Lietuvos takeliais bekeliaujant…

Loreta Dubako
,
Vilniaus Birutės darželio vyr. mokytoja
Olimpija Marudinienė
,
priešmokyklinio ugdymo pedagogė, vyr. mokytoja

Šiandien mes nuolat skubame, bėgame sužinoti, pamatyti, dalyvauti, padaryti visus darbus, tarsi bijome atsilikti nuo kažko… Norime būti idealūs tėvai, darbuotojai, draugai. XXI a. – spartos amžius. Mūsų, suaugusiųjų, pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas atsispindi mūsų vaikuose. Be galo rūpinamės, kad tik jie neliktų ko nors nesužinoję ar nepatyrę… Bet vis dažniau aplanko mintys, kaip sustabdyti laiką ir pasidžiaugti būtent ta akimirka, kuri daugiau nepasikartos.

 

Nuo ko viskas prasidėjo. Vilniaus Birutės darželyje dirbame jau apie 20 metų. Mūsų darželis mažytis – 4 grupių, tad jaučiama „šeimos dvasia“. Visi turime glaudų ryšį vieni su kitais: vaikai, tėvai, pedagogai, administracija, techninis personalas. Renginiams ruošiamės visi kartu ir dalyvaujame juose taip pat visi kartu.

Darželio pastatas – nuostabioje gamtos apsuptyje: pašonėje – Vingio parkas, Neries upė, o ir mūsų senojo Vilniaus centras ranka pasiekiamas. Lauko žaidimų nauda yra didžiulė, todėl svarbu, kad vaikai reguliariai leistų laiką lauke. Tad išnaudojame visas galimybes ir dedame pastangas savo veiklas kuo dažniau perkelti už pastato ribų. Juk ugdymas netradicinėse erdvėse priverčia vaikus „išeiti“ iš savo komforto zonos, tai skatina jų kūrybiškumą, t. y. vaikai pradeda mąstyti kitaip… Veikla uždaroje patalpoje, mūsų atveju grupėje, kur viskas yra pažįstama, sukuria šiokias tokias šiltnamio sąlygas, kur viskas paduota, parodyta, aptarta… Ypač judriems vaikams ugdymasis uždarose patalpose net gali kelti nuobodulį, diskomfortą, nes dažnai reikia išsėdėti ramiai. O ar rastume nors vieną vaiką, kuris nenorėtų aktyviai veikti!

 

Tad norime pristatyti, kaip mes keliavome po Lietuvos regioninius parkus. Tai galimybė vaikams augti laisvai judant ir mokantis tų pačių svarbių dalykų, kaip ir ugdymo įstaigose, tik gamtos apsuptyje.

Projekto tikslas – mokausi žaisdamas gamtoje, atrasdamas, bendraudamas. Projekto uždaviniai: skatinti vaikus pažinti ir puoselėti Lietuvos istoriją bei kultūrą, lietuvių kalbą; suteikti žinių apie saugomas teritorijas Lietuvoje; sudominti vaikus Lietuvos nacionaliniais ir regioniniais parkais, saugomomis rūšimis, kraštovaizdžio ypatumais, kad norėtų patys atrasti mūsų krašto gamtos lobius.

Projekto įgyvendinimo etapus sudarė: išvyka „Vartai į saugomas teritorijas“ – Saugomų teritorijų nacionalinio lankytojų centro lankymas; žygis į Pavilnių regioninį parką; „Žibintų šventė“, pasakojanti gamtos reiškinių pokytį; Kalėdų šventė kartu su šeima. Lietuvos regioninių parkų pristatymas; „Užgavėnės“ ir „Paukščių šventė“; sensorinio tako kūrimas; išvyka į Rumšiškes – „Dienos su regioniniais parkais“.

Norime plačiau paskleisti žinią ir pasidalyti vienu iš mūsų edukacinių užsiėmimų – žygiu į Pavilnių regioninį parką.

 

Miško cirkas

 

Žygis į Pavilnių regioninį parką prasidėjo Sapiegų parke – viename seniausių Vilniaus parkų, įkurtų prie didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos XVII a. statytų baroko stiliaus rūmų Antakalnyje. Jame vyrauja vietiniai medžiai: mažalapė liepa, paprastasis uosis, paprastasis klevas, karpotasis beržas, raudonasis ąžuolas, kalninė guoba. Netoli įvažiavimo vartų, prie Antakalnio gatvės, auga seniausia Vilniuje liepa. Kildami Mildos gatve į viršų, priėjome Pavilnių regioninį parką.

 

„Virš pušynėlių, / Virš šilo / Mėnuo senelis pakilo. / Kopia aukštyn / Ir kabina / Šviesų Žvaigždučių sietyną“ (Anzelmas Matutis „Miško cirkas“). A. Matučio miškas – visada vieta, kur vyksta kas nors įdomaus. Pabuvojome miško cirko arenoje ir bandėme spėlioti, kas yra „miško cirkas“ ir kas visa tai sukūrė.

Miške yra ir koncertų salė, todėl reikia eiti tyliai ir klausytis. Koncertų salėje vyksta repeticijos: „Nuo pat ryto / Čia trimitai, / Dūdos, fleitos / Trū tū tū!.. / Aidi žvangiai / Skambūs kankliai, / Dunda būgnai / Ant šlaitų… / Klinku klinku! / Dzingu dzingu! / Po berželiais, / Po egle. / Palydovė? / Žebenkštis: / Kas tamsa jai, / Kas naktis… / Tuoj vagonai / Ūžtų, skristų, / Bet dar trūksta / Mašinisto.“

Užsimerkę ir sustoję grupelėmis vaikai traukinuku keliavo po mišką, taip buvo ugdomas pasitikėjimas draugu, laiko suvokimas. Vėliau visi dirbo komandomis. Patys išsirinko sau kapitoną ir sugalvojo komandos pavadinimą.

 

„Saugotojų“ komanda eidama mišku turėjo įsiminti kuo daugiau vaizdinių, kuriuos būtų galima paliesti ar buvo palietę. Komanda „Už Lietuvą“ turėjo įsiminti kuo daugiau vaizdinių, ką galima pamatyti. Komanda „Žaliūnės“ turėjo atskirti ir įsiminti sklindančius garsus bei bandyti juos atspėti.

Vėliau aikštelėje vaikai, dirbdami komandomis, tardamiesi su draugais, vykdė skirtas užduotis – jas vaizdavo išdalytuose lapuose.

Miško šlamesys, spalvos, augmenijos ir gyvūnijos margumynas, paslaptingos daubos, saulės šešėlių žaismas lydėjo visą kelionės laiką.

Žaidėme žaidimą „Surask bet kurią savo vardo raidelę“. Vardinome kuo daugiau žodžių, susijusių su gamta. Vaikai spėjo kelionės pabaigos vietą žemėlapyje, taip susipažinome su žemėlapiu.

Iš miško vaikai pasirinko po medžio lapą ir parsivežė į darželį. Vėliau viską „perkėlė“ ant spalvoto lapo išsipiešdami lapo formą ir badydami adata lapo šabloną.

 

O pabaigai norėtųsi visų paprašyti: „Saugokit visi, / Kas gali, / Žalią miestą, / Žalią šalį, / Žalią orą, / Žalią taką, / Supančią lizdelį / Šaką… / Kad pradingtų / Lyg šešėliai / Žalio miesto / Rūpestėliai!“ (A. Matutis)

 

Lauke vaikai pajunta laisvę, riziką, patiria nuotykių, eksperimentuoja ir… tiesiog džiaugiasi VAIKYSTE!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *