Lietuvos partizanai ugdymo procese – neatrastas lobis

Šiemet minime Jono Žemaičio-Vytauto gimimo 110-ąsias metines, taip pat Lietuvos laisvės kovotojų nepriklausomybės deklaracijos, 1949 m. paskelbtos Mėnaičių kaime įkurtame bunkeryje, metines. Tai labai įdomios temos, į kurias galime pažvelgti klausdami, kaip visa tai panaudoti ugdymo procese?

 

Partizaninio Lietuvos pasipriešinimo SSRS okupacijai tema – labai plati, gili ir gausi šaltinių. Ją galima pateikti įvairiai: su skaičiais, nuotraukomis, tekstais, dainomis. Tą tikrai gerai daro nemažai autorių, kuriančių istorijos vadovėlius ir kitą pažintinę medžiagą. Ją studijuodami galime pasivaikščioti žmogiškumo paribiais (tiek gera, tiek bloga prasme), emocinių pakilimų ir žemumų takais. Ši tematika ganėtinai stipriai integruota į lietuvių literatūros kursą. Visa tai yra patirčių kupina medžiaga, kuri turi milžinišką galią prakalbinti, provokuoti, ieškoti. Maža to, galima net priartinti mokinius prie gilesnio ir aktualesnio klausimo, pavyzdžiui, o kodėl šiandieniniai lietuviai vis dar taip mažai pasitiki vieni kitais? Ar tai nėra to istorinio įvykio padarinys? Jei tai pavyksta padaryti, atsiveria dar gilesnis matymo kampas, leidžiantis aiškinti šiandienos tikrovę, kurioje mes visi esame ir veikiame.

 

Sąmoningai nuolat kartoju žodį „galime“, kurį vos pamatę dalis skaitytojų, tikiu, ėmė kelti klausimą, tai kodėl to nepadarome. Kitaip tariant, kodėl nepavyksta sudominti, užkalbinti? Reikalo esmė tokia, kad prieš tai turime atsakyti sau į klausimą, koks yra istorijos pamokos tikslas? Juk puikiai žinome, kad visa tai, ką neseniai aptarėme, galime dėstyti formaliai, kaip objektą. Štai buvo tas ir anas, įvyko tada ir tada, pasekmės tokios ir kitokios, taškas. Pastatėme dar vieną objektą, jo nesuaktualindami istorijos objektų lentynoje. Matas ar Kasparas toliau tebemiega trečiame suole, o Lina su Agne vis dar aptarinėja savaitgalį matytą koncertą.

Kaip suaktualinti? Galime suaktualinti teigdami, kad tai labai svarbi tema mūsų valstybingumui. Taip, tai reikšminga tema, protu galime suvokti jos svarbą, bet vis dėlto toks aktualizavimas nepaliečia jauno žmogaus širdies, kuri, kaip teigia vienas žymus italų ugdytojas Luigis Giussanis, yra visų apsisprendimų centras. Tokiu būdu klausimas apie aktualizavimą įgauna naują formą ir prasmę: kaip suaktualinti Lietuvos partizaninio karo istoriją, kad ji paliestų jauno žmogaus širdį (o ne vien intelektą)?

 

Pirmiausia, be abejo, toje istorijoje reikia ieškoti žmogiškosios dramos momentų, kuriuose atsiskleidžia žmogus, jo antgamtinis laisvės klausimas, jungiantis žmones toje istorijoje su žmonėmis šiandienoje. Paprastai tariant, reikia ieškoti tokių aspektų, kurie būtų aktualūs ir šiandieniniam jaunuoliui. Neverta net sakyti, kad prieš tai turime būti aiškiai įsivardinę, ko gi iš tiesų ieško ir ko trokšta šiandieninis žmogus. Jei sakysite, kad hedonistinių malonumų, lengvapėdiškumo, technologinių naujovių ir t. t., tai bus tik paviršutinis atsakymas. Plačiau patyrinėję šiuo dalykus atrasime, kad jaunas žmogus bijo įsipareigoti, labai trokšta laisvės, pripažinimo, jaučia milžinišką skubančios aplinkos priespaudą, kovą, netikrumą dėl ateities. Visa tai juk tas pats tikrovės audinys, kuriame gyveno ir veikė Lietuvos partizanai. Mums reikia padaryti mentalinį judesį, kuris įgalintų istoriją sudabartinti, o sudabartinimo laidas – universali žmogiškoji patirtis. Tad pagrindinis mums rūpintis klausimas – kokia yra mūsų patirtis? Ko ieškome iš tikrųjų?

 

Norisi sušukti: pačiam turi būti aktualu! Jei man svetimos laisvės, apsisprendimo, iššūkio, rizikos temos asmeniniame gyvenime, man tai neaktualu. Ir viskas tuo pasakyta, aš nieko nesugebėsiu perduoti savo ugdytiniams, išskyrus nuovargį, nuobodumą ir pagaliau – nihilizmą. Būtent taip jauni žmonės pasensta prieš laiką. Reikia sutikti, kad mes galime ir turime išdėstyti šią temą formaliai, su datomis, įvykiais, asmenybėmis – to reikia (nes gal bus egzamine), bet juk galime parodyti, kokia viso to svarba asmenybės augimui, gyvenimui bendrąja prasme. Dar kartą: jei manyje nebus augimo potencialo, troškimo ieškoti ir kelti klausimus apie iššūkius mano gyvenime, partizaninio karo tematikos negalėsime pajudinti iš esmės. Štai čia mes galime prasmingai prabilti ir apie patyriminį bei neformalųjį ugdymą, kurie ir galėtų būti tie instrumentai, leidžiantys visam tam, ką aptarėme, virsti kūnu.

 

Išgirdę visa tai, kas pasakyta, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie, tikiu, su mokiniais analizavo ir tremties, ir rezistencijos poeziją bei prozą, sakys, kad niekas neveikia. Yra tiek gražių ir gilių tekstų, kad ir Broniaus Krivicko, tačiau visa tai neveikia. Mokiniai tiesiog nesusidomi.

Mes tą puikiai suprantame ir nereikia būti naiviems, teigiant, kad per fabriko tempu suskirstytą pamokų tvarkaraštį turėsime laiko įžengti į žmogiškąją egzistenciją su visais jos klausimais. Žinoma, kad nespėsime, mokyklos suolas tam nepritaikytas. Tačiau kas mums trukdo išeiti į žygį, į gretimą mišką, bent keletą kilometrų, B. Krivicką skaityti ten, žygyje? Arba žygyje dainuoti partizanų dainas, tyrinėti aplinką – tiesiog būti? Paradoksas yra toks, kad, kai po kelerių metų sutinkame buvusį mokinį, jis prisimena būtent tokias tikrumo akimirkas, kurios sunkiai telpa į formalius rėmus. Tai juk ir yra tikrasis ugdymas.

 

Ugdymui reikia laiko – tai yra konstanta. Nuo švilpuko iki švilpuko žmogaus neišugdysime. Jis pavargs, jam nusibos, tada atsistos ir išeis, niekada nebesugrįš. „Ir kam gi man tas popierius, vadinamas diplomu?“ – paklaus metui atėjus. O ir mes patys pavargsime, nervinsimės, nesusikalbėsime.