Mokykloje dėl savo kitoniškumo patyriau patyčių

Lina Jakubauskienė

Žmonėms, turintiems negalią, skintis kelią į savarankišką gyvenimą būna sunku. Šiaulių rajone, Kairiuose, gyvenanti Vidmantė RAUSTYTĖ sako, kad dėl nedidelio ūgio teko patirti ir patyčių, ir diskriminaciją. Vis dėlto energinga, veikli mergina sugebėjo įveikti visas kliūtis, įgyti išsilavinimą ir tapti aktyvia likimo draugų pagalbininke. Su Vidmante kalbamės apie jos gyvenimo kelią, problemas, su kuriomis besimokydami susiduria negalią turintys žmonės.

Dalios Padaigienės nuotrauka 

Negalią turite nuo gimimo. Ar lankėte ikimokyklinę įstaigą, jei taip – kokie įspūdžiai likę iš tų laikų?

Su dvyne seserimi Gintare lankėme darželį „Du gaideliai“ Šiauliuose. Ten mudviem buvo ramu ir gera. Darželio laikus, gerąsias auklėtojas, kurios buvo tarsi antros mamos, menu su šypsena veide. Prisimenu, vaikystėje labai bijojau kankorėžių. Kartą darželyje žaislų dėžėje radau kankorėžį. Pradėjau garsiai klykti, gerosios auklėtojos, supratusios, kas nutiko, skubėjo mane nuraminti.

Jau darželyje užstodavau silpnesnius už save, pagelbėdavau tiems, kurie negalėdavo apsiginti patys.

Kartais pagalvoju – kaip būtų gera grįžti į vaikystę, kur nerūpestingumas, šiltos emocijos trykšdavo per kraštus…

 

Vis dėlto teko palikti darželį ir keliauti į pirmąją klasę. Kaip judviem su sese sekėsi pradinėje mokykloje?

Iš pradžių „Du gaideliai“ buvo lopšelis-darželis. Pamažu viskas keitėsi, pagaliau mūsų mamos Editos Navickienės ir kitų aktyvių mamų, supratingų žmonių dėka įstaiga tapo Šiaulių specialiojo ugdymo centru. Mokykla tapo man ir sesei antraisiais namais.

Tiesa, dar pirmoje klasėje mudvi su sese dvyne atskyrė – Gintarė gerokai silpnesnė nei aš, ji lankė lavinamąją klasę, o aš mokiausi įprastoje. Kaip gali netrūkti sesers? Žinoma, trūko. Vis dėlto mokykloje prisitaikyti sekėsi neblogai. Tiesa, daug laiko praleisdavau ligoninėse, sanatorijose. Man labai pasisekė, kad šalia esantys pedagogai buvo supratingi, jų ir mamos dėka pavykdavo greitai pasivyti bendraklasius. Daug padėjo mano noras mokytis, komunikabilumas.

 

Kas labiausiai įsiminė mokykloje – mokytojai, dėstomi dalykai, draugai?

Mokykliniai laikai – įsimintiniausi, jie visam gyvenimui išlieka širdyje. Kaskart vis labiau nekantraudama laukdavau rugsėjo pirmosios, nes man ši diena – tarsi naujas gyvenimo laiptelis. Prisipažinsiu, labai norėdavau, kad tai būtų paskutinė rugsėjo pirmoji – galbūt norėjosi viską kuo greičiau patirti… Vis galvodavau, kaip gerai vyresnėliams, kurie jau baigė mokyklą.

Labiausiai norėčiau padėkoti savo pradinių klasių mokytojai Onutei Urbonienei. Jos dėka išmokau pažinti pirmąsias raides, perskaityti gražiausius sakinus, sudėlioti mintis, jausmus. Už kantrybę, atsidavimą, draugiškumą, žmogiškumą taip pat norėčiau padėkoti lietuvių kalbos, muzikos, kūno kultūros, istorijos, etikos, rusų, dailės, šokių mokytojams – tai buvo Mokytojai iš didžiosios raidės, kurie manimi labiausiai tikėjo, su kai kuriais iš jų bendrauju iki šiol.

 

Pamenu, kai buvau aštuntokė, vyresni mokiniai koridoriuje užstojo man kelią. Vaikštau su vaikštyne, todėl judu lėčiau. Vaikinai, norėdami iš manęs pasijuokti, vos nenustūmė nuo laiptų iš antro aukšto. Dar bent akimirka ir būčiau nukritusi – gerai, kad pavyko išlaikyti pusiausvyrą… Po šio incidento į klasę atėjau susinervinusi. Klasės draugai iš karto pastebėjo, kad man kažkas nutiko. Galų gale jiems viską papasakojau. Nustebau, kai visi klasės vaikinai nuėjo aiškintis santykių su tais, kurie mane nuskriaudė…

Žinoma, smagiausia mokykloje būdavo bėgti iš pamokų. Suprantu, kad tai negerai, bet bėgdavau iš pamokų kartu su visais – kuo aš prastesnė? Kartą net iš svarbaus matematikos kontrolinio pabėgome visi. Žinoma, vėliau ir kliuvo visiems, bet ko gi nepadarysi dėl klasės? Vienybė šiuo atveju labai svarbi.

 

Klasės draugai prireikus visada ateidavo į pagalbą. Vaikinai sudėdavo reikalingiausias knygas, vienas nunešdavo vaikštynę laiptais, kitas – mane ant rankų, trečias – knygas.

Vienas gražiausių prisiminimų – dvyliktos klasės išleistuvės, kai vietoje žadėto autobusiuko į mokyklos kiemą įvažiavo limuzinas, o mes, visi abiturientai, žygiavome raudonu kilimu. Galimybė siekti savo tikslų, tapti asmenybe, subręsti – tai gražiausia ir įsimintiniausia, ką man padovanojo mokykloje praleisti metai.

 

Kurie dalykai mokykloje sekėsi geriausiai?

Mokslai visada sekėsi neblogai. Labiausiai mėgau literatūrą, istoriją. Kūryba mano gyvenime užima svarbią vietą. Mokykla leido savo laikraštuką, kuriame būdavo ir mano rašinių, straipsnių. Tai buvo galimybė realizuoti save, tobulėti.

Būdama keturiolikos, pradėjau rašyti eiles. Pirmasis eilėraštis gimė ruošiantis eilinei operacijai. Tada suvokiau, kad be kūrybos negaliu gyventi.

 

Kartą literatūros mokytoja pasakė, kad Motinos dienos progai paskelbtas epistolinis konkursas „Laiškas mamai“, ir paprašė visos klasės mokinių parašyti laiškus mamai. Pradėti laišką man buvo ypač sunku, nes mama – tas žmogus, kuriam sudėtinga atrasti tinkamus žodžius. Širdis nori pasakyti labai daug, o žodžiais visa tai išreikšti labai sunku, jie – per skurdūs… Pagaliau įveikiau užduotį. Mokytoja geriausius mokyklos mokinių darbus išsiuntė konkurso vertinimo komisijai. Po kurio laiko sužinojau, kad mano laiškas konkurse laimėjo trečią vietą. Taip pat turėjau garbės atstovauti mokyklai istorijos olimpiadoje.

Pirmąjį savo dvejetą gavau aštuntoje klasėje, iš matematikos. Tai man prilygo pasaulio pabaigai. Paskambinau mamai verkdama, kurį laiką negalėjau nė žodžio pratarti… Mama, sužinojusi apie mano „nelaimę“, tik nusijuokė ir pasakė: „Koks mokinys be dvejeto?“ Šiandien ir pačiai juokinga dėl tokios savo reakcijos.

 

Ar mokykloje netrūko popamokinės veiklos, kas patiko labiausiai?

Renginių, būrelių būta įvairių. Lankiau floristikos, muzikos būrelius. Mano muzikos mokytojas buvo Tomas Lavickas, buvęs grupės „Kitava“ gitaristas. Per muzikos užsiėmimus mokėmės dainuoti, kurti, tiesiog smagiai leisdavome laiką. Ne kartą teko su muzikos mokytoju dainuoti scenoje. Labai džiaugiuosi, kad mokytojas ir mama visada buvo šalia, tai įkvėpdavo. Gyvenime labai svarbu turėti žmones, kurie tave motyvuoja ir supranta.

 

Net ir kartu su klasės draugais krėsdama išdaigas, mokėtės gerai, sekėsi ir adaptuotis klasėje. Ar sulaukdavote nesupratimo, patyčių?

Visada norėjau mokytis, noriu ligi šiol. Vis dėlto atmosfera mokykloje ne visada būdavo tinkama, teko patirti visko.

Matematikos ir fizikos mokytoja dažnai rėkdavo, net plėšydavo sąsiuvinius. Jei atvirai, visa mokykla jos nemėgo. Kartą, neapsikentusi jos patyčių ir neprofesionalaus elgesio, nuėjau pas mokyklos direktorę, papasakojau, kas vyksta. Deja, ji dėl nesusipratimų su mokytoja apkaltino mane.

Biologijos ir chemijos mokytoja liepdavo man laistyti gėles, kurios stovėjo ant spintos. Jei to nepadarydavau, grasindavo parašyti dvejetą. Kaip galėjau laistyti aukštai sustatytas gėles, jei esu vos 139 cm ūgio?..

 

Nusprendusi laikyti valstybinį anglų kalbos egzaminą, pasakiau apie tai laikinai dirbančiai mokytojai. Ji visos klasės akivaizdoje mane išvadino kvaile. Jos nuomone, anglų kalbos egzaminas – ne man, aš jo neišlaikysiu… Buvo labai skaudu – kas suteikia teisę žeminti kitą žmogų, menkinti jo savivertę? Taip nutiko, kad dvyliktos klasės egzaminų visai nelaikiau.

Bendraklasiai taip pat nevengdavo iš manęs pasityčioti dėl įvairiausių priežasčių: negalios, ūgio ir panašiai, bet, kaip jau minėjau, santykiai su jais ne visada buvo prasti. Atrodo, mokykloje, kurioje mokosi neįgalieji, patyčių neturėtų būti… Būta visko, bet esu įsitikinusi, kad niekas nevyksta šiaip sau. Juk ne veltui sakoma: kas mūsų nenužudo – paverčia stipresniais.

 

Koks buvo Jūsų tolesnis kelias, baigus vidurinę mokyklą?

Vidurinę baigiau 2010-aisiais. Norėjau sostinėje studijuoti žurnalistiką, bet neišdrįsau. Įstojau į Šiaulių profesinio rengimo centrą (ŠPRC) Technologijų skyrių. Ten įgijau dvi specialybes: dailiųjų odos dirbinių gamintojo ir kompiuterinės technikos operatoriaus. Nei viena, nei kita nebuvo artima sielai. Stojau mokytis tik todėl, kad nereikėtų sėdėti vienai tarp keturių sienų, nes įstoti į kolegiją pirmaisiais metais po mokyklos baigimo nepavyko.

Po trečiojo bandymo pagaliau pavyko įstoti į Šiaulių valstybinę kolegiją, multimedijos technologijų specialybę. Laimė studijuoti truko vos pusę metų. Teko mesti studijas dėl patiriamų patyčių, be to, mokslai sekėsi prastai. Nuovargis, įtampa, spaudimas – viskas susidėjo į vieną vietą, todėl skaudama širdimi teko išeiti. Mamai apie mestus mokslus prisipažinau neiškart – nesinorėjo, kad ji nerimautų. Man pačiai buvo labai sunku – į šipulius sudužo taip ilgai siekta svajonė įgyti aukštąjį išsilavinimą.

 

Po šio įvykio daugiau nei pusę metų nenorėjau nieko: nei valgyti, nei miegoti. Niekas nedžiugino, neturėjau tikslo gyvenime, viskas erzino, pykau ant savęs ir viso pasaulio, jaučiausi pažeminta ir nereikalinga. Vieną vakarą gerdama arbatą supratau, kad nebenoriu taip gyventi… Turiu atrasti savyje jėgų ir eiti tolyn, nors ir labai sunku…

Sumaniau vėl mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre, šįkart – Prekybos ir verslo skyriuje. Po dvejų metų gavau apeigų ir švenčių organizatoriaus diplomą. Renginių organizavimas visada buvo ir yra tas varikliukas, kuris mane skatina eiti tolyn aukštai iškelta galva.

Esu nuoširdžiai dėkinga ŠPRC Prekybos ir verslo skyriaus vedėjai Renatai Veršinskienei ir skyriaus bendruomenei, kurie tikėjo manimi ir priėmė kaip lygiavertę. Galiu pasidžiaugti, kad šis skyrius prieinamas neįgaliesiems – čia įrengti liftai, keltuvai.

 

Ką veikiate šiuo metu?

Kai pagaliau pavyko atsigauti po nesėkmių, pradėjau kitaip vertinti gyvenimą, supratau, kad norėdamas gali pasiekti visko, svarbu nepalūžti. Juk niekas nesakė, kad gyvenimas bus lengvas, tiesa?

Šiuo metu vos spėju suktis. Stengiuosi dalyvauti visur, kur kviečia, savanoriauju, organizuoju, koordinuoju, inicijuoju įvairius renginius, projektus, akcijas, dalyvauju įvairiuose seminaruose, konferencijose, taip pat esu Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės Editos Navickienės pavaduotoja. Trumpai tariant, sukuosi lyg voverė rate, negalia man nėra kliūtis. Be viso to, dar studijuoju socialinį darbą Šiaulių kolegijoje.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išvykti į Europos Parlamentą ir atidaryti tarptautinio socialinio projekto „Ypatingas grožis“ parodą. Už viską, ką turiu, ką pasiekiau, esu dėkinga savo mamai. Jei ne ji, nebūčiau tokia stipri. Mama savo idėjomis (projektas „Ypatingas grožis“ yra mamos idėja), mintimis, pozityvumu užkrečia, verčia neatsilikti nuo jos.

Anksčiau verkdavau ir zyzdavau dėl to, kad kažko nesugebėsiu ar nepajėgsiu, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp „negaliu“ ir „nenoriu“. Mama laiku man gerai „įspyrė į užpakalį“, dabar galiu „užpakalius spardyti“ kitiems.

 

Mokėtės specialiojoje mokykloje, Jums ten nebuvo blogai. Ką manote apie įtraukųjį ugdymą, ar negalią turintys vaikai turėtų būti kartu su visais, ar vis dėlto jaustųsi saugiau būdami atskirai?

Aš esu už tai, kad negalią turintys vaikai būtų kartu, čia klausimų neturėtų kilti. Kuo jie prastesni už kitus? Niekuo. Tiek neįgalieji, tiek „sveikieji“ yra tokie pat žmonės.

Mano nuomone, įtraukusis ugdymas Lietuvoje vangiai kelią skinasi ne tik dėl stringančios sistemos, bet ir dėl žmonių požiūrio į neįgaliuosius, dėl nežinojimo. Turime matyti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų. Atėjo metas baigti diskriminuoti, rūšiuoti žmones dėl jų kitoniškumo.

2016 m. iniciavau akciją „Aš ir Tu – tai MES!!!“, kurios tikslas – mažinti atskirtį tarp turinčiųjų negalią ir jos neturinčių, skatinti bendruomeniškumą, įtrauktį, vienybę Lietuvoje ir Europoje. „Aš“ – neįgalieji ir jų artimieji, „Tu“ – asmenys, neturintys negalios arba artimo sąlyčio su ja, „Mes“ – lygiateisiai bendros visuomenės piliečiai, galintys ir turintys turėti teisę nesijausti kitokie nei kiti.

Baigdama norėčiau paraginti: gyvenkime bendruomenėje, kur visi turėtų savo vietą po Saule. Būkime kartu.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *