Liublino unija ir jos epocha

Šilumos rekordais pasipuošusi vasara užleido pozicijas rudeniui. Kad malonios akimirkos užsitęstų ilgiau, bendruomenė dar pavasarį sugalvojo išvyką į žavųjį Lvovą, aplankant Liublino ir Zamostės miestus. Liublino unijos svarbą svarsto ir vertina istorikai, politikai, nors nuo jos pasirašymo prabėgo 450 metų. Mokytojams itin svarbu sužinoti šio dokumento įtaką Lietuvos istorijos raidai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių tarpsnių įvykiai, žymių mūsų tautos didvyrių palikti pėdsakai – visa taip artima ir kartu nežinoma.

Kelias tolimas, nusiteikėme įveikti daugiau nei 2000 km. Kaune prisijungė gidas Raimundas, lydėjęs mus visą kelionę.

Liublino senamiestis – vienas iš nedaugelio Lenkijoje, kur 70 proc. pastatų yra autentiški (gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus). Istorijų ir legendų vedami susipažinome su nedideliu, bet jaukiu viduramžišku senamiesčiu, aplankėme gražiausius senojo miesto kampelius – gynybinės sienos fragmentus su įspūdingais Krokuvos vartais, jėzuitų Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto bažnyčią su kolegija (XVI–XVIII a.), Dominikonų bažnyčią (XIV, XVII a.) ir vienuolyną, klasicistinę miesto rotušę (XIX a. pr.), Tribunolo pastatą (XVIII a.), paminklą Liublino unijai ir atnaujintą, įspūdingo dydžio fontanu papuoštą Lietuvių aikštę.

Paragavę tik šiam miestui būdingų patiekalų, atgavę jėgas, lėkėme prie Lenkijos–Ukrainos sienos, kurią kirtome jau prietemoje. Išdidžiai pakėlę Lietuvos trispalvę ir mokyklos vėliavą išsirikiavome į gyvą grandinę Ukrainos žemėje. Susikibome rankomis taip, kaip stovėjome prieš trisdešimt metų Baltijos kelyje. Nenusakomas jausmas.

Vos įsikūrę skubėjome pamatyti naktinį Lvovą. Jis – ypatingas, užburiantis. Vaivorykštinių šviesų apgaubtas didingas Operos architektūrinis ansamblis, žmonių jūra, pasipuošusi tautiniais drabužiais, pasiruošusi pradėti švęsti 28-ąsias Ukrainos nepriklausomybės metines.

Ankstų rytmetį, lydimi gidės Olesios, aktyviais šios šventės dalyviais tapome ir mes. Aplankėme barokinę Šv. Juro arkikatedrą, svarbiausius senamiesčio senuosius kvartalus, istorinius objektus, gausybę katalikų, unitų, stačiatikių, armėnų maldos namų, paminklus Galicijos karaliui Danieliui, poetui Adomui Mickevičiui. Užsukome į kavos kasyklas, paragavome įspūdingai paruoštos ir pateikiamos kavos, ukrainietiškų barščių ir, žinoma, lašinių, kurie yra neatsiejama kultūros dalis: juos „paslėptus“ atradome net šokolade. Daug naujo išgirdome apie senojo Lvovo gyventojus, jų toleranciją kitoms kultūroms ankštame senamiestyje. Aplankėme ir įspūdingą suvenyrų turgų. Ryškiaspalviai nacionaliniai drabužiai viliojo turistus savo grožiu, juo labiau kad jais pasipuošę išdidžiai vaikščiojo patys ukrainiečiai.

Vos švintant iškeliavome namų link. Laukė dar viena maloni pažintis Zamostėje. Tai – Lenkijos renesanso perlas, unikalus architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškas pagal itališką tradiciją sudėliotas planavimas: jo per daug nepaveikė nei karai, nei šių dienų statybos. Bernardo Morando parengtas miesto planas atitinka žmogaus kūną, kur rūmai yra galva, pagrindinė gatvė, jungianti gyvenamąją rezidenciją su bastionu, – stuburas, katedra – širdis ir plaučiai, skersinė arterija su turgumi – pilvas, o gynybiniai bastionai – rankos ir kojos. Viena miesto įdomybių – legenda apie tai, kad čia atsirado garsusis posakis „švediškas stalas“. Abiejų Tautų Respublikos Didysis karūnos kancleris ir etmonas Janas Zamoiskis perprato švedų karaliaus Gustavo planus. Nenorėdamas nusižengti lenkiškoms svetingumo tradicijoms, sutiko kartu pavalgyti su viena sąlyga – pusryčiai turėjo vykti už miesto sienų. Stalai buvo pilni gėrimų ir maisto, bet aplink juos nebuvo nė vienos kėdės. Švedai turėjo valgyti su lėkštėmis rankose. Tokiu būdu J. Zamoiskis pasijuokė iš Švedijos karaliaus, o po šio įvykio atsirado posakis „švediškas stalas“.

Tokios kelionės nepaprastai reikalingos ir svarbios. Jos suteikia galimybę ne tik prisiliesti prie kitos valstybės istorijos ir kultūros, bet kartu tai ir proga iš šono pažvelgti į savo šalį, pamąstyti, ką naudinga galėtume parvežti Lietuvai. O mums, pedagogams, to labai reikia, juk esame tiesioginiai ambasadoriai, jaunimui perduodantys žinias. Laivų statytojai – tarptautinė bendruomenė, o ukrainiečiai – viena iš gausiausių grupių Vakarų laivų gamykloje, kurioje savo karjerą pradeda mūsų mokyklos mokiniai.

+15

0