Mokinius turi mokyti įdomios, įvairialypės asmenybės

„Mokėti ir mokėti mokyti“ – toks moto lydi Lietuvos kariuomenės karininką, majorą Lauryną Česūną. Šiuo metu karininkas baigia pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. Studijuodamas Laurynas pamatė, kaip rengiami šiuolaikiniai mokytojai. Majoras tarnauja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Lyderystės ir metodinio rengimo centre, tad savo gyvenimo neįsivaizduoja be mokymo(si). „Tai, ką gavau pedagogikos paskaitose, iš karto pritaikiau savo paskaitų metu, rengdamas būsimus karininkus – juk viena svarbiausių karininko funkcijų – mokyti kitus, jis – mokytojas, auklėtojas, vadas, ir, žinoma, žmogus. Į žodį Žmogus, telpa labai daug kompetencijų. Tol, kol vadai dirbs su žmonėmis, o ne su karo mašinomis, robotizuotomis sistemomis, tol labai svarbu tinkamai ugdyti būsimų karininkų lyderystės kompetencijas“, – sako majoras Laurynas Česūnas.

Beveik dvidešimt metų tarnaujate Lietuvos kariuomenėje. Laurynai, kodėl po tiek metų nusprendėte pasirinkti metus trunkančias profesines pedagogikos studijas?

Apie galimybę studijuoti VDU sužinojau iš studijų programos vadovės dr. Odetos Norkutės. Ji – pedagogikos studijų vadovė ir puikiai bendradarbiauja su Lietuvos kariuomene. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karininkai jau ne vienerius metus studijuoja VDU profesinėse pedagogikos studijose, kad tobulintų pedagogines kompetencijas. Manau, mums, karininkams, puikiai sekasi ne tik išmokti, bet ir pasidalinti sukauptomis žiniomis bei patirtimi.

Aš profesinės pedagogikos studijas pasirinkau pirmiausia dėl to, kad man labai patinka kurti, taikyti didaktines metodines inovacijas, kurios leidžia efektyviau mokyti. Šiuo metu gilinuosi į nuotolinio mokymo bei tradicinio mokymo tinkamų proporcijų metodikos sistemą, kuri leistų dalį kontaktinio mokymo pakeisti nuotoliniu. Pagrindinis tikslas – sukurti efektyvią metodinio rengimo sistemą, kuri atlieptų šiuolaikines tendencijas bei leistų tinkamai rengti karinius instruktorius.

 

Kaip studijos pakeitė Jūsų požiūrį į mokytojo darbą?

Iki studijų pradžios vis stengiausi suvokti, kaip mokytojas gali pasiruošti ir surengti šešias–septynias pamokas per vieną dieną, penkias dienas per savaitę. Juk reikia ne tik išdėstyti medžiagą, bet ir joms pasirengti, ištaisyti darbus, inicijuoti grįžtamąjį ryšį, gilintis į mokinių pasaulį, o dar susitikimai su administracija, dienyno pildymas, budėjimas koridoriuose, kiti maži ir dideli dalykai. Nieko naujo nepasakysiu, bet pabrėžiu dar kartą, jog pedagogų užmokestis ir darbo krūvis – neadekvatūs. Praktikos metu supratau, kad nesvarbu, ką tu mokai, vaikus ar suaugusiuosius, reikia labai rimtai į tai žiūrėti ir, jei esi dirbęs su suaugusiaisiais, pavyks ir su vaikais. Juk principai tie patys, tik reikia prisitaikyti. Jei po pamokos priėję mokiniai paklausia: „O kada vėl bus tokia pamoka?“ – tai akivaizdus įrodymas, kad jus keičiate vaikų pasaulius. Studijuodamas taip pat supratau, kad mokytojo profesija savaime prestižine netaps. Mokytojo profesija – ypatinga, nes pedagogai keičia pasaulį. Nuo mokytojų profesionalumo priklauso mūsų ateitis. Tad reikėtų atsakyti į klausimus, ar patys geriausi mokytojai dirba su mūsų vaikais ir ką reikėtų padaryti, kad ši situacija keistųsi?

 

Kaip manote, kuo Jūsų patirtis praverstų dirbant mokytojo darbą?

Per du dešimtmečius esu sukaupęs įvairios gyvenimiškos patirties, kuri galėtų būtų įdomi jaunimui. Beje, mano žmona Renata devynerius metus dirbo chemijos mokytoja, tad mes jau anksčiau rasdavome labai įdomių temų pašnekesiams. Supratau, kad mokinius turi mokyti įdomios, įvairialypės asmenybės. Vaikams labai svarbu, kad būtum ne tik mokytoju, bet dar turėtum ir kitą pasaulį, kuriame būtum patrauklus, išsiskiriantis, unikalus. Tai gali būti ypatingas pomėgis, savanorystė, kelionės, kitas darbas ar kita veikla. Ypatingai vertinu kūrybiškumą ir drąsą, manau, kad šios savybės yra varomosios. Sugalvoti sprendimą ir išdrįsti keisti situaciją į tau palankią. Toks galėtų būti pokyčių receptas. Kodėl taip teigiu? Daugelis turi gebėjimų, bet nedrįsta keistis, bandyti, nes nori būti tobuli visada, o ir sugalvoję kažką naujo nepasitiki savimi, nes mano, kad tai nereikšminga…

 

Esate kūrybinga asmenybė. Prieš kelerius metus su žmona pristatėte naują literatūrinį formatą vaikams – žaidybinių knygų seriją. Kaip ugdote asmeninį kūrybiškumą?

Šiuo metu laisvalaikį skiriu užbaigti pedagogikos studijas, tad kūrybai laiko nelabai ir lieka. Manęs daugelis klausia, kiek knygų esu parašęs, bet aš net nežinau skaičiaus, tad kiekvieną kartą reikia skaičiuoti ir tikslinti. Knygas vaikams rašome visa šeima, esame sukūrę Mėgintuvėlio personažą bei prekinį ženklą, kuris džiugina vaikus eksperimentais bei įdomesniu žvilgsniu į mokslą. Smagu, kai tavo autografą medžioja gerbėjai, turintys visas knygas; tėveliai pasakoja, kad vaikai laiko jas po pagalvėmis arba kiekvieną dieną nešasi į mokyklą ir skaito, skaito…

Brangiausia man knyga – „Mėgintuvėlis kariuomenėje“, nes ją skyriau sūnui Lukui. Knygoje atskleista karinė operacija „Patriotas“. Tai buvo pranašiška knyga, nes vėliau 2017 m. prof. Liudas Mažylis surado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Kodėl taip sakau? Mėgintuvėlis su draugais ieško to paties akto, tik nesuranda, o profesoriui pavyko užbaigti šią sudėtingą ir labai svarbią misiją. Kūrybiškumą skatinu rašydamas, ir dabar jau brandinu dviejų knygų idėjas, laukti liko visai nedaug.

 

Šiuo metu dėstote Lyderystės ir metodinio rengimo centre, daug kalbate apie visų laikų žmonijos temą – lyderystę. Kokie lyderystės principai būdingi mokytojui?

Galiu paaiškinti labai paprastai ir suprantamai, kas ta lyderystė yra, tai – paprasčiausias bendravimas tarp žmonių siekiant bendro tikslo. Ir nebūtina būti vadovu, vadu ar viršininku, kad būtum lyderiu. Kiekvienas iš mūsų taiko lyderystės principus, to nė nesuvokdami. Bet, jei esi mokytas, ir sugebi suprasti, ko reikia kiekvienam žmogui, dirbi daug efektyviau nei paprasčiausiai duoti komandą ar įsakymą ir tikėtis, kad tai bus įvykdyta. Tik robotai, gavę komandą (skaitmeninę informaciją), ją išpildo būtent taip, kaip ji duota, ir būtent taip, kaip jis suprogramuotas ją vykdyti. Ar tu vadovausi, ar mokysi vaikus, suaugusiuosius, visose aplinkose būtina taikyti lyderystės principus. Juk labai paprasta suvokti, nes ir mokytojas, ir mokiniais siekia to paties tikslo – ilgalaikio išmokimo. Atkreipkite dėmesį į žodį „ilgalaikio“, jis būtent toks ir turi būti, nes dažnai, pedagogai reikalauja iškalti ir atkartoti informaciją vietoj to, kad stengtųsi išmokyti vaikus mąstyti, konstruoti suvokimą veikiant.

 

Karininko darbas neatsiejamas nuo misijų pavojinguose pasaulio taškuose. Gal prisimenate įdomią istoriją, nutikusią karinėje misijoje?

Esu buvęs Afganistane, šiandien prisimenu, kad ir ten teko pritaikyti pedagogines kompetencijas, rengiant Afganistano policijos pajėgas. Idėja kilo netikėtai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kai negalėjome vykdyti tiesioginių funkcijų. Pasiūlau vadovybei pradėti rengti policininkus, kad jie galėtų vykdyti užduotis kartu su mūsų pajėgomis. Šiai idėjai pritarta, tad, su grupe parengėme mokymo(si) programą, suderinome, ir netrukus pradėjome rengimą. Atvykdavome į miesto centrą, į policijos nuovadą, vieni grupės kariai saugodavo, o aš, vertėjo padedamas, mokiau. Pradėję mokymus, prisegėme policininkams korteles su nuotraukomis ir vardais, kad jie jaustųsi ypatingi, o mes žinotume jų vardus. Vieną rytą, atvykę tikrinome dalyvius, ir minioje pastebėjome nematytą policininką, jis turėjo kortelę, tačiau nuotrauka buvo ne jo. Kilo įtarimas, kad gali būti išpuolis prieš mus, ėmėmės saugumo priemonių. Nerodydami, kad yra įtarimų, greitai kontaktavome su policijos nuovados viršininku, jis, lyg koks didvyris, šoko prie to menamo policininko, aprėkė jį, atėmė kortelę ir jį išvarė. Žinote, kas nutiko? To jaunuolio brolis iš tikrųjų buvo mūsų kursų dalyvis, tik tą rytą negalėjo atvykti į kursus, tad davė savo policininko uniformą, dokumentus ir nusiuntė brolį, nedirbantį policijoje, jam atstovauti. Taigi, jei nori mokytis, rasi būdų, kaip įgyti žinių…