Lietuvos mokytojai dalyvavo „Gyvųjų marše“

Turime istorijos pavyzdžių, primenančių, kaip politikų grupės valstybėse paralyžiavo gerosios visuomenės valią ir atsiskleidė pačios blogiausios žmonių savybės. Kita vertus, iškyla tikėjimo, vilties ir pasiaukojimo apraiškos. Viena tokių yra susijusi su lenkų vienuoliu pranciškonu Maksimilijonu Kolbe. Minėtas dvasininkas už antinacistinę veiklą, tarp jų ir žmonių gelbėjimą, 1941 m. antrą kartą suimamas ir išvežamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Čia jis guodžia ir teikia viltį silpnesniesiems, dalijasi maistu. Kritiniu momentu, kada po keleto kalinių pabėgimo pasitelkus decimaciją atrenkama dešimt pasmerktųjų, M. Kolbė vietoj verkiančio jauno kalinio pasiūlo save. Po dviejų savaičių marinimo jiems suleidžiama nuodų. Praėjus keturiasdešimt vieneriems metams, Maksimilijonas Kolbė popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas šventuoju. Dovanota gyvybe išgelbėtas kalinys gyveno iki 1995-ųjų.

Nacių koncentracijos stovykloje, Aušvice, 1940–1945 m. sunaikinta daugiau kaip milijonas nepakartojamų pasaulių, daugiausia žydų tautybės žmonių. Kaip žinoma, karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Aušvico buvusiose kareivinėse pasirinkta kalinimo vieta lenkų civiliams ir karo belaisviams. Iš pradžių ši vieta buvo skirta asmenims izoliuoti. Vykstant tolesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu, baigiant Rodo sala, į Aušvicą vežami šimtai tūkstančių žmonių. Konclageris atima daiktus, aprangą, bando ištrinti asmens vardą ir pavardę, vietoj to – tatuiruotė ant rankos. Formuojamas ištisas kompleksas: išnaudoti alinančiu darbu, kalinti, marinti badu, panaudoti makabriškiems medicininiams eksperimentams ir pagaliau sudeginti krematoriumuose. 1941 m. čia pirmą kartą su šešiais šimtais lenkų kalinių išbandomos nuodingos „Zyklon B“ dujos. Žmonės uždaroje patalpoje miršta maždaug per 20 minučių. Vėliau įsisiūbavęs mirties fabrikas per dieną numarina apie 8 tūkst. žmonių. Šalimais dieną ir naktį rūksta krematoriumų kaminai.

Net 1944 m., po Antrojo fronto atidarymo, kada nacių pralaimėjimas kare tampa akivaizdus, egzekucijos nelėtėja. Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei prie Aušvico, naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Pakeliui nemažai žmonių mirė, negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių sargybinių. Todėl šis kalinių žygis buvo pavadintas „Mirties žygiu“. Po karo, praėjus nemažai metų, laisvėjo Lenkija ir buvę kaliniai, vėliau jų šeimų nariai ėmė lankyti Aušvicą. Taip kilo idėja nueiti Gyvybės kelią, kad įrodytume, jog fašizmas pralaimėjo. Pirmasis „Gyvųjų maršas“ vyko 1988 m. „Gyvųjų maršas“ visada yra organizuojamas per Holokausto aukų atminimo dieną. Ši diena minima Izraelyje ir tose šalyse, kur gyvena didelės žydų bendruomenės. Prisimenamos Holokausto aukos ir didvyriškas pasipriešinimas nacizmui, taip pat prisimenami ir žydų gelbėtojai. Holokausto aukų atminimo diena Izraelyje pradėta minėti nuo 1953 m. Izraelio parlamento – Kneseto – nutarimu ir ministro pirmininko Davido Ben-Guriono bei Izraelio prezidento Yitzhako Ben-Zvi oficialiai pasirašytu nutarimu. Izraelyje tai oficialiai minima Holokausto atminimo diena, kada pusiau nuleidžiamos vėliavos, nedirba vietos, kur vyksta pramogos, 10 val. ryto visoje šalyje įsijungia sirenos (2 min.) ir viskas tuo metu sustoja (automobiliai, žmonės ir t. t.), kad neužmirštume.

„Gyvųjų maršas“ yra tarptautinis renginys, kurį kasmet organizuoja „Gyvųjų maršo“ organizacijos, veikiančios įvairiose valstybėse: Europoje, Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiais metais „Gyvųjų maršas“ vyko gegužės 2 d. Apie 10 tūkst. žmonių iš įvairių pasaulio šalių eidami nuo Aušvico konclagerio iki Birkenau naikinimo stovyklos demonstravo „Ne“ antisemitizmui, rasizmui, terorizmui, ksenofobijai. Žygiavo žuvusiųjų atminimui neabejingi žmonės, mokytojai ir mokiniai, jaunimo grupės, senjorai.

Meilės Platūkienės nuotraukos

Šiemet pirmą kartą „Gyvųjų maršo“ renginyje dalyvavo Lietuvos mokytojų grupė iš Alytaus, Ariogalos, Dieveniškių, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos rajono, Panevėžio, Varėnos ir Vilniaus. Pedagogus subūrė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas, bendradarbiaujantis su Europos „Gyvųjų maršo“ tinkline organizacija. Ši organizacija vienija 17 partnerių 14-oje Europos valstybių. Lietuvai atstovavo mokytojai, dirbantys mokyklose, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai. Šiuo metu Lietuvoje yra 145 Tolerancijos ugdymo centrai, kuriuose daug dėmesio skiriama tolerancijos temai, istorinei atminčiai ir žmogiškųjų vertybių ugdymui.

Dalyvavimas kartu su dešimčia tūkstančių žmonių „Gyvųjų marše“ leido pajausti, kad tai ir yra viso to samplaika, žiūrėjimas į istoriją su tam tikrais įsipareigojimais.

+107

0