nesugeba ritmiškai taisyklingai pritarti girdimai muzikai, ir skaitymo sunkumų. Mokslininkai dar negali pasakyti, kodėl taip yra, bet manoma, kad dėl pasikartojančių darinių.

 

Nuėję į mokyklą, susiduriame su įdomia situacija, kada vaikas yra imliausias kūrybai, improvizacijai ir raiškai – tik pusė jų susiduria su muzikos ar dailės specialistu. Kitus moko pradinių klasių mokytojai. Anksčiau, norint įstoti į pradinių klasių mokytojo specializaciją, buvo tikrinama klausa, reikėjo pagroti instrumentu, o menams buvo skiriama nemaža kreditų studijų programoje. Nutarta, kad tai pernelyg sudėtinga, per brangu, dabar galima neturėti jokio meninio polinkio, bet mokyti vaikus menų – leista. Ministerija yra net aktyviai kovojusi su pastangomis reikalauti, kad su vaikais nuo mažens dirbtų specialistai. Be abejo, tai susiję su krūviais, apmokėjimais ir pan. Jeigu pradinių klasių mokytojas atsisako meninio ugdymo pamokų, sumažėja ir jo atlyginimas. Lietuvos edukologijos universiteto magistrantė atliko tyrimą, kuo skiriasi vaikų darbai, kai su jais dirba specialistai arba jų mokytojai. Panašūs tyrimai atlikti ir muzikos srityje. Rezultatai: vieni darbai šabloniški ir tvarkingi, o kitų darbuose ar balsuose juntama kūryba. Taigi, pradinių klasių mokytojai paruošia vaikus Kalėdų šventei, Motinos dienai, bet apie transformacinį emocijų plėtojimą mažai pagalvojama. Jeigu jums tinka tvarkingai vienodi kūrinukai ir tai, kaip vaikai mokomi kūrybiškumo, tada gerai… Jeigu netinka, derėtų „užkurti laužą“. Vienaip ar kitaip norime kūrybiškumo ir inovacijų, bet ar mus tenkina bet kas? Ar kūrybiškumas be kultūrinio pamato, emocinio išgyvenimo ir estetinio suvokimo yra visavertis? Pripažįstame, kad inovacijas galime daryti ir tiksliuosiuose moksluose, bet ir čia reikia išlavintos vaizduotės. Anksčiau minėjau STEM, bet reikia paminėti, kad pasaulyje itin populiarus ir kitas variantas – STEAM, kur įsiterpia žodis „Arts“ – menai. Bet šita „A“ raidė Lietuvos programų kūrėjams sukelia per daug galvosūkių, tai kažin ar ją dažnai sutiksime?..

 

Galėčiau dar ilgai kalbėti apie tai, kodėl mums reikia menų ir humanitarikos, jeigu norime kūrybingų ir inovatyvių piliečių, bet noriu užbaigti pastebėjimu, kad valstybė privalo duoti mokiniui ir studentui galimybę atsiskleisti. Dabar viskas orientuota į tai, kokios darbo vietos laukia, baigus mokyklą ar aukštąją… Darbo rinka nusprendžia, kur skirti valstybės finansuojamas vietas. Tokiu atveju talentas, pašaukimas ar laimė neturi jokios reikšmės. Gali nuo vaikystės norėti būti šokio mokytoju, bet baigęs mokyklą sužinoti, kad šiemet šokio mokytojai nebus rengiami ir tau bus pasiūlyta rinktis fiziką, nes dabar kaip tik trūksta fizikos mokytojų… Ar mes kūrybiškumo norime tam, kad atsiskleistų žmogus? O gal tam, kad garantuotume rinkai produktą?..

 

***

Po dr. Emilijos Almos Sakadolskienės pranešimo klausimų nekilo niekam… Tik pasigirdęs balsas iš auditorijos dėkojo „už bene geriausią per gyvenimą girdėtą pranešimą“. Matyt, susimąstyti būta kur…

***

 

DISKUTUOJAME NUOLAT – AR KAS NORS KEIČIASI?

 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė dr. Ramutė Bruzgelevičienė į užduotą diskusijos klausimą atsakė, kad jai atrodo, jog keičiasi, bet tik tam tikrose vietose – ne sistemiškai: „Projektas – epizodinis reiškinys. Jis praeis, o kas liks sistemoje? Kad liktų sistemoje, mano galva, reikia kelių svarbių dalykų. Daug metų mokome pokyčių lyderius, bet ar visada lyderystė neša turinį? Mums reikėtų įsiklausyti į bendradarbiaujančios lyderystės teoriją ir galvoti, kas gali tą pokytį, kuris įvyksta per projektus ir yra gvildenamas panašiose diskusijose, palaikyti, kad jis būtų tvarus. Viceministras kalbėjo apie tai, kad savivaldybė turi būti šalia, o aš manau, kad savivaldybė turi būti centre. Vadinasi, ji turi matyti, koks pokytis įvyko mokykloje ir kaip jį perkelti į kitas mokyklas. Yra padaryta galybė gražių dalykų, todėl negali sakyti, kad mokyklos viduje niekas nesikeičia, bet kažkodėl visos kelia tą patį klausimą: o kas toliau? Dėmesio reikia ir iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jeigu ji verda tik savo pačios sultyse, matome, kas atsitinka. Tai rodo pastarųjų savaičių įvykiai. Akivaizdu, kad nutrūko bendradarbiaujančios lyderystės saitai. Gal aš noriu kažko, kas buvo praeityje, bet kolegialus darbas ir tarimasis su švietimo bendruomene, manyčiau, išgelbėtų šių dienų vyksmą švietimo sistemoje.“

 

Pasak dr. R. Bruzgelevičienės, švietimas yra ta sritis, kuri kuria valstybę. Jeigu švietimo srities atstovai neįvardija, kokia kryptimi galima ją kurti, kas tada? Anot jos, švietimas tampa tik vykdytoju. „Panašu, kad šia linkme jau pajudėjome. Grįžčiau prie to, kad turime matyti kiekvieną vaiką, socialinį, ekonominį ir kultūrinį kontekstą, kuriame jis gyvena. Mokytojai dažnai vartoja terminus „stipri klasė“, „silpna klasė“. Šį stereotipą taip pat reikia keisti. Pernelyg sureikšmindami socialinį ir emocinį teisingumą, mažai dėmesio kreipiame į asmeninę pagalbą vaikui“, – pabrėžė ji.

 

Minčiai, kad vienodai turime priimti kiekvieną vaiką, pritarė ir Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Vaidas Bacys. Jis teigė, kad vis disponuojame sąvokomis gabieji, specialiųjų poreikių vaikai, o štai prof. Jono Ruškaus manymu, turime pašalinti kliuvinius.

Aš vis tiek nematau alternatyvos Lietuvoje, kaip tik tikrasis įtraukusis ugdymas. Man patiko žydų išmintis, kai buvau Izraelyje ir pamačiau, kaip jie dirba su įvairiais vaikais, aš jų paklausiau, iš kur turi tiek kantrybės? Jie man atsakė, jog per Antrąjį pasaulinį karą prarado pernelyg daug vaikų, kad šiandien galėtų prarasti dar bent vieną. Tokį klausimą norėčiau užduoti ir Lietuvos mokykloms, ar mes ne per daug vaikų praradome, kad galėtume sau leisti dirbti skirstydami juos ir nemokėdami pažiūrėti iš lygių galimybių pozicijų?

Mokyklos vadovo nuomone, būtent mokytojams reikia labai daug pagalbos, nes jie šiandien yra labiausiai sutrikę. „Kalbėdamas su mokytojais, girdžiu sakant, kad neįmanoma dirbti su skirtingais vaikais vienu metu. Ir mokytojai tuo tiki. Mes juos priverčiame galvoti, kad visgi yra įmanoma, kad galima personalizuoti, diferencijuoti užduotis ir pan. Mokytojai netiki šiomis galimybėmis, nes iš tiesų nežino, kaip tai daryti. Mano manymu, visgi esame padarę didelę deklaratyvaus suvokimo, kad vaikas yra dėmesio centre, pažangą… Manau, kad pažangos mokyklose yra, bet švietimo sistemoje vyksta visiškas susiskaldymas. Skylame į dvi skirtingomis kryptimis einančias grupes. Dalis mokyklų deklaratyviai pabrėžia segregacijos elementus, kita dalis – įtraukųjį ugdymą ir nebijo pasakyti, kad jiems tai yra vertybė. Mano klausimas yra toks, kuri gi pusė nugalės? Regis, čia tikrai reikalingas nacionalinis įsikišimas. Aš vis tiek nematau alternatyvos Lietuvoje, kaip tik tikrasis įtraukusis ugdymas. Man patiko žydų išmintis, kai buvau Izraelyje ir pamačiau, kaip jie dirba su įvairiais vaikais, aš jų paklausiau, iš kur turi tiek kantrybės? Jie man atsakė, jog per Antrąjį pasaulinį karą prarado pernelyg daug vaikų, kad šiandien galėtų prarasti dar bent vieną. Tokį klausimą norėčiau užduoti ir Lietuvos mokykloms, ar mes ne per daug vaikų praradome, kad galėtume sau leisti dirbti skirstydami juos ir nemokėdami pažiūrėti iš lygių galimybių pozicijų? Jeigu reikia, apie tai galime kalbėtis kelerius metus, neaprašinėti, nepriiminėti sprendimų, tiesiog kalbėtis, kol suprasime“, – švietimui skaudžius, bet itin aktualius klausimus kėlė V. Bacys.

 

Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo Ričardo Ališausko nuomone, mes išties labai keičiamės: „Pradedant jau nuo žodyno… Kažkada sakėme, kad kokybė – tai susitarimas. Šiandien sąvoką „susitarimas“ vartojame gana dažnai. Kai pirmą kartą pasiūlėme Valstybinę švietimo strategiją orientuoti į įtrauktį ir įgalinimą, buvome sukritikuoti, kas čia per žodžiai – tauta nesupras. Štai šiandien įtrauktis jau tampa kasdienio žodyno dalimi, įgalinimas kol kas skinasi kelią. Žodį „refleksija“ pradėjome vartoti turbūt Atviros Lietuvos fondo laikais, bet jis irgi ilgą laiką buvo neaiškus, o dabar jau neįsivaizduojama diena be jo. Čia ir yra tikrosios kaitos: kiek keičiasi mūsų žodynas, tiek keičiasi mūsų veikla“, – kalbėjo jis.

R. Ališauskas prisiminė, kad kažkada su Vaidu Baciu išgeneravo idėją įkurti Pažangos fondą, kad mokyklos būtų skatinamos daryti pažangą – kaip tik tai šiuo metu atsiranda. „Idėjoms reikia laiko, kad jos subręstų. Šiandien mąstėme, kad mokyklos turi gauti Kokybės krepšelį be jokio konkurso. Kiekviena mokykla turi daryti pažangą“, – pabrėžė jis.

 

Klaipėdos m. savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Virginija Kazakauskienė pritarė renginio pradžioje išsakytai viceministro G. Kazakevičiaus minčiai, kad savivaldybių veikla, užtikrinant mokyklų pažangą, tobulintina. Jos nuomone, savivaldybių pozicija yra labai nevienoda. „60 savivaldybių reiškia, kad yra ir 60 skirtingų variantų. Nevienoda jų struktūra, sudėtis, darbuotojų kompetencijos… Dirbu šioje sistemoje jau 20 metų ir matau kaitą. Bent jau – retorikoje, kaip minėta R. Ališausko. Imitacinę kultūrą taip pat gerai išmanome… Galime minėti įvairias frazes: įtrauktis, asmenybės ūgtis ir pan. Bet kaip yra iš tiesų, sudėtinga pasverti ir pamatuoti. Pagalvokime, kiek visko vyko per neilgą tarpą: tinklo pertvarka, kuri vis dar nepasibaigusi. Jos uždaviniai buvo susiję su kokybe, tačiau taip tik deklaruota, o iš tiesų savivaldybės kreipė dėmesį į ekonominį naudingumą ir kvadratinių metrų skaičiavimą. Taip buvo ir mūsų savivaldybėje“, – atviravo ji.

 

V. Kazakauskienė prisiminė mokslininko Sigito Balčiūno įvardytą sąvoką „informacinis triukšmas“. Anot jos, šiandien kaip tik ir gyvename informaciniame triukšme, o pamatyti vaiką jame – itin sudėtinga, ypač dirbant savivaldybių lygmeniu. „Kaita – gerai, bet kai viena kaita po kitos arba daugybė jų vienu metu, visa tai savivaldybės turi perleisti per save… Kaita susideda iš trijų etapų: inicijavimo, vykdymo ir įtvirtinimo. Kai kaitų yra begalė, trečiojo etapo nebelieka. Tad kas yra pozityvaus iš viso šito vyksmo? Mano nuomone, tai dėmesys žmonių mokymui, kuris – kaip niekada didelis. Mums išties reikia daug informacijos, kad spėtume susigaudyti ir suprasti, kaip veikiame. O kartais reikia stabtelėti ir išsigryninti, kas iš tiesų svarbu“, – pastebėjo V. Kazakauskienė.

 

V. Bacys klausė, ar normaliai žiūrime į tai, kad mūsų ligos istoriją žino mūsų gydytojas? Skubiai į savo klausimą ir atsakė, kad tikriausiai normaliai, nes pasitikime gydytoju ir norime, kad jis, prieš priimdamas sprendimus, duomenis paverstų informacija. „Turime itin daug duomenų: nacionaliniu mastu, savivaldos lygmeniu, bet mūsų mokytojai turi labai mažai duomenų, kuriuos paverčia informacija, apie konkretų vaiką. Man irgi kyla abejonių, kiek produktų, sukurtų per projektus, mes iš tikrųjų panaudosime. Kuriame metodiką po metodikos, kol pasimetame… Mokykloms palinkėčiau nekeisti krypties, nes mažiau yra daugiau. Jeigu turite savo strategiją, nesiblaškykite po projektus šiaip sau. Jeigu turite viziją, eikite link jos, to paties linkėčiau ir savivaldybėms. Mūsų mokyklų pagrindinė problema ir yra ta, kad visur blaškomės. Įnešdami kažką nauja, nebemokame atsisakyti, negalime išmesti to, kas mums nebereikalinga. Pasiūlymas ministerijai: patikrinti projektus ir pažiūrėti, kurie iš jų iš tiesų yra įdomūs, kurie puikiai veikia, juos atrinkti kaip gerąsias praktikas, kurias būtų galima taikyti plačiau“, – naujas idėjas siūlė jis.

 

„Noriu pabrėžti, kad duomenų rinkimas jau plačiai taikomas pasaulyje. Analizuojama, kiek duomenų rinkti. Norime turėti maksimaliai informacijos, kad galėtume priimti geriausius sprendimus. Idėja apie duomenų rinkimą bus viena aktualiausių artimiausius 20 metų mokykloje, mėginant nuspręsti, kokia kryptimi eiti toliau“, – V. Baciui pritarė ir Ministro Pirmininko patarėja Unė Kaunaitė.

Mokyklos direktorius dar pridūrė, kad pažangai yra būtina empatija. „Yra trys demokratinio ugdymo principai: rūpestis savimi, rūpestis kitu ir rūpestis aplinka. Atrodo, jau su pirmokais kalbame, ką reiškia rūpintis savimi ir kaip tai yra gerai, bet būtina pabrėžti rūpestį ir kitu. Nebus pažangos be empatijos“, – akcentavo jis.

 

U. Kaunaitė, apibendrindama kalbėjusiųjų idėjas, pastebėjo, kad nacionalinis lygmuo, tvirtindamas tvarkas, galvoja, kiek gali savivaldybė ir kiek gali mokykla, lygiai taip pat savivaldybė žvelgia ir galvoja, kiek gali nacionalinis lygmuo ir kiek gali mokykla, o mokykla žvelgia ir galvoja, kiek gali savivaldybė ir kiek gali nacionalinis lygmuo… Ji iškėlė klausimą – galbūt mes visi galime daugiau?

 

***

Forume aptarta daugybė skirtingų švietimui aktualių temų – tai ir emocinis ugdymas, individuali mokinio pažanga, mokinių skaičius, įtraukusis ugdymas, „stiprios“ ir „silpnos“ mokyklos, nepraleistas ir etatinis mokytojų darbo apmokėjimas bei kt. Keistasi nuomonėmis, diskutuota, kalbėta… Išgirsti pranešimai skatino susimąstyti, išgyventi, susivokti ir drauge su aktualiausiomis šiandienos temomis priartėti prie kalėdinio laikotarpio jausenos… Pasak U. Kaunaitės, tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek mes galime leisti sau patikėti, kad mums pavyks…

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Temą tęsime – skelbsime kunigo Algirdo Toliato ir dr. Urtės Neniškytės pranešimus…

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.