Maža „Patyčių dėžutė“ – didžiulė pagalba mokyklų bendruomenėms

Prieš mėnesį šešiose Lietuvos mokyklose pradėjo veikti bendra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) ir projekto „Kurk Lietuvai“ iniciatyva – „Patyčių dėžutė“. Tai elektroninis greito pranešimo apie patyčias mokykloje ir reagavimo įrankis, kurį projekte dalyvaujančios mokyklos įdiegė savo interneto svetainėse. „Patyčių dėžutės“ kūrėjos, projekto „Kurk Lietuvai“ dalyvės Kamila Gasinska ir Laura Varslauskaitė tikisi, kad kol kas tik keliose mokyklose vykdomas bandomasis projektas veiksmingai sumažins smurtą ir patyčias mokykloje, taps nacionaliniu įrankiu, mažinančiu Lietuvoje vis dar vyraujančią patyčių kultūrą.

 

Didžiausia Lietuvos mokyklų problema – patyčios ir smurtas 

 

Tarptautinių ir Lietuvos organizacijų atliekami tyrimai patvirtina: patyčios mokykloje išlieka viena didžiausių problemų. Švietimo valdymo informacinės sistemos (Švietimo informacinių technologijų centras) duomenimis, 2015–2016 m. m. atliktų apklausų metu daugiau nei 90 proc. mokyklų smurtą ir patyčias įvardija kaip dažniausią ir sudėtingiausią problemą. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2016 m. duomenimis, net trečdalis Lietuvos mokinių patyrė patyčias apie 2 kartus per mėnesį. Patyčių paplitimas tarp mūsų vaikų ir paauglių yra didžiausias, palyginti su kitomis 42 tyrime dalyvavusiomis šalimis. Emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ duomenimis, patyčių klausimas yra antroje vietoje tarp dažniausiai telefonu vaikų minimų sunkumų. 2017 m. buvo sulaukta net 3641 skambučio šia tema. Daugybę tyrimų ir studijų, kaip psichologinis smurtas veikia paauglius, išanalizavusios „Patyčių dėžutės“ kūrėjos pabrėžia, kad patyčios yra ir viena dažniausių savižudybių priežasčių.

 

„Jei žmogus patiria patyčias, savižudybės rizika padidėja keturis kartus. Pernai Lietuvoje nusižudė 25 vaikai. Nepaisant įvairiausių prevencijos programų ir priemonių, patyčių problema Lietuvos mokyklose išlieka didžiulė. Kurdamos savo projektą, aiškinomės priežastis, kodėl neveikia patyčių mažinimo priemonės ir schemos. Norėjome sukurti būdą, kaip iš tikrųjų padėti vaikams, kurie patiria mokykloje patyčias, psichologinių sunkumų, smurtą, tačiau nedrįsta kreiptis pagalbos. Arba jos nesulaukia dėl mokyklų darbuotojų nesugebėjimo atpažinti patyčių ir nemokėjimo spręsti tokias problemas“, – sako „Patyčių dėžutės“ projekto kūrėjos psichologė Kamila Gasinska ir socialinių bei tarptautinių santykių specialistė, rašytoja Laura Varslauskaitė.

Pagrindiniai „Patyčių dėžutės“ kūrėjų tikslai: suteikti galimybę kiekvienam vaikui anonimiškai ir saugiai pranešti apie patiriamą ar pastebėtą smurtą, patyčias ir kuo greičiau suteikti reikiamą pagalbą nukentėjusiajam, užkirsti kelią tolesnėms patyčioms. Kitas svarbus siekis – užfiksuoti ir sužinoti apie kiekvieną atvejį, kai mokinys patiria patyčias, išsiaiškinti, ar buvo suteikta tikra pagalba.

„Kurdamos „Patyčių dėžutę“, išsiaiškinome, kad nors 2017 m. kovo 22 d. ŠMM įsakymas „Dėl smurto prevencijos įgyvendinimo mokyklose“ nustato, jog visi mokyklos bendruomenės nariai privalo pranešti ir užregistruoti visus realius bei įtariamus patyčių atvejus, šis procesas yra nevykdomas arba vykdomas labai fragmentiškai. Skiriama daugybė lėšų patyčių prevencijos programoms, socialinių pedagogų kompetencijų ugdymui, bet ar suteikiama pagalba ir parama mokiniui, kuris šiandien bijo eiti į mokyklą, nes iš jo šaiposi, jį skriaudžia? Kurdamos projektą, paskambinome į keletą mokyklų ir paklausėme, kiek jose registruojama pagalbos dėl patyčių prašymų? Gavome šokiruojantį atsakymą – „nulis“… Kodėl vaikai nepraneša apie patiriamus sunkumus? Atsakymas – Lietuvos moksleivių sąjungos tyrimas: vaikai mokyklose bijo kreiptis pagalbos, netiki, kad suaugusieji padės. Ne paslaptis, kad dažnai ir patys pedagogai skatina patyčių kultūrą, nesiimdami jokių veiksmų padėti nukentėjusiam vaikui, sakydami „pats kaltas, neprovokuok“. Todėl sukūrėme elektroninį, anoniminį, ne tik vaikams, bet ir kiekvienam bendruomenės nariui lengvai pasiekiamą įrankį, kuriuo saugiai, be streso galima pranešti apie įvykius mokykloje. Taip mažinant patyčias ir smurtą ne tik mokykloje, bet ir visuomenėje“, – sako K. Gasinska.

Elektroninė „Patyčių dėžutė“ padeda išsakyti sunkumus ir būti pilietiškam

 

Kurdamos projektą, autorės orientavosi į 5–8 klasių mokinius, nes, tyrimų duomenimis, šio amžiaus vaikai patiria daugiausia patyčių ir smurto. Be to, tokio amžiaus vaikai jau moka naudotis elektroninėmis priemonėmis ir geba suprantamai aprašyti patirtą nuoskaudą bei įvykius. Nuo 2018 m. gruodžio vidurio „Patyčių dėžutės“ veikia Panevėžio Vyturio progimnazijos, Jonavos r. Ruklos Jono Stanislausko mokyklos, Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro, Šiaulių „Rasos“ progimnazijos, Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazijos ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos interneto svetainėse.

 

„Patyčių dėžutės“ veikimo schema paprasta: mokyklos interneto svetainėje yra paskelbta nuoroda, kurią paspaudęs patyčias, smurtą ar bet kokį sunkumą patyręs mokinys gali, neidentifikuodamas savęs, pranešti apie įvykį kelių klausimų anketoje. Dėžutę prižiūrintis mokyklos darbuotojas kasdien gautus pranešimus registruoja ir kuo skubiau apie juos informuoja atsakingus mokyklos darbuotojus, taip pat su mokykla bendradarbiaujančios Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) atstovus. Anketa sudaryta taip, kad išsaugomas pranešėjo privatumas: tereikia nurodyti, koks įvykis nutiko, ir įvardinti, kas patyrė smurtą ar patyčias, kas jas inicijavo. Šis būdas suteikia galimybę mokiniui apie paties patirtą smurtą pranešti trečiuoju asmeniu: „Mačiau, kaip Praną stumdė ir pravardžiavo.“ Taip suteikiama galimybė vaikui jaustis psichologiškai saugiam ir drąsiai pranešti apie sunkumus.

 

„Elektroninis formatas – patogu, nes čia gali rašyti ne tik vaikai, bet ir kiti bendruomenės nariai, kurie nori išlikti neidentifikuoti: tėvai, mokytojai. Pristatydamos projektą, lankėmės kiekvienoje mokykloje, matėme, kaip šia galimybe susidomėjo nedrąsūs vaikai. Ypač mažose mokyklose, kur anonimiškumą sunku išsaugoti. Prašome mokyklų, kad tikrintų „Patyčių dėžutes“ kiekvieną rytą. Kai jau toks pranešimas „įkris“ į dėžutę, niekas negalės pasakyti, kad „mūsų mokykloje patyčių nėra“. Mokykla privalo reaguoti. Tokį pranešimą galima išspausdinti ir įsegti į specialų „Patyčių registracijos žurnalą“, kur privalo būti registruojami visi neanoniminiai pranešimai apie mokykloje vykusias patyčias. Savo ruožtu, prašome mokyklų, kad vaiko į „Patyčių dėžutę“ siųstas signalas būtinai visais atvejais pasiektų išorės specialistus. Taip apsaugome mokinius nuo mokyklos „nutylėtų“, „nuslėptų“ patyčių ar smurto atvejų, o mokykla mokosi atpažinti psichologines problemas, patyčias, smurtą. Gauna specialistų pagalbą ir sužino, kaip elgtis tam tikrais atvejais ir gerinti atmosferą mokykloje. Toks yra projekto privalumas ir tikslas – greitas ir saugus būdas pranešti apie sunkumus bei gauti pagalbą. Taip skatinamas ir vaikų pilietiškumas, noras padėti: rašydamas į „Patyčių dėžutę“ padėsi draugui, kuris patiria smurtą, bet pats bijo apie tai pranešti. Taip pat gali pakeisti mokytojo įžeidžiantį elgesį ar replikas“, – akcentuoja projekto autorė L. Varslauskaitė.

 

Vykdant bandomąjį projektą norima sužinoti, kaip šis įrankis veikia didelėse, o kaip – mažose mokylų bendruomenėse. Kaip „Patyčių dėžutė“ veikia mokyklose, kurios pačios imasi priemonių, kaip mažinti smurtą ir patyčias, o kaip seksis ugdymo įstaigose, kurios sunkiai suvaldo patyčių kultūrą bendruomenėje. Pasak iniciatyvos autorių, per pusantro mėnesio į dėžutes atkeliavo dešimtys pranešimų apie patyčias ir kitas vaikų pastebėtas problemas mokyklose.

Pasidomėjome ir mes, kaip šį pagalbos mokyklai įrankį priėmė Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos bendruomenės.

Sostinės mokykloje – dešimt pranešimų per mėnesį

 

Vilniaus P. Vileišio progimnazijoje mokosi daugiau nei pusšešto šimto 5–8 klasių mokinių. Mokyklos socialinė pedagogė Laura Tubelytė teigia, kad, siekiant užtikrinti saugią aplinką, mokykloje yra įdiegtos apsaugos kameros. Tačiau patyčių būna, dažniausiai vaikai praneša apie žodines patyčias.

„Susipyksta draugai, tada prasivardžiuoja, erzinasi. Turime psichologą, stengiamės matyti ir laiku reaguoti į smurto ar patyčių atvejus, kad trumpalaikis konfliktas neišsiplėtotų į sudėtingas situacijas. Taip, patyčios – visos visuomenės problema, tad ir mūsų mokykla ne išimtis. Didelėje mokykloje pedagogams sunkiau pastebėti kiekvieną atvejį, tad „Patyčių dėžutė“ – labai reikalingas įrankis. Didžiausias privalumas – anonimiškumas“, – sako L. Tubelytė.

Progimnazija įsitraukia į įvairias smurto ir patyčių prevencines programas, tad dalyvaudami šiame projekte nori sužinoti tikslesnį patyčių ir smurto atvejų mokykloje kiekį, sumažinti jų ir paskatinti mokinius netylėti, kreiptis į suaugusiuosius pagalbos.

Socialinė pedagogė skaičiuoja: per mėnesį P. Vileišio progimnazijos mokiniai „Patyčių dėžutėje“ paliko dešimt pranešimų. Palyginimui – toks pat skaičius rašytinių pranešimų užfiksuotas ir per paskutinius dvejus metus mokyklos Patyčių žurnale. „Tai yra daug, – sako L. Tubelytė. – Dešimt pranešimų per mėnesį, nors buvo dar ir Kalėdų atostogos.“

 

Socialinė pedagogė pati kas rytą tikrina vaikų pranešimus ir perduoda juos specialistams. Per mėnesį P. Vileišio progimnazijos vaikai „Patyčių dėžutėje“ daugiausia pranešė apie pravardžiavimus ir apie tai, kad buvo be sutikimo fotografuojami ar filmuojami. Vienas pranešimas – dėl įžeidžiančio turinio žinučių, atsiųstų mobiliuoju telefonu. Pasak L. Tubelytės, galbūt ne visada būtina kreiptis į PPT specialistus. „Jei gauname pranešimą, kad per pertrauką mane nufotografavo be leidimo, veiksmingiau ir operatyviau tuoj pat pasikalbėti su tuo vaiku, nei laukti porą dienų PPT specialisto. Žinoma, jei tokių pranešimų sulauksime daugiau, kviesimės išorės pagalbą. Galimybė greitai sulaukti PPT specialistų pagalbos yra labai puikus dalykas. Ir jei tik matysime, kad „Patyčių dėžutė“ gerina mokyklos atmosferą, būtinai tęsime šį projektą“, – sako P. Vileišio progimnazijos socialinė pedagogė L. Tubelytė.

Mažoje mokykloje – saugesnė ir draugiškesnė bendruomenė

 

Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aušra Garškienė teigia, kad mažoje bendruomenėje tikrai geriau pastebimi visi netinkamo elgesio atvejai. Deja, nors mokykloje rengiami vaikų susirinkimai ir mokiniai patys stengiasi aptarti kilusias bėdas, patyčių ir kitokio netinkamo bendravimo atvejų yra.

Aukštelkės mokykloje šiuo metu mokosi šimtas 1–8 klasių mokinių, vykdoma neformaliojo užimtumo programa iki 18 val. vakaro, tad konfliktų pasitaiko. „Mes projekto „Renkuosi mokyti“ dalyviai, esame įsidiegę patyčių mažinimo prevencinę programą. Pagal mokykloje atliktus tyrimus, vaikai pabrėžė, kad daugiausia patiria elektroninių patyčių. „Patyčių dėžutė“ puikiai integruojasi į mūsų patyčių mažinimo darbus. Mūsų tikslas – kad vaikai suprastų, jog bendravimo ir kitus sunkumus reikia spręsti „čia ir dabar“, kad kiekvienas, turintis problemų, sulauks greitos ir tinkamos pagalbos, kad vaikai turi pranešti apie menkiausius įžeidimus, kol jie neišsirutuliojo į ilgalaikius konfliktus“, – sako A. Garškienė.

 

Per mėnesį Aukštelkės mokyklos elektroninė „Patyčių dėžutė“ sulaukė vieno anoniminio pranešimo. Jam spręsti pasitelkė PPT specialistus. Pavaduotoja ugdymui A. Garškienė teigia, kad nesitikėjo, jog pranešimų bus daug, nes mokykloje vyrauja draugiška atmosfera. Taip pat mažoje mokykloje dažniausiai yra labiau pasitikima mokytojais, nes visi gyvena toje pačioje bendruomenėje ir už mokyklos ribų. Tad vaikai, susidūrę su patyčiomis ar kitomis bėdomis, dažniausiai – pravardžiavimu, iškart eina kalbėtis su pedagogais, kurie siūlo pagalbą.

 

„Patyčių dėžutė“ – tai sistema, kurią priėmėme su džiaugsmu. Nedrąsiam, uždaram žmogui galimybė palikti anoniminį pranešimą yra reikalingiausia pagalba. Džiugu, kad projekto metu yra sudaryta sutartis dėl nuolatinės PPT specialistų pagalbos, tai labai reikalinga tokioms mažoms mokykloms kaip mūsų. Psichologų pagalbos mažose mokyklose gauname per mažai. Tad tikrai dalyvausime projekte, jeigu jis tęsis. Tyrimai rodo, kad jeigu mokykloje vyksta patyčios, prastėja vaikų mokymosi rezultatai“, – sako pavaduotoja ugdymui.

 

„Jei bent vienas vaikas supras, kad reikia kalbėti apie negeroves, kad gali gauti suaugusiojo pagalbą. Jei bent vienas vaikas neliks vienas akistatoje su sunkumais, vadinasi, projektas pavyko“, – sako „Patyčių dėžutės“ iniciatorės. Šią savaitę jos vėl pradės kelionę po projekte dalyvaujančias mokyklas ir skatins naudotis šiuo įrankiu. Kovo pradžioje bandomojo projekto rezultatai bus pristatyti Vyriausybei. Laura ir Kamila tikisi, kad šis elektroninis patyčių mažinimo įrankis bus plėtojamas ir išsivystys į nacionalinę priemonę, padedančią mažinti patyčias visose mokyklose, institucijose ir įstaigose.