Memai (mimai) ir pamoka

Vienas iš šiuolaikinio mokymosi „arkliukų“ – patirtinis ugdymasis. Toks mokymasis, siejant šių laikų aktualijas ir tam tikrų kompetencijų puoselėjimą – labai svarbus ugdymo uždavinys. Apie tai, ką patiria, kokių jausmų sukelia šių dienų situacija, bandėme padiskutuoti su gimnazistais lietuvių ir informacinių technologijų pamokose. Pasitarę pasirinkome raiškos priemonę, kurią šiuo metu labai pamėgę jauni žmonės, ji šiandien užkariavusi pasaulį, o daugelis pedagogų, psichologų bando nuspėti šio reiškinio unikalumo ir populiarumo paslaptį. Tai – memai.

Pradėjus pokalbį apie memus, kai kurie mokiniai bandė pataisyti mokytojų tarimą – mimas. Tačiau besiruošdamos pamokai, ir ieškodamos informacijos lietuviškuose puslapiuose, susidūrėme su sulietuvinta šio žodžio forma. Sąvoką „memas“ apie 1976 metus įvedė biologas Klintonas Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins). Graikų kalba ji reiškia „imituoti“ ar „kartoti“.

K. R. Dokinsas memą įvardija kaip kultūrinės informacijos vienetą, kai vieno išmanymas perduodamas kitam. Tiesa, interneto memų atsiradimo mokslininkas turbūt negalėjo numanyti ir šį terminą labiau taikė liaudies melodijoms, mitams, priežodžiams bei kitoms XX amžiuje įprastoms folkloro rūšims.

Šiandienos memai vis dėlto modifikuojami, jais dalijamasi, vieni pamirštami, kiti išlieka labai ilgą laikotarpį. Daugelis sutapatinami su aktualijomis, kai kurie – saviironiški, slepiantys humoristinę mintį.

Memų teoretikai tvirtina, kad išlieka tie memai, kurie sugeba daugintis geriausiai, bet nebūtinai yra naudingi žmonėms, o kartais – net žalingi. Memų formų gali būti įvairių: fotografijos, piešiniai, judantys paveikslėliai, melodijos, vaizdo įrašai ir kt. Dažniausiai pasitaikantys memai – piešinėlis ar nuotrauka su dėmesį patraukiančia teksto eilute viršuje bei juokelio kulminacija apačioje. Tikriausiai dėl to ir atsiranda noras rungtyniauti, kuriam kūrybingiau, įdomiau, tiksliau pavyks perteikti mintį. Taiklus ir ironiškas memas gali sukelti diskusijas, o mokytojai – panaudoti juos pamokos pradžioje, norėdami sužadinti mokinių dėmesį. Memai – ne tik juokeliai, tai vienas iš būdų kalbėtis ir diskutuoti įdomiais, aktualiais klausimais. Tai mūsų dabartinio gyvenimo atspindys, labai socialus ir priimtinas jaunimui.

Taigi, po diskusijų ir technologinių galimybių aptarimo, pristatėme mokiniams siektiną rezultatą. Nėra didesnio džiaugsmo mokytojui, nei matyti, kad mokiniai noriai priima užduotį, kai skamba nekantraujantys šūksniai „greičiau dirbam“, kiekvienas įsikniaubia į savo pasirinktus įrenginius (kompiuterius, telefonus; dalis kūrybą pradeda popieriaus lapeliuose), kiekvienas gali rinktis unikalius dalykus, kiekvienas gali daug daugiau papasakoti nei mokytojas (gailėjomės, kad nepasirinkome „atvirkščios klasės“ metodo).

Atlikdami užduotį mokiniai ne tik susiranda programėles, kuriomis gali lengvai ir paprastai sukurti memus, bet ir mokosi kalbos (lietuvių, anglų, vokiečių ar kt.) Juk kurdamas memus pasirinkta tema, kiekvienas gali vartoti diskutuojant taikliai parinktus, susistemintus sakinius. Kartais memus sudaro tik piešiniai, kartais juos lydi tekstai – trumpi, bet taiklūs, lengvai suprantami ir įsimenami. Dažniausiai tai būna 1–2 sakiniai, kartais jie specialiai užrašomi netaisyklinga kalba, kartais specialiai nusišnekama, cituojama, lyginama, nevengiant svetimybių, žargono, metaforų ir palyginimų.

Kartais sakoma, kad memas – tarsi greitai plintantis žaidimas, todėl siūlome panaudoti šią raiškos formą įvairių dalykų pamokose. Šiuolaikiniam vaikui svarbu medijos turinį susieti su forma, tokiu būdu pateiktas pamokos turinys leis kritiškiau pažvelgti į savo darbą, jį analizuoti, atsiras noras vertinti ir siekti geresnio rezultato, kitaip sakant, pateikta tema taps giliau analizuojama ir aktualesnė.

+7

0