„Man svarbu pamokose palaikyti lygiateisę atmosferą“

Milena Puchova

Apie mokytojavimą, pokyčius išgyvenantį profesinį mokymą ir išskirtinius sėkmės pavyzdžius profesinėje mokykloje pakalbinome šešerius savo darbo metus Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre skaičiuojančią pedagogę Tomą GRABAUSKAITĘ. Susipažinusi su įvairiomis ugdymą organizuojančiomis ir administruojančiomis sritimis, šiemet ji pabaigė ir pirmuosius savo kaip mokytojos metus. Pedagogei pamokose svarbu palaikyti lygiateisę atmosferą. Ji įsitikinusi, kad mokytojai ir mokiniai neturi bijoti diskutuoti, derinti pozicijas ‒ taip pasidalijama atsakomybė už pamokos ar viso kurso sėkmę.

 

Toma, papasakokite, kaip Jūs atradote save profesinėje mokykloje?

Istorija ‒ banali. Buvau ką tik baigusi bakalauro studijas ir ėmiau apšilti kojas studijuodama Švietimo kokybės vadybos magistro programoje. Tuo metu ieškojau darbo, o karjerą pradėti knietėjo būtent švietimo srityje. Pamenu, kiek naiviai siunčiau savo gyvenimo aprašymą į įvairias švietimo įstaigas… Sulaukiau skambučio iš Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro. Čia man buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į Plėtros skyriaus vedėjo pareigas.

Nors darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su pedagogine veikla, tačiau interesų sritys – viešieji ryšiai, projektinė veikla, tyrimai ir duomenų analizė, kokybės procesų valdymas, profesinis orientavimas ‒ man, trokštančiai įgyti patirties, buvo išties įdomios. Tai buvo malonus iššūkis tik ką studijas baigusiai merginai. Priėmusi jį nepasigailėjau: turėjau progą išmokti daugybę dalykų, o kiek apsipratusi ėmiausi vykdyti įvairias iniciatyvas.

Ilgainiui man buvo patikėta dirbti su išskirtiniu „Akademija.IT“ projektu. Tapau Java programuotojų ir programinės įrangos testuotojų grupių vadove – tai darau iki šiol, palaikau bendradarbiavimo ryšius su informacinių ir ryšių technologijų (IRT) kompanijomis ir asociacijomis, aktyviai prisidedu prie iniciatyvos populiarinimo. Pagaliau šiais metais pradėjau minti ir mokytojos kelią ‒ tai kol kas vienas didžiausių man tekusių iššūkių. Iš visų paminėtų veiklų ir susideda mano asmeniniai ir profesiniai atradimai, su kuriais susidūriau profesinėje mokykloje.

 

Jūs būsimuosius žiniatinklio programuotojus supažindinate su grafinio dizaino pasauliu, padedate mokiniams pažinti vizualinio turinio pateikimo įvairiomis meninėmis ir techninėmis priemonėmis galimybes. Papasakokite, kokius interaktyvius metodus pasitelkiate savo pamokose ir kokių rezultatų tai duoda?

Pradėjus dėstyti pirmuosius metus stebuklų nereikėtų tikėtis: daug laiko atima pasiruošimas pamokoms, užduočių rengimas, ne vieną vakarą reikia parymoti prie metodų pasirinkimo, o juos įgyvendinus ir prie analizės. Kol kas tikrai nesikoncentruoju į netradicines veiklas, veikiau telkiu dėmesį į medžiagos išdėstymo kokybę, stebiu, kokios užduotys mokiniams priimtinos, kas pavyksta, o ką būtina tobulinti.

Man svarbu pamokose palaikyti lygiateisę atmosferą. Manau, kad mes, mokytojai ir mokiniai, neturime bijoti diskutuoti, derinti pozicijas ‒ taip pasidalijama atsakomybe už pamokos ar viso kurso rezultatus.

Mokymo procese nepasikliauju vien savimi ‒ po pirmųjų pedagoginės veiklos metų tikrai matau, kur reikia stiebtis. Dar ruošdamasi dėstyti kursą pati tobulinausi, lankiau praktinius kompiuterinės grafikos ir grafinio dizaino užsiėmimus, planuoju ir toliau mokytis. Per pamokas ne kartą keičiau dėstymo metodiką, prašiau mokinių ne tik atlikti užduotis, bet ir jas vertinti. Mokinių nuomonė man labai svarbi: motyvuoti ir kūrybiški mokiniai pažeria konstruktyvių pastabų, o aš gaunu vertingos informacijos, kaip tobulinti pamokas.

Man svarbu pamokose palaikyti lygiateisę atmosferą. Manau, kad mes, mokytojai ir mokiniai, neturime bijoti diskutuoti, derinti pozicijas ‒ taip pasidalijama atsakomybe už pamokos ar viso kurso rezultatus.

 

Jūs prisidedate prie įvairių netradicinių profesinio mokymo pažangos formų. Kaip jau užsiminėte, viena tokių – „Akademija.IT“, profesinio mokymo ir verslo iniciatyva, sulaukusi didelio pasisekimo tarp mokinių. Papasakokite plačiau, kaip atsirado ši iniciatyva.

Savo akimis mačiau ne vieną sėkmės istoriją – žmonės, daug kartų keitę profesinę kryptį, pagaliau randa tai, kas juos džiugina.

Priežastis paprasta ‒ verslui reikėjo ir iki šiol reikia įvairių krypčių IT specialistų. Poreikis toks didelis, kad laukti ketverių metų, kol universitetus baigs diplomuoti programuotojai, yra per ilgu. Daug kur pasaulyje IT kompanijos pačios investuoja į specialistų parengimą. Lietuvoje ledus pralaužė „EIS Group Lietuva“ kartu su IRT asociacija „Infobalt“ ‒ Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre parengta išskirtinė tuo metu vienerių mokslo metų trukmės Java programuotojo mokymo programa, 2014 m. rugsėjį mokslo metus pradėjo pirmoji šalyje profesinio mokymo sektoriuje rengiama programuotojų karta.

 

Šiandien tarp pretendentų į „Akademija.IT“ mokymo programas vyksta intensyvi kova – norinčių mokytis skaičius pranoksta priėmimo galimybes. Papasakokite, ko reikia, kad būtum vienas iš tų, kurie gaus kvietimą studijuoti Java programavimą.

Banalu, bet pirmiausia reikia aiškaus apsisprendimo ir motyvacijos. Per atranką vyksta pokalbiai su kandidatais, kurie savo iškalba ir žavesiu mėgina įrodyti savo pasiryžimą tapti programuotojais, bet toli gražu minėtų savybių nepakaks. Studijos išties intensyvios, tad reikia ir daug savarankiško darbo, ypač tiems, kurie ateina iš labai tolimų programavimui sričių. Turiu omeny, kad testui išlaikyti gali pakakti loginio mąstymo, algoritmų išmanymo, programavimo kalbos pradmenų, bet tolesnis etapas pareikalaus kur kas daugiau. Programuotojo kelią pasirinkęs žmogus turi suprasti, kad mokymasis nesibaigs į rankas gavus diplomą, nes pradėjus karjerą IT nuolatinis tobulėjimas bus būtinas ir neišvengiamas.

Gal išgąsdinau? Tikiuosi, ne. Bet labai norėčiau, kad žmonės ateitų apsisprendę, „bandytojams“ šios studijos dažnai pasirodo pernelyg sunkus išbandymas ir mokslus jie meta dar pusiaukelėje. Kita vertus, jei manote, kad galite, išdrįskite. Savo akimis mačiau ne vieną sėkmės istoriją – žmonės, daug kartų keitę profesinę kryptį, pagaliau randa tai, kas juos džiugina.

 

Ne paslaptis, kad nemaža dalis pedagogų orientuoja mokinius į universitetus, o žemesnių pasiekimų turinčius siunčia į profesines mokyklas. Jūs daugiau kaip trejus metus dirbote su mokinių profesiniu orientavimu. Papasakokite, su kokiais didžiausiais stereotipais Jums teko susidurti?

Vieną dažniausiai pasitaikančių stereotipų jau įvardijote klausime. Mano galva, tai yra visiškas nesusipratimas: pirmiausia, mokyklos yra įpareigotos teikti rodiklius, kiek jų absolventų įstoja į aukštąsias mokyklas, todėl atitinkamai orientuojamas ir mokytojų profesinio orientavimo darbas. Dėl tų pačių rodiklių iš į akademinį ugdymą orientuotos sistemos siekiama išstumti prasčiau besimokančius, elgesio ir kitų socialinių problemų turinčius mokinius. Iš patirties sakau, kad į profesines mokyklas atvejami arba patys pasirenka ateiti nebūtinai prasčiausi mokiniai, bet ir jaunuoliai, turintys sveikatos sutrikimų, patiriantys patyčias ir pan. Galbūt per drąsiai sakau, bet kol kas bendrojo ugdymo sistemoje gajus cinizmas. Ko nepadarysi dėl geresnio mokyklos reitingo?

Dar viena labai ryški problema – profesinio orientavimo nebuvimas. Daugeliu atveju mokyklose apsiribojama vieno kito plakato, kviečiančio studijuoti, pakabinimu, keletu informacinių renginių ir išvykų. Nėra Lietuvoje sistemos, leidžiančios mokyklose teikti profesionalias karjeros konsultavimo paslaugas tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek mokinių tėvams. Esu įsitikinusi, kad būtina mokyklose turėti, pabrėžiu, specialistus, o ne mokytoją entuziastą ar bibliotekos vedėją už papildomą atlygį, palydinčius mokinius į karjeros dienas „x“ universitete.

 

Akivaizdu, kad profesiniam mokymui dėmesys vis auga. Pernai pradėtas vykdyti priėmimas į profesines mokyklas per LAMA BPO sistemą, šiemet pagal apskaičiuotą poreikį nustatytos priėmimo ribos. Kaip vertinate vykstančius pokyčius? O ką pirmiausia keistumėte Jūs?

Kai priėmimas buvo pradėtas vykdyti elektroniniu būdu, pagalvojau: „Pagaliau!“ Tai yra dar vienas būdas reabilituoti profesinį mokymą ir skaidrinti priėmimo procesą – tai užkerta kelią per priėmimą piktnaudžiavusioms profesinio mokymo įstaigoms teršti profesinio mokymo vardą, o norintys pateikti prašymą mokytis gali tai padaryti civilizuotai. Labai dėl to džiaugiuosi ir man smagu, kad Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centras, kuriame dirbu, visus pokyčius pasitinka optimistiškai.

Suprantu, kad atitinkamų specialistų priėmimo ribos kai kurioms profesinio mokymo įstaigoms gali būti skausmingos, bet sprendimą vėlgi vertinčiau teigiamai – tai tiesiog logiška. Negalima ruošti specialistų, kurie bus nereikalingi, nusivils savo perspektyvomis, o paskui, tikėtina, išvyks ieškoti laimės svetur.

Sveikinčiau ir profesinių mokyklų pertvarkos planus, susijusius su didesniu verslo įsitraukimu, manau, kad tai suteiks daugiau inertiškumo profesinio mokymo sektoriui. Labai norėtųsi, kad tai išaugtų į dar didesnių ir greičiau vykstančių pokyčių galimybę. Pavyzdžiui, tai, ką pavyko mūsų mokyklai padaryti įgyvendinant „Akademija.IT“ iniciatyvą, laikyčiau sėkmės istorija. Pasiekėme daug: pirmi Lietuvoje pradėjome ruošti Java programuotojus ir testuotojus, ėmėmės lyderystės IT srityje, ypač išauginome IT profesijos mokytojų potencialą.

 

Pastaraisiais metais daug kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, dėmesys buvo atkreiptas į šią visuomenei reikšmingą profesiją. Pedagogo prestižo kėlimą išsirinkome kaip vieną iš šimtmečio idėjų Lietuvai. Jūsų nuomone, kokių žingsnių reikia, kad išsikeltą idėją įgyvendintume?

Šiuo metu rodomas pastangas ir kryptį vertinu teigiamai: didinti atlyginimą mokytojams yra adekvatus žingsnis, ketinimai tobulinti mokytojų rengimo koncepciją – taip pat. Tačiau aš asmeniškai norėčiau, kad mokytojas ir pats nesijaustų prastesnis už kitus, o ir nesulauktų nepagarbos. Žinoma, tai be galo atsakingas darbas, kuris įvertinamas pernelyg kukliai, tačiau vien dėl to nereiktų pasiduoti nevilčiai, menkinti savęs ar juolab… ne visada patogių mokinių. Siūlyčiau ne kaltinti mokyklos administraciją ar Švietimo ir mokslo ministeriją, o imtis iniciatyvos ir keisti tai, kas netenkina. Manau, kartais tų pokyčių pakanka labai nedidelių, kad pajustum džiaugsmą – tebūnie tai pokytis, įgyvendintas Jūsų mokykloje, metodiniame būrelyje, auklėjamojoje klasėje, pamokoje, savyje. Mus, mokytojus, visuomenė pirmiausia turėtų matyti kaip nuomonės lyderius, veikiančius ir kuriančius, o ne vargšus, nustekentus ir besiskundžiančius. Raginčiau ir už savo teises kovoti oriai.

 

Įgijusi pedagogo kvalifikaciją Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete ne iš karto stojote prieš klasę, praėjo ne vieneri metai dirbant administracijoje. Ko laukėte? Ką supratote per šiuos metus?

Jei atvirai, pedagogo kvalifikacija renkantis studijas man nebuvo siekiamybė – veikiau, tik pliusas šalia lituanistikos studijų. Pirmiausia, būdama 18 metų aš apskritai menkai suvokiau, kokiu keliu norėčiau eiti. Tvirtesnis suvokimas, kad mokytojavimas yra patrauklus mano asmenybei, įvyko atliekant pedagoginę praktiką trečiame kurse, man taip pat patiko studijuoti įvairius pedagogikos kursus universitete, o kiek vėliau įvyko logiškas pasirinkimas – švietimo kokybės magistro studijos. Jausmas, kad būti greta švietimo aktualijų vienu ar kitu pavidalu man yra malonu, visada sklandė ore.

Pagaliau taip nutiko, kad pomėgis maketuoti tapo drąsesnėmis grafinio dizaino studijomis, o studijos – viena kita pačios vesta pamoka, šalia ir prasmingas civilinės saugos dėstymas. Tas mano buvimas mokytoja yra dar toks trapus, kad drąsiai vertinti savo galimybių ir pasiekimų nepavyksta. Tiesiog su kiekvienu užsiėmimu patiriu, koks tai sunkus ir prasmingas darbas, tad jį dirbti privalau atsakingai. Tam stengiuosi skirti daug savo laiko, energijos ir minčių, ieškodama tobulėjimo galimybių, analizuodama sėkmes ir nesėkmes, projektuodama ateities pamokų eskizus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.