Kaip, panaudojant medijas, sustiprinti ryšį tarp tėvų ir vaikų?

Mintis parašyti tekstą šia tema kilo kartą atsisėdus ir susirašius aktualiausias problemas, su kuriomis susiduria mūsų šeimos nariai dėl medijų naudojimo. Esame šeima, auginanti tris vaikus nuo 4 iki 13 metų amžiaus. Pamačiusi visas problemas, užrašytas popieriuje, supratau, kad, nepaisant to, jog technologijos įnešė daug pozityvių naujovių, su jomis susijęs problemų skaičius ir mastas ima viršyti jų naudą. Tada pradėjau labiau domėtis, nuo kada ir kiek vaikai bei jaunimas gali naudotis medijomis, kokia to nauda ir rizikos, kuo medijos traukia vaikus, ką jie ten veikia, koks čia galėtų būti mūsų – suaugusių žmonių – vaidmuo.

 

Šiame straipsnyje medijomis vadinsiu kiną, televiziją, socialinius tinklus, kompiuterinius žaidimus ir kitas priemones, kurias naudodami saugome informaciją, ją kuriame ir ja dalijamės. Pagal šį apibrėžimą knyga – tai pat medija, tik senesnė nei aukščiau paminėtos. Vis dėlto nusprendžiau aptarti šiuolaikines audiovizualines medijas, apie kurių poveikį dėl reiškinio naujumo žinoma dar gana nedaug, tačiau diskutuojama plačiai ir aštriai.

Tėvų pavyzdys ir nuostatos

 

Jei iš šio straipsnio atsiminsite tik vieną dalyką, norėčiau, kad jis būtų toks: didžiausią reikšmę vaiko naudojimosi medijomis įpročiams turi suaugusiųjų pavyzdys. Paprastai kalbant, nuolat „mirkstate“ internete patys? Tada nereikalaukite iš vaikų ko nors kito – tai ir nesąžininga, ir neveiksminga. Šis pastebėjimas nėra išskirtinis medijų prasme. Tas pats galioja kalbant apie rūkymą, smurtą ar kitus dalykus.

Net jei jums atrodo, kad neturite jokios vertybinės pozicijos ir nusistatymo prieš medijas, tai jau yra tam tikra pozicija – sąmoningo ar nesąmoningo nežinojimo nuostata. Paprastai vaikai tai jaučia. Jei patys medijomis domitės mažai, vaikai intuityviai jaučia, kad tėvams ši tema neįdomi, nepatogi ar nežinoma. Tikėtina, kad tokiu atveju savo gyvenimu virtualioje erdvėje jie su jumis nesidalys. Tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys gali imti trūkinėti ne tik dėl perdėto noro apsaugoti ir kontroliuoti tai, ką vaikai veikia, naudodamiesi medijomis, bet ir dėl nežinojimo ar nesidomėjimo.

Vaikų saugumas internete

 

Jei jums neramu dėl informacijos, kurią vaikas gali pasiekti internetu, pasidomėkite specialiomis programėlėmis. Jos yra skirtos įvairiems namų įrenginiams – kompiuteriams, planšetiniams kompiuteriams, mobiliesiems telefonams – stebėti. Jas įsidiegus, galima matyti, kiek laiko ir kokiuose puslapiuose lankėsi vaikas, taip pat riboti netinkamą turinį. „Quostodio“, „Screen Time“, „ESET Parental Control“ – tai tik keletas išbandytų programėlių pavyzdžių. Tikrai nesunkiai rasite ir kitų panašių programėlių. Paprastai prieinamos tiek mokamos, tiek nemokamos versijos, jos skiriasi funkcijomis ir galimų stebėti įrenginių kiekiu.

 

Dažnas vaikas nori turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose, nors jo amžius neatitinka keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, „Facebook“ sistema leidžia turėti paskyras tik vyresniems nei 13 metų asmenims. Žinoma, vaikai gali apeiti šį reikalavimą, tačiau gana dažnai tai įvyksta su tėvų žinia, nes norint sukurti paskyrą prireikia mokėjimo kortelės ar kitų duomenų, kuriuos gali pateikti tik tėvai. Bet kokiu atveju patartina, kad tėvai žinotų vaikų prisijungimo duomenis ir iš anksto informuotų vaiką, kad, esant reikalui, galės patikrinti jų susirašinėjimą socialiniuose tinkluose. Šiuo atveju vaiko saugumas yra svarbiau nei teisė į privatumą – paaiškinkite tai vaikams.

Stacionarus ar mobilus įrenginys?

 

Naudojantis mobiliaisiais įrenginiais laiko apribojimai paprastai pažeidžiami dažniau nei naudojantis stacionariais įrenginiais. Jei yra galimybė, rekomenduojama, kad vaikas leistų laiką prie kompiuterio. Mobilieji įrenginiai suteikia daugiau privatumo, o kartu ir daugiau galimybių „nuklysti“ į neleidžiamas veiklas. Tėvams daug lengviau stebėti tai, ką vaikas veikia prie kompiuterio, kai viskas matoma dideliame ekrane, ypač jei kompiuteris yra bendroje namų erdvėje.

Naudojimosi internetu galimybę geriau sieti su tam tikra erdve nei su laiku. Paprastai kalbant, jaunuoliams daug lengviau kontroliuoti savo laiką, praleidžiamą virtualiame pasaulyje, kai jis nurodomas kuo konkrečiau ir yra siejamas su naudojimosi vieta. Pavyzdžiui, veiksmingesnė būtų formuluotė „galima naudotis internetu, parėjus iš mokyklos iki pietų, naudojant namų kompiuterį“ nei „laikui prie kompiuterio skirta viena valanda, kurią gali išnaudoti bet kada ir bet kur savo nuožiūra“.

Diena be ekranų

 

„Diena be ekranų“ – vienos mano kolegės idėja. Jų šeima susitarė, kad vieną dieną per savaitę niekas nesinaudos išmaniaisiais įrenginiais, kompiuteriais, nežiūrės televizoriaus – nei darbo tikslais, nei pramogoms. Taisyklė taikoma visiems šeimos nariams be išimties. Pastebima, kad suaugusiesiems būna netgi sunkiau.

Jei sunku skirti visą dieną, galite pradėti nuo mažesnių laiko tarpų ir apribojimų. Pavyzdžiui, jokių mobiliųjų valgant, telefonu nesinaudojama miegamajame, 2–3 valandas prieš miegą ir pan. Pasirinkite visai jūsų šeimai tinkamas ir realiai įgyvendinamas taisykles.

Išnaudokite virtualų pasaulį tarpusavio ryšiui stiprinti

 

Kartais mes, kaip tėvai, ypač jei patys nesinaudojame tam tikromis medijomis (pavyzdžiui, nežaidžiame kompiuterinių žaidimų), turime išankstinę negatyvią nuostatą, kuri trukdo su vaiku užmegzti dialogą. Galbūt tada vertėtų paieškoti pozityvių virtualaus bendravimo aspektų? Pastebėta, kad berniukai, vengiantys atvirai dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, lengviau pasakoja apie save raštu, pasitelkę naująsias technologijas. Pavyzdžiui, rašo mamai SMS žinutę: „Myliu tave“, nors gyvai tokio prisipažinimo nedrįsta išsakyti. Esant galimybei, kai kurie mokiniai mieliau rašo mokytojams laiškus, nei užduoda klausimus tiesiogiai. Galbūt ir jūsų „draugystė“ su vaiku socialiniuose tinkluose padėtų pastebėti ir laiku sužinoti svarbius dalykus apie jūsų paauglį?

Tėvų vaidmuo

 

Kiekvieni tėvai patys sprendžia, ko kalbant apie vaikų naudojimąsi medijomis turi būti daugiau: laisvės ar apribojimų. Diskusijose su tėvais šia tema paprastai netrūksta emocijų ir radikalių pasisakymų. Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiški. Kai kuriose srityse duomenų apskritai nėra daug, nes tai gana nauja, o poveikio tyrimai reikalauja laiko perspektyvos. Situacija yra gerokai neapibrėžta, tad belieka vadovautis savo supratimu ir nuostatomis.

Rekomenduočiau ieškoti atsvaros jau turimam požiūriui, tyrinėti situaciją iš skirtingų pusių. Jei iki tol manėte, kad medijos atneša daugiau žalos nei naudos, pasidomėkite pozityviais naudojimosi medijomis aspektais. Jei leidžiate vaikams naudotis medijomis bet kur ir bet kada, pasidomėkite ir kitokio požiūrio šalininkų argumentais. Prieš nuspręsdami, koks jums būtų priimtinas „bendravimo“ medijomis modelis, skirkite laiko savo pačių nuostatoms ir naudojimosi išmaniosiomis technologijomis įpročiams paanalizuoti. Jei sritis jums mažai pažįstama, kelia daug klausimų ir nerimo, pasidomėkite plačiau.

Toliau pateiktos nuorodos į įvairius šaltinius, kurie galbūt jums pagelbės sustiprinti ryšį su atžalomis, pasitelkiant medijas.

 

Skaitiniai, organizacijos ir renginiai

 

1. Marshall McLuhan „Kaip suprasti medijas“. Medijų teorijos klasika. 1964 m. pirmą kartą išleista, bet vis dar aktuali knyga, kurioje autorius kalba apie poreikį analizuoti pačias medijas, o ne tik jų turinį.

 

2. Nicholas Carr „Seklumos: kaip internetas keičia mūsų smegenis“. Autorius kritikuoja šiuolaikines technologijas ir akcentuoja neigiamą jų poveikį žmogaus smegenims.

 

3. Vilniaus universiteto ir partnerių inicijuotas projektas, kuris tiria šiuolaikinių informacinių technologijų poveikį mažų vaikų (ikimokyklinio amžiaus) sveikatai. www.mediavaikai.lt

 

4. Lietuvos psichologų sąjungos pateiktos rekomendacijos dėl mažų vaikų naudojimosi informacinėmis technologijomis. Skirta tėvams ir specialistams, dirbantiems su ikimokyklinio amžiaus vaikais.

 

5. Straipsnis, kviečiantis būti dėmesingiems ne tiek vaikų, kiek savo pačių (tėvų) medijų naudojimo įpročiams.

 

6. Puiki Cary Bazalgette disertacija anglų kalba „Some Secret Language: How toddlers learn to understand movies“. Cary ilgus metus dirbo kino edukacijos srityje Britų filmų institute (BFI). Disertacijoje ji tiria savo į trečius metus kopiančių dvynių anūkų filmukų žiūrėjimo patirtį ir intensyvų mokymosi procesą, kuris tuo metu vyksta.

 

7. Pagal Danah Boyd knygą „It’s Complicated: The Social Lives of Networked Teens“ (2014) parašytas straipsnis apie paauglių naudojimąsi medijomis ir su tuo susijusius mitus.

 

8. Kasmetis kompiuterinių žaidimų renginys „Game-on“, apimantis įvairias veiklas. Vieta, kuri kaip magnetas traukia kompiuterinius žaidimus mėgstančius vaikus. Leiskite savo paaugliams ten eiti ir patys nueikite. Jie ten ne tik žaidžia, bet ir patys kuria žaidimus. https://gameon.lt

 

9. „Vaikų žemė“ – stovyklos, skirtos medijoms (be visų kitų puikių jų stovyklų mokyklinukams). www.vaikuzeme.lt

 

10. Nevyriausybinė organizacija „Meno avilys“ – tėvams, mokykloms ir specialistams, besidomintiems medijų edukacija. www.menoavilys.org

 

11. „Blon“ – kokybiškas animacijos, kompiuterinių ir virtualios realybės žaidimų festivalis, vykstantis Klaipėdoje. https://blon.lt

 

***

Jelena Šalaj – psichologė, socialinių mokslų daktarė, medijų edukacijos ir tyrimo centro „Meno avilys“ projektų kuratorė, besidominti psichologiniais naudojimosi medijomis aspektais. Straipsnio autorė taip pat kuruoja jau trečius metus vykstantį „Meno avilio“ ir Britų tarybos medijų raštingumo projektą mokyklose „Dideli maži ekranai“ (projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru ir Lietuvos kultūros taryba).