Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje personalas ir jo veiklos kryptys 1921–1922 m.

Sandra Grigaravičiūtė
,
Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto Pasaulio istorijos katedros profesorė

Lietuvos santykiai su Vokietija 1918–1940 m. lietuvių istoriografijoje jau tirta tema. Ypatingas dėmesys sovietiniu laikotarpiu buvo kreipiamas ekonominių dvišalių santykių analizei ir Kauno bylai (dar geriau istoriografijoje žinomai kaip Noimano ir Zaso byla), o pastaruoju metu – Vokietijos finansuojamai Vokietijos konsulato Klaipėdoje veiklai ir kitiems dvišalių santykių aspektams. Profesorės Aldonos Gaigalaitės studentė Ligita Vaicekauskaitė bene pirmoji yra rašiusi apie Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje veiklą 1918–1940 m., tačiau pasiuntinybės personalo sudėtis, jo atliekamos funkcijos ir veiklos kryptys 1921–1922 m., padedančios suvokti šios pasiuntinybės reikšmę Lietuvos atstovavimo užsienyje kontekste ir ypač indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir ekonominę raidą, netirtos.

 

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje būstinė 1919–1922 m.

 

Lietuvos pasiuntinybė Berlyne, įsteigta 1918 m. pabaigoje, biurui išsinuomojo Austrijos konsulato 12 kambarių butą Kurfiurstendamno g. 242. Į patalpas pasiuntinybės tarnautojai įsikėlė 1919 m. sausį. Pasiuntinybės Spaudos biuras, 1920 m. rudenį virtęs Eltos skyriumi Berlyne, dirbo kitose patalpose Berlyno miesto centre. Patalpų būklė buvo labai prasta, todėl ieškota kitų patalpų. Tame pat name Kurfiurstendamno g. 242 atsilaisvino 11 kambarių butas. Lietuvos pasiuntinybei pavyko gauti 6 kambarius, pakeisti jų paskirtį į biuro, suremontuoti ir 1922 m. pradžioje perkelti į juos Pasų ir Eltos skyrius. Buvusios Pasų skyriaus patalpos atiteko Prekybos skyriui.

 

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje organizacinė struktūra 1921–1922 m.

 

1922 m. balandžio mėnesį Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje veiklai vadovavo l. e. p. Viktoras Gailius. Jam talkino pasiuntinybės generalinis sekretorius Pranas Gižas. Pasiuntinybė 1922 m. balandį turėjo penkis struktūrinius padalinius: Bendrąjį konsulinį, Pasų, Juridinį (teisės), Eltos ir Prekybos skyrius. Prekybos skyrius buvo pavaldus ir Užsienio reikalų ministerijai (URM), ir Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai (iki 1922 m. pradžios). Apie Prekybos skyrių V. Gailius yra pasakęs: „Iš esmės jis yra prekybinė įstaiga.“


Schema. 1921–1922 m.

Lietuvos pasiuntinys

l. e. p. Viktoras Gailius

Generalinis sekretorius

Pranas Gižas

Bendrasis konsulinis skyrius

Pasų skyrius Juridinis (teisės) skyrius Eltos skyrius

Prekybos skyrius

Vedėja

Elzė Lapinaitė

Vedėjas

Mamertas Žilinskas

Vedėjas

Vladimiras Vikeris

Vedėjas

Hilary Flaszenbergas

Prekybos atašė, vedėjas

Vladas Masiulis

9 tarnautojai 8 tarnautojai 2 tarnautojai 5 tarnautojai 11 tarnautojų

 

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje padalinių personalo funkcijos ir veiklos kryptys

 

Lietuvos atstovo funkcijos ir veiklos kryptys

Viktoras Gailius pasiuntinybėje darbavosi vienas be Juozo Purickio nuo 1920 m. gegužės. 1920 m. gegužės–liepos mėnesiais atstovas tvarkė susirašinėjimą, kasos knygas, išdavinėjo pasus, vizas, dirbo su Užsienio reikalų ministerija, tvarkė bendrus reikalus. 1920 m. liepos 1 d. V. Gailiui ėmė talkinti sekretorius Pranas Gižas. Jo priežiūrai buvo perduotas Pasų skyrius ir dalis susirašinėjimo (korespondencija). Bendrųjų reikalų (konsulinį) skyrių pavedus Elzei Lapinaitei, atstovui buvo panaikintos kasos priežiūros funkcijos. Tačiau V. Gailiui liko labai daug konsulinių reikalų, taip pat buhalterijos tvarkymas, valstybės sumų administravimas, čekių realizavimas, užsienio valiutos pirkimas ir pardavimas. Atstovas globojo per Berlyną į Lietuvą ir iš jos vykstančius Lietuvos valdininkus ir diplomatus. Seime patvirtinus Lietuvos pasiuntinybės Konsulinio skyriaus vedėjo etatą, jo vadovaujamo skyriaus veikla pavesta atstovo priežiūrai.

 

V. Gailius darbavosi keliomis pagrindinėmis kryptimis: Lietuvos diplomatinis atstovavimas, valstybės pinigų administravimas, studentų ir stipendininkų iš Lietuvos globa Vokietijoje. Jam neliko laiko diplomatiniam darbui, nes reikėjo vykdyti URM įsakymus. Užmezgė tik reikalingiausius santykius su Vokietijos URM, kitų valstybių atstovais Berlyne, žurnalistais. Atstovas dalyvavo vedamose Lietuvos firmų derybose dėl sutarčių sudarymo, rūpinosi propagandos dėl Klaipėdos krašto reikalais. Pirmenybė buvo teikiama pasitarimams su Vokietijos URM, Finansų ir Valstybės ūkio ministerijomis, Darlehnskasse Ost. Derybose pavyko susitarti dėl principinio dalyko – atlygio už obostų laikymą Lietuvoje ir vokiečių emisijos teisėmis naudojimąsi Lietuvoje. Per pasitarimus buvo parengtas Darlehnskasse Ost sutarties projektas, tapęs tolesnių derybų Kaune pagrindu. Propagandą dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos vykdė derindamas veiksmus su Eltos skyriaus vedėju Hilary Flaszenbergu.

 

Valstybės pinigų administravimas. Atstovo globoje buvo Berlyne esantieji Lietuvos valstybės pinigai, laikomi sąskaitoje Bank fur Handel und Industrie konto „Lithauische Staatsregierung“. Į šią sąskaitą 1921 m. gruodžio 31 d. įplaukė 145 mln. 309 tūkst. 586,48 auksinų. Į valstybės iždo sąskaitą įplaukė iš Londono už parduotus linus Lietuvos atstovybės Amerikoje banko priskaičiuoti procentai – 118 347 591,48 auksinų, pereinamų sumų 8 997 205,98 auksinai, į Krašto apsaugos ministerijos (KAM) sąskaitą – 17 600 625,87 auksinai.

145 mln. auksinų suma išleista paimant ją iš banko 259 čekiais. Pinigai keliavo per URM į valstybės iždą per kurjerį, buvo siunčiami per Ūkio banką, dalis pervesta į KAM sąskaitą, dalis valstybės įstaigų (ministerijų) užsakymams, dalis Lietuvos pasiuntinybės Prekybos skyriui.

 

Atstovas vykdė dolerių, iš apyvartos išimtų pinigų keitimą. Išgrynino nepaprastos valstybės iždo paskolos krašto gynybos reikalams kvitus, rūpinosi smulkių pinigų teikimu Finansų ministerijai (30 mln.). Šie pinigai (Darlehnskasse Ost) buvo į Lietuvą pristatyti specialiu vagonu iki Eitkūnų. Iš Eitkūnų pinigai buvo pristatyti į Finansų ministeriją, o iš jos gauta tokia pat suma stambiais pinigais. Tokia pat suma buvo parūpinta ir 1922 m. kovo mėnesį.

 

Atstovas globojo lietuvius studentus ir stipendininkus Vokietijoje. Kartu su lietuviais Vokietijoje atstovui pavyko išrūpinti nemažam lietuvių skaičiui leidimus stoti į Vokietijos aukštąsias mokyklas. Vokietija priėmė į savo universitetus tik nustatytą kiekį užsieniečių. Kiekvienai tautai nustatytas procentas. Lietuvos atstovas kreipėsi į Vokietijos URM ir Švietimo ministeriją (ŠM), jie sutiko lietuvių studentų procentą padidinti. Tuo metu Vokietijoje studijavo 250 Lietuvos piliečių lietuvių ir žydų studentų. 1921 m. Vokietijoje studijavo 42 stipendininkai iš Lietuvos. Dauguma jų gyveno Berlyne ir į atstovybę ateidavo pasiimti stipendijos. Ji iki 1921 m. lapkričio buvo 600 auksinų, o nuo 1921 m. lapkričio – 1000 auksinų. Kiti studentai studijavo kituose Vokietijos miestuose – Karaliaučiuje, Halėje, Leipcige, Miunchene, Miunsteryje. Stipendija buvo mokama (persiunčiama paštu) per Berlyno atstovybę ir studentams Italijoje bei Šveicarijoje. Stipendijų mokėjimus administruoti atstovui padėjo Elzė Lapinaitė. 1921 m. išmokėta 241 783 auksinai. 1920 m. globoti 39 stipendininkai. Jie baigė studijas ir grįžo į Lietuvą. Studijuoti atvyko kiti ŠM stipendininkai. 1920 m. jiems buvo išmokėta 147 450 auksinų stipendijų. Lėšas stipendijoms skyrė ŠM, už jas buvo atsiskaitoma atskirai. 1921 m. studentus globoti atstovui padėjo Pranas Gižas.

 

Bendrasis konsulinis skyrius. Funkcijos ir veiklos kryptys

 

Bendrajam konsuliniam skyriui priklausė atstovybės sekretoriaus (P. Gižo) prižiūrimas sekretoriatas ir registracija, archyvas, biblioteka, ekspedicija. Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Elzė Lapinaitė tvarkė gaunamą korespondenciją, archyvą, biblioteką, kasą (atstovybės buhalteriją), stipendijų išmokėjimą, atstovybės ūkio reikalus, smulkius ministerijų užsakymus, spausdino mašinėle lietuvių ir vokiečių kalbomis. Kvalifikuota svetimų kalbų sekretorė Johanna von Kionigsmark spausdino raštus (notas) Vokietijos URM ir kitų valstybių atstovams Berlyne (prancūzų, anglų ir kitomis kalbomis), susirašinėjo su interesantais vokiečių kalba. Lietuvių kalbos sekretorė Vladislava Šakenytė susirašinėjo lietuvių kalba su Lietuvos ministerijomis ir valdžios įstaigomis Kaune bei interesantais Vokietijoje. Ji vertė ir raštus, protokolus iš rusų į lietuvių kalbą. Igoris Isaokas Davidas Kantaravičius priiminėdavo ateinančius į atstovybę interesantus, juos išklausydavo ir siųsdavo pas atstovą, sekretorių, juriskonsultą, į Prekybos, Pasų skyrius. Jis atliko svarbiausius žygius mieste (bankuose, atstovybėse) ir vėliau buvo priskirtas Pasų skyriui. Jame padėjo išduoti tranzitines vizas. Registratorius Emilis Sutkus įrašydavo visus gaunamus ir siunčiamus raštus į atstovybės žurnalą (prekybos raštus registruodavo Prekybos skyriuje). Taip pat perduodavo su pasų reikalais susijusius raštus Pasų skyriui, kuris turėjo atskirą nuo sekretoriato archyvą, tvarkė savo susirašinėjimą atskirai, bet vedė visus gaunamus ir išeinamus raštus per atstovybės dienyną. Visus kitus raštus paduodavo bendrųjų reikalų vedėjai E. Lapinaitei. Ji, peržiūrėjusi, sutvarkiusi ir pridėjusi kaskart prie raštų jau esantį susirašinėjimą, padalydavo raštus: a) svarbesnio turinio (Lietuvos ministerijų, Vokietijos valdžios įstaigų, kitų atstovybių) raštus, skundus atstovui; b) juridinio turinio raštus Juridiniam skyriui; c) visą kitą susirašinėjimą – atstovybės sekretoriui. Registratorius padėdavo E. Lapinaitei tvarkyti archyvą. Ekspeditorė ir telefonistė Elly Staak prižiūrėjo telefoną, vedė pašto išlaidų knygą, joje įrašydavo visus paštu siunčiamus laiškus, padėjo spausdinti mašinėle vokiečių kalba. Buvo trys jauni tarnai ir miesto kurjeris Emilis Suktus, Adolfas Kleinas, Fritzas Penke. Priskyrus vyresnįjį tarną E. Sutkų prie sekretoriato registratoriumi, paimtas tarnas Francas Hofmannas. Trys kurjeriai pasiuntinybei buvo reikalingi atidaryti durims priešakyje ir norint išeiti iš kiemo bei atlikti gana gausius žygius mieste pasų ir vizų reikalais, išnešti laiškus. Kiti skyriai, išskyrus Eltą, tarnų neturėjo.

 

Bendrasis konsulinis skyrius rūpinosi įvairaus pobūdžio raštais: informaciniais (įvairi informacija apie Lietuvą, jos valdžią, įstaigas ir kt.), dėl belaisvių tremtinių (informacija apie juos ir jiems), dėl tarnybos Lietuvos kariuomenėje (ypač klausė studentų, ar jie studijuoja), informacija apie prasikaltusius asmenis (valdžios institucijos prašė sužinoti buvimo vietą), reikalavimais atvykti į teismą (tiek Vokietijos, tiek Lietuvos piliečiams), prašymais parūpinti dokumentus ir juos patvirtinti (asmens dokumentų, gimimo, mirties, santuokos liudijimais, brandos atestatais ir kt.), dėl vertimo (įvairių dokumentų), prašymais persiųsti siuntinius, pinigus į Lietuvą. 1921 m. nesant Vokietijos pašto sutarties su Lietuva daug asmenų kreipėsi į pasiuntinybę prašydami persiųsti per kurjerius giminėms ar pažįstamiems pinigus, siuntinius (knygas, drabužius). Susirašinėjimo raštų skaičius 1921 m. buvo 19 263 (10 334 gaunamų ir 8929 siunčiamų). Kol nebuvo Konsulinio skyriaus vedėjo, į raštus atsakydavo atstovas ir jo sekretorius (atsakoma buvo ta kalba, kuria gautas raštas).

 

Pasiuntinybės archyvas ir biblioteka. Raštų originalai buvo laikomi archyve abėcėlės tvarka. Svarbesnės bylos dedamos atskirai, taip pat susirašinėjimas su ministerijomis ir valdžios įstaigomis. Archyvą tvarkė E. Lapinaitė, padėjo registratorius. Bibliotekoje buvo kaupiama medžiaga apie Lietuvą ir Vokietiją. Knygos apie Lietuvą buvo propagandos tikslais (600 knygų), informacinio turinio žemėlapiai iš politikos, geografijos, tautosakos.

 

Smulkių Kauno užsakymų pildymas. Tai Steigiamojo Seimo, Prezidento kanceliarijos, Aukštųjų kursų, mokyklų ir kt. Įstatymų leidybos ir valdžios institucijos kreipdavosi į pasiuntinybę užsakydami knygas, laikraščius, popierių, rašomąsias mašinėles, medžiagą antspaudams ir raštinės reikmenis. Buvo ir leidybos, kur reikėjo skaityti korektūrą. Užsakymai buvo smulkūs, bet jų būta daug (50 756 462 auksinų).

 

Kurjerių siuntimas. Per kurjerius siųsti prekybos atstovo ir Prekybos skyriaus smulkūs pirkiniai. Kaip kurjeriai buvo naudojami į Kauną vykstantys lietuviai. Jiems buvo išrūpinami kurjerių liudijimai. 1921 m. kurjeriai pervežė 799 paketus. Kurjerių ekspediciją atliko Elzė Lapinaitė. Per kurjerius nuo 1920 m. gegužės 12 d. diplomatiniuose paketuose buvo siunčiami ir pinigai.

 

Telegramų šifravimas. Pasiuntinybė neturėjo šifravimo specialisto, todėl telegramas užšifruodavo ir iššifruodavo pats atstovas. V. Gailius puikiai išmanė šifro sistemą, teikė pasiūlymus URM dėl jos tobulinimo.

 

Vykstančių tranzitu per Berlyną lietuvių kuravimas. Keitė obostus į Vokietijos markes, pirko užsienio valiutą, išrūpindavo leidimus kirsti lenkų koridorių, vizas į užsienį. Delegacijoms parūpindavo kelionės bilietus, paprastas ir miegamas vietas (jas buvo sunku gauti). Berlyne dirbusioms komisijoms reikėjo sudaryti darbo sąlygas, gauti leidimą kurį laiką gyventi mieste, taip pat gauti vokiečių valdininkų sutikimą įsileisti lietuvius valdininkus į savo įstaigas.

 

Buhalterija. Pasiuntinybei neleista turėti buhalterio, todėl URM nebuvo atsiskaitoma kas mėnesį. Kasą tvarkė E. Lapėnaitė. Buhalteriją metų gale tvarkė pats atstovas.

Bendri pastebėjimai. Mažai kvalifikuotų valdininkų, didelis krūvis lietuviams valdininkams, nes vokiečiai viršvalandžių nedirbo. Prašė daugiau personalo ir pakelti algas.

 

Belaisvių grąžinimas. Šiuo reikalu rūpinosi Bendrasis ir Pasų skyriai. Valdžios įgaliotinis belaisvių grąžinimo reikalais buvo kunigas J. Koncevičius. Jis iš Berlyno išvyko 1919 m. Kitas įgaliotinis nebuvo paskirtas. Belaisvių grąžinimas vyko 1920–1921 m. Belaisviai telkėsi stovyklose Altdamme Pomeranijoje. Iš jų buvo nedidelėmis grupėmis gabenami į Lietuvą. Įgaliotinis kun. J. Koncevičius belaisviams lydėti buvo paskyręs P. Podorolskį (jis buvo stovykloje Stargarde prie Altdammo). Jis 1920 ir 1921 m. kiekvieną transporto priemonę su atstovybės patikrintu sąrašu lydėjo iki Kauno arba Virbalio. 1921 m. liepos mėnesį P. Podorolskis grįžo į Lietuvą.

 

Transportas buvo gabenamas Vokietijos valdžios lėšomis. Paskutiniųjų dviejų transporto priemonių belaisviai buvo atskirti nuo tremtinių, jiems pasiuntinybė turėjo išpirkti traukinio bilietus. Vokietijos valdžia 1921 m. gruodžio 1 d. pareiškė, kad karo belaisvius nemokamai gabens tik iki 1921 m. gruodžio 30 d., kitus traktuos kaip savarankiškai pasilikusius Vokietijoje. Transporto nebuvo galima siųsti tiesiai per lenkų koridorių, tad siųsta garlaiviu Svinemiundė–Piliava. 1921 m. per stovyklą Altdamme išgabentas 331 belaisvis ir tremtinys. Belaisvių grąžinimu rūpinosi P. Gižas ir M. Žilinskas.

 

Pasų skyrius. Funkcijos ir veiklos kryptys

 

Pasų skyrių, kaip ir sekretoriatą, prižiūrėjo pasiuntinybės sekretorius. Pasų skyrius turėjo su sekretoriatu vieną bendrą mašininkę-raštininkę, du nuolatinius valdininkus ir dviem valandoms samdomą studentę, o nuo 1921 m. birželio dirbo valandininkai (Pranas Sutkus). Rugpjūčio mėnesį pradėjo dirbti Ona Heizerienė-Valavičaitė. Nuo spalio O. Heizerienė-Valavičaitė dirbo kartu su Martynu Anysu, perketu iš sekretoriato. 1921 m. gruodžio 31 d. Pasų skyriuje dirbo: vedėjas M. Žilinskas, sekretorius M. Anysas, kanceliarininkė Alena Reichmonytė, mašininkė vokiečių kalba – Anny Niedermueller, mašininkė lietuvių kalba – O. Heizerienė-Valavičaitė. 1922 m. Pasų skyrius pasipildė dar trimis tarnautojais – sekretoriumi Kasparu Martynu Kurmiu, kanceliarininke Magdalena Storostaite ir I. I. D. Kantaravičiumi.

 

Pasų skyriaus funkcijos. Pasų skyrius atliko šias pagrindines funkcijas: išdavinėjo ir pratęsinėjo pasus bei asmens liudijimus, išdavinėjo ir pratęsinėjo vizas, registravo pajamas (kasa), tvarkė korespondenciją pasų ir vizų reikalais, tvarkė archyvą.

Skyriaus darbuotojai dirbo po 10–12 valandų, kad spėtų pagaminti pasus, išduoti vizas, sutvarkyti korespondenciją. Tremtiniai ir belaisviai galėjo kreiptis į Pasų skyrių bet kuriomis darbo valandomis. Per 1921 m. buvo išduoti 775 paprasti pasai ir 317 asmens liudijimų, pratęsti 1806 pasai ir 130 leidimų, išduota 10 550 vizų. Daugiausia vizų į Lietuvą 1921 m. išduota Vokietijos, Latvijos, Sovietų Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams ir į tėvynę grįžtantiems lietuviams. 1921 m. Pasų skyrius turėjo 1 127 961,28 auksinų įplaukų.

Dalį pasiuntinybės konsulinio darbo perėmė 1921 m. Karaliaučiuje ir Hamburge įsteigti konsulatai.

 

Juridinis (teisės) skyrius. Funkcijos ir veiklos kryptys

 

Vedėjas Vladimiras Vikeris išėjo iš tarnybos 1922 m. balandžio 1 d. Skyriaus sekretoriumi dirbo Borisas Reichmonas (atlyginimas jam buvo mokamas iš skyriaus pajamų). Raštus tvarkė Bendrojo konsulinio skyriaus personalas. Juridinis skyrius rengė sutartį su Vokietija, teikė juridinę pagalbą, skaičiavo karo nuostolius, legalizavo dokumentus (rengė aktų legalizacijos tvarkos aprašą), padėjo ginti Lietuvos piliečių turtinius interesus, aiškintis Lietuvos ministerijoms dėl nevykdomų sutarčių, supažindino Vokietijos valdžios institucijas su Lietuvos teisės sistema (teisės aktais), vedė didžiuosius (Vinco Duodžio byla, Bangos byla, Schenkerio ir Ko byla) ir mažuosius teismo procesus (tokių buvo 8, pavyzdžiui, 18 000 markių rankpinigių už nepristatytą benziną procesas).

 

Iki 1921 m. gruodžio 31 d. Juridinis skyrius legalizavo 114 vokiečių notarų sudarytų įgaliojimų, 64 kitus Vokietijoje sudarytus aktus, remdamasis LR įstatymais patvirtino 16 aktų teisėtumą, sudarė Lietuvai 43 įgaliojimus, 7 testamentus, patvirtino 66 dokumentų nuorašus ir 90 vertimų.

 

Eltos skyrius. Funkcijos ir veiklos kryptys

 

Berlyno Eltos skyrius savo veiklą pradėjo 1920 m. pabaigoje. 1920 m. rugsėjo 20 d. J. Purickis telegrama pranešė, kad „Eltos skyrius Berlyne priklauso nuo pasiuntinybės“. Eltos skyrius buvo pavaldus Lietuvos pasiuntinybei Berlyne ir URM. Skyriaus vedėjui buvo paliktos spaudos biuro vedėjo funkcijos. Pagrindinės Eltos skyriaus veiklos kryptys buvo dvi: informacinis darbas ir propaganda Vokietijoje. Eltos skyrius Berlyne sudarė sutartį su „Continental Telegraph Company“ (WTB). WTB pagal šią sutartį kasdien tiesiogiai į Kauną siuntė tam tikrą žodžių skaičių. Eltos skyrius Berlyne siekė, kad kompanija į Kauną teiktų dar ir visą „Reuters“ bei „Havas“ informaciją. Kaune „Reuters“ mokama svarais, o šis sutinka teikti savo žinias per Berlyną.

 

WTB teikiamos žinios buvo neišsamios, todėl Eltos skyrius Berlyne 1921 m. pirmojoje pusėje pranešimus papildydavo savo 50 žodžių telegramomis. Jie kasdien į Kauną siuntė vokiečių, anglų, prancūzų spaudos apžvalgas. Eltos skyrius Berlyne spaudos apžvalgas ir informaciją siuntė Lietuvos pasiuntinybei Berlyne, Kauno Eltai, Steigiamojo Seimo nariams, Ministrų kabinetui, URM, Lietuvos atstovybei Italijoje, Lietuvos atstovybei Londone, Paryžiuje ir Hagoje.

 

Eltos skyrius Berlyne dirbo ir propagandinį darbą. Jis vyko keturiomis kryptimis: 1) informavimas (informacijos agentūroms, atskiriems žurnalistams teikimas); 2) propaganda Vilniaus klausimu; 3) žinių teikimas apie Lietuvos vidaus politiką, kultūrinį augimą, ekonomines sąlygas; 4) propaganda Klaipėdos klausimu. Vykdant propagandą Klaipėdos klausimu išeities pozicija buvo tokia: Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos. Taigi iškeltas klausimas, ką Vokietija norėtų matyti šeimininkaujant krašte – Prancūziją, Lenkiją, gyvuojančią savarankišką valstybę, su Lietuva sujungtą Klaipėdos kraštą… Straipsniuose buvo stengiamasi įrodyti, kad trys pirmi variantai duos nevykusius rezultatus, paliekant sujungimo su Lietuva klausimą atvirą. Su žurnalistais buvo dirbama atsakingai.

 

Prekybos skyriaus funkcijos ir veiklos kryptys

 

Kaip jau minėta anksčiau, Prekybos skyrius buvo pavaldus dviem ministerijoms (nuo 1922 m. pavaldus URM), tačiau jame dirbo ir trečiosios – Krašto apsaugos – ministerijos paskirtas karo prekybos atstovas. Jis vykdė kariuomenės užsakymus ir pirkimus. Atstovui gyvenamąjį būstą skyrė ir už kurą bei šviesą mokėjo Lietuvos pasiuntinybė Berlyne. Atskiro personalo jis neturėjo, raštinės irgi. Jam dirbo tie patys Prekybos skyriaus tarnautojai.

 

Prekybos skyrius buvo padalytas į 5 dalis: sekretoriatą, užsakymų dalį, buhalteriją, kasą ir archyvą. Sekretoriatas rinko duomenis / žinias apie situaciją Vokietijos rinkoje bei kitose šalyse. Kartą per savaitę siuntė pranešimus įvairioms Lietuvos ministerijoms. Sekretoriatas vykdė tarnautojų registraciją (mini Personalo skyriaus funkcijas), buto tvarkos priežiūrą, slaptą susirašinėjimą, registravo laiškus, tvarkė skyriaus korespondenciją.

Užsakymų dalis vykdė ministerijų užsakymus. Jie buvo padalyti į dvi dalis: 1) tiesioginiai užsakymai, kuriuos ministerijoms pavedus Prekybos skyrius daro pats; 2) tiesiogiai ministerijų daromi užsakymai, kurių sutarčių vykdymo priežiūra ir pinigų išmokėjimas pavedamas Prekybos skyriui. Daugiausiai užsakymų pateikdavo Susisiekimo ministerija (92), KAM (75), Finansų, prekybos ir pramonės ministerija (32), URM (28).

 

Prekybos skyriaus buhalterija vykdė atsiskaitymus su firmomis ir teikė ataskaitą apie tai ministerijoms ar jų jurisdikcijai priklausančioms įstaigoms, kurioms tos prekės buvo užsakytos. Buvo atsiskaitoma iš kiekvieno kredito pridedant pateisinančius dokumentus. Buhalterijos padalinys vykdė visą Prekybos skyriaus finansinę apskaitą, darė sąskaitų nuorašus, tvarkė skyriaus korespondenciją ir rinko statistiką. Prekybos skyriaus kasai buvo pavesta tvarkyti kasos ir pašto (laiškų) knygas.

Prekybos skyriaus archyvas registravo pasiūlymus ir katalogus, darė jų nuorašus ir siuntė į Kauną, teikė informaciją interesantams žodžiu ir raštu, tvirtino faktūras, rūpinosi kanceliarinių prekių įsigijimu ir jų išdalijimu, vykdė laikraščių ekspediciją ir registraciją, tvarkė skyriaus korespondenciją.

 

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje padalinių personalo sudėtis 1922 m. balandį: kolektyvinis portretas

 

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje tarnautojų kolektyvinis portretas atkurtas remiantis standartizuota anketa, kurioje turėjo būti šie tarnautojų asmens duomenys: gimimo data, išsilavinimas, informacija apie karinės tarnybos atlikimą, užimamos pareigos pasiuntinybėje, atlyginimo dydis Vokietijos markėmis, priėmimo į darbą pasiuntinybėje data, užimtos pareigos iki darbo pasiuntinybėje, šeimyninė padėtis, turimas turtas.

 

1922 m. balandžio pabaigoje Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje dirbo 35 tarnautojai (15 moterų ir 20 vyrų). Daugiausiai 1922 m. pasiuntinybėje dirbusių tarnautojų (13) buvo kilę iš Mažosios Lietuvos. Vokiečių ir lietuvių tautybės tarnautojų buvo beveik po lygiai (11), jei austrą priskirtume prie vokiečiakalbių. Vyrų ir moterų skaičius tautybių grupėje buvo apylygis, išskyrus kilusius iš Mažosios Lietuvos. Vyrų mažlietuvių pasiuntinybėje dirbo gerokai daugiau.

Pasiuntinybės tarnautojų amžiaus vidurkis – 27 metai (toks pat ir vyrų, ir moterų). Tarp vyrų jauniausias buvo kurjeris Francas Hoffmanas, jam buvo 13, o vyriausiam – Gustavui Engelmannui – 46 metai. Tarp moterų vyriausia buvo grafienė, jai buvo 51-eri, o jauniausia – Lydija Babionaitė, jai buvo 20. Pasiuntinybėje daugiausiai dirbo šeimos nesukūrusių asmenų – 14 nevedusių vyrų ir 13 netekėjusių moterų. Tarp moterų buvo viena ištekėjusi ir viena našlė.

 

Pasiuntinybėje dirbo gimnazijoje ar aukštojoje mokykloje išsilavinimą įgiję tarnautojai. Iš penkiolikos moterų tarnautojų, dirbusių pasiuntinybėje, 6 turėjo aukštąjį išsilavinimą, viena buvo baigusi tris universiteto kursus, 2 moterys buvo baigusios prekybos mokyklą, 4 – gimnaziją (ar licėjų), 2 – liaudies mokyklą. Iš 20-ies vyrų tarnautojų 6 turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 3 buvo baigę specializuotas – prekybos, komercijos, valdininkų – mokyklas, 6 – liaudies mokyklą, 4 – realinę mokyklą ar gimnaziją.

 

Vyrų atlyginimas svyravo nuo 2500 iki 5250 Vokietijos markių, o moterų – nuo 1200 iki 2700 Vokietijos markių. Didžiausią atlyginimą už darbą gavo ne Lietuvos pasiuntinys, jo alga buvo 4500 Vokietijos markių, o prekybos atašė ir Prekybos skyriaus vedėjas Vladas Masiulis uždirbo 5250 Vokietijos markių. Tarp moterų brangiausiai apmokama tarnautoja buvo grafienė Johanna Kionigsmark – 2700 Vokietijos markių, o mažiausiai – telefonistė Elly Staak, ji uždirbo 1200 Vokietijos markių.

Pasiuntinybės personalo skaičius buvo didinamas ir keičiamas palaipsniui, taikantis prie pasiuntinybei keliamų uždavinių. 1922 m. pasiuntinybėje tebedirbo keturi 1918 m. pabaigoje pradėję darbą asmenys: Viktoras Gailius, Hilary Flaszenbergas, Alena Babionaitė ir Elzė Lapinaitė.

 

Ištyrus Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje personalo sudėtį paaiškėjo, kad šešiuose pasiuntinybės skyriuose 1921–1922 m. darbavosi vidurinį ir aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys tarnautojai, kurių daugiau nei 1/3 sudarė Mažosios Lietuvos lietuviai, 1/3 – Didžiosios Lietuvos lietuviai ir 1/3 – vokiečiai.

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje personalas 1921–1922 m. darbavosi diplomatinio ir konsulinio Lietuvos atstovavimo srityje, padėdamas Lietuvos įstatymų leidimo ir valdžios institucijoms kurti Lietuvos valstybę ir sugrąžinti labai didelę vertybę – jos piliečius.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.