Metų mokytoja pamokose su mobiliaisiais telefonais siūlo nekariauti

Nesvarbu, kokioje mokykloje mokytojas dirba – miesto ar kaimo. Problemos yra visur panašios. Tuo įsitikinusi Vilkaviškio rajone pradinių klasių mokytoja dirbanti Rūta BAKŪNIENĖ, šiemet išrinkta Metų mokytoja Kauno technologijos universiteto (KTU) rengiamuose „Lietuvos mokyklų apdovanojimuose“.

 

„Mobilieji telefonai vaikus traukia it magnetas“, – juokiasi R. Bakūnienė ir siūlo problemą, kai pedagogas konkuruoja dėl vaikų dėmesio su mobiliaisiais įrenginiais, spręsti kitaip. Pedagogės manymu, net ir jie gali praversti, jeigu mokytojas pabandys rasti sumanesnį sprendimą.

„Su nerimu ir jauduliu širdyje pasitinku kiekvieną rugsėjį. Nesvarbu, kelintą kartą tai vyksta“, – sako ji ir prisipažįsta, kad per vasarą kaskart spėja pasiilgti savo mokinių. Daugiau kaip pusę gyvenimo mokytoja dirbanti R. Bakūnienė pasidalijo savo istorija ir mintimis apie pedagogo profesiją.

 

Mokytoja dirba nuo aštuoniolikos

 

„Dirbu mokykloje, kurią esu baigusi“, – pasakoja Rūta, gyvenanti Pilviškiuose ir mokytojaujanti „Santakos“ gimnazijoje. Panašu, iš mokyklos ji taip niekada ir nebuvo išėjusi. Būdama 18 metų pradėjo darbuotis, vėliau baigė studijas tuometiniame Šiaulių pedagogikos institute. „Svajojau studijuoti lietuvių kalbą, bet aplinkybės susiklostė kitaip“, – prisimena Rūta, kuriai likimas lėmė imtis pradinio ugdymo.

 

Jai atrodo, kad mokytojo profesija tarsi pati ją pasirinko. Sako, kad dar būdama mokyklos suole jau matė tarp mokytojų keletą autoritetų, į kuriuos pati norėjo lygiuotis. „Tapti mokytoja pastūmėjo mano klasės auklėtoja. Iki šiol esu jai už tai be galo dėkinga“, – prisimena pašnekovė.

Dar būdama mokinė ji pati organizuodavo ir vesdavo įvairius renginius, mėgo sportuoti, dainuoti. „Manęs buvo pilna visur. Šiuo aktyvumo virusu stengiuosi užkrėsti ir savo dabartinius mokinukus“, – sako ji.

Rūtą įkvepia aplinkiniai žmonės: „Energijos semiuosi iš visur – šeimos, mokinių, draugų, kolegų. Tiesiog kitaip dirbti nemoku“, – paaiškina trijų vaikų mama, kurios manymu, mokytojui svarbu neprarasti aktyvumo, domėtis aplinka, naujovėmis, neatbukti.

Neįsivaizduoja darbo be technologijų

 

Metų mokytoja paneigia mitą, kad mažesnių miestelių mokyklose sunkiau gauti šiuolaikišką išsilavinimą: „Visai nesvarbu, kur tu dirbi. Mažame miestelyje ar dideliame mieste. Mūsų, pedagogų, tikslas vienas – išauginti Žmogų. Problemos visur panašios. Galbūt miesto mokyklose didesnė pasirinkimo galimybė patiems mokiniams – daugiau popamokinės veiklos. Bet mūsų mokykla – aktyvi, ieškanti naujovių, nebijanti iššūkių.“

 

Metams lekiant besikeičiantys vaikų veidai ir technologijų plėtra mokytojos negąsdina. Sako, kad rado būdą, kaip sutarti su vaikais dėl mobiliųjų telefonų, kurie labiau nerimą kelia tėvams. „Mes pamokose laikomės susitarimų: telefonus naudojame mokymosi tikslais. Taip, taip, naudojame! Žinoma, tai trunka nuo 5 iki 10 min. Atliekame elektronines pratybas, mokytojo skirtas užduotis, pildome įvairias apklausas, žinių patikrinimus“, – vardija mokytoja.

R. Bakūnienė neįsivaizduoja savo pamokų be šiuolaikinių technologijų. Pasak jos, kūrybingam mokytojui tai yra puiki motyvavimo priemonė. „Pamokose naudojamės planšetiniais kompiuteriais, interaktyviosiomis lentomis, robotukais, edukaciniais žaidimais ir įvairiomis programėlėmis“, – sako Metų mokytoja.

 

Kiekviena karta yra savaip išskirtinė. Tereikia tik pastebėti ir mokytis kartu su ja.

Ji pasakoja, kad Pilviškių „Santakos“ gimnazija dalyvauja projekte „Informatika pradiniame ugdyme“. „Esame tarp dešimties mokyklų – „pirmųjų kregždžių“. Su mokslininkų komanda kuriame ir išbandome skaitmeninį turinį pamokose. Esu komandos narė. Todėl technologijos ir skaitmeniniai įrankiai man jau ne naujiena“, – tikina R. Bakūnienė.

Mokytoja primena, kad ir be technologijų yra daug kitų veiksmingų metodų, kurių nereikia pamiršti. „Ar IT įrankiai bus naudingi ar žalingi, priklauso nuo daugybės faktorių. Vienas iš jų – mokytojo sumanumas. Dalyvavimas projekte – puiki patirtis, kuri atnešė ne tik žinių, bet ir naujų draugų“, – priduria.

„Kiekviena karta yra savaip išskirtinė. Tereikia tik pastebėti ir mokytis kartu su ja. O vaikai… Kiekvienas nori būti pastebėtas, pagirtas, kiekvienam tenka atiduoti dalelę savo širdies“, – apie pokyčius keičiantis klasėms pasakoja R. Bakūnienė, šiemet pasitiksianti jau šeštąją pirmokėlių kartą.

Prestižo trūksta, bet dirbti įdomu

 

Norint nusipirkti įdomią knygą, nueiti į teatrą ar kiną, apsilankyti koncerte jau reikia taupyti, o kartais tai telieka svajonėse. Gaila, bet realybė tokia.

R. Bakūnienė pritaria nuomonei, kad mokytojo profesijai trūksta prestižo: „Juk ne vien mokytojai, bet ir kiekvienas žmogus nori sulaukti pagarbos, įvertinimo, supratimo.“ Ji neslepia – mokytojams gyvenimas nėra lengvas: „Norint nusipirkti įdomią knygą, nueiti į teatrą ar kiną, apsilankyti koncerte jau reikia taupyti, o kartais tai telieka svajonėse. Gaila, bet realybė tokia.“

Jos manymu, mokytojas taip pat turi būti pastebėtas. Už savo atsidavimą, už nuoširdų, pasiaukojamą darbą gauti tinkamą įvertinimą, atlyginimą. Jei žmogus patenkintas, laimingas, jis laimės suteikia ir kitiems.

 

Mokytojo profesija turi savų trūkumų, bet viską atperka tai, kad dirbti tiesiog įdomu. „Būsimiems mokytojams patarčiau nebijoti priimti iššūkius, mokytis kartu su savo mokiniais, būti draugais, patarėjais, kartais ir tarsi kokiais nuodėmklausiais“, – vaizdingai pataria tiems, kurie dar tik žengia į šią profesiją.

Ji sako, kad mokytojas turi ne tik mokyti, bet ir mokytis, turėdama omenyje daugiau nei kvalifikacijos kėlimo kursus, projektus ir stažuotes. „Labai daug galima išmokti iš vaikų. Tereikia tik pastebėti. Juk mums, mokytojams, patikėtas gražiausias Dievo kūrinys – vaikas.“

„Mokytojui svarbiausia, mano nuomone, mylėti vaikus ir jais tikėti“, – daugeliui žinomą, bet rečiau praktikoje įgyvendinamą profesinę tiesą primena R. Bakūnienė.

 

Jos nuomone, vienas didžiausių šiuolaikinio mokytojo iššūkių yra palaikyti darnius santykius. „Norėtųsi, kad kai kurie žmonės ne tik reikalautų, bet norėtų ir dalytis. Turime sugebėti įžvelgti daug gerų dalykų pačiame žmoguje“, – teigia ji.

„Jei norime, kad vaikai užaugtų dori, savimi pasitikintys, turime visi eiti ta pačia kryptimi“, – į tėvus ir mokinius kreipiasi R. Bakūnienė. Ji primena, kad jei nėra bendradarbiavimo tarp mokytojo, mokinio ir jo tėvų, norimas rezultatas taip ir nebus pasiektas.

 

Mokytoja siūlo paprastą receptą – netaupyti gerų žodžių. „Tiesiog reikia dažniau kalbėtis tarpusavyje, drąsinti vieniems kitus, pritarti sumanymams“, – vardija mokytoja.

Kartais pakanka džiaugtis kartu net ir mažiausia sėkme, didžiuotis pasiekimais. „O svarbiausia – pasitikėti vieni kitais“, – teigia ji ir pabrėžia, kad neretai vienas kitam pašykštime teigiamų žodžių. „Negailėkime, juk nuostabus jausmas dalytis gerumu!“ – ragina R. Bakūnienė, linkėdama gerų mokslo metų.