Lietuvos mokykla – atvira pasauliui

Šia tema projektas „Lyderių laikas 3“ organizavo ketvirtąjį nacionalinį švietimo lyderystės forumą. Nacionaliniame forume dalyvavo visų Lietuvos savivaldybių atstovai ir svečiai iš keturiuose žemynuose esančių 24 pasaulio valstybių, kuriose veikia stiprios lietuvių bendruomenės. Pagrindinėje pirmosios forumo dienos diskusijoje tema „Lietuvos šimtmetis: kaip migracija praturtino mūsų kraštą? Kiek atviresni pasauliui tapome?“ dalyvavo doc. dr. Ramutė Bruzgelevičienė iš Lietuvos edukologijos universiteto, dr. Dainius Genys iš Vytauto Didžiojo universiteto, prof. dr. Boguslavas Gruževskis iš Darbo rinkos tyrimų instituto, doc. dr. Kęstas Kirtiklis iš Vilniaus universiteto, Arnoldas Pranckevičius iš Europos komisijos atstovybės Lietuvoje ir Suomijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Eglė Bogvilaitė-Aronen. Pastaroji ir pradėjo diskusiją. Tiesa, diskusijos moderatorius Rytis Zemkauskas prisipažino, kad norėtų perfrazuoti diskusijos temą ir paklausti, kiek ir kaip mes pasikeitėme nuo šv. Brunono laikų?

R. Zemkauskas. Migruoja žmonės ir migruoja idėjos. Matau šioje salėje žmonių, kurie prisimena, kas nutinka, kai migruoja tik idėjos, nes žmonėms tai nelabai pavyksta, o idėjos keliauja atskirai nuo jų, be diskusijos, be paaiškinimo, be komentaro. Ir kartais, patekusios į kitokias terpes, jos ima veikti labai keistai…

O tie, kurie pasitiko šventąjį Brunoną, tebėra mumyse… Bet lietuviai, pasklidę po pasaulį, yra patys geriausi Lietuvos agentai, nes jie tarsi skruzdėlės surenka idėjas ir parneša mums, o mūsų idėjas neša kitiems. Eglė kaip tik ir yra toks žmogus. Ir jos klausiu, kaip pati savo asmenybe jaučiate tą idėjų migraciją?

 

E. Bogvilaitė-Aronen. Prieš trejus ar ketverius metus pamačiau, kad Lietuvoje labai trūksta informacijos ir idėjų iš užsienio, todėl pradėjau rašyti tinklaraštį apie Suomijos švietimą. Kita vertus, aš susiduriu su idėjomis, ateinančiomis į Suomijos lietuvių bendruomenę iš Lietuvos. Stebiu šių idėjų skirtingumą ir esu pasirengusi papasakoti, kas nutinka idėjomis, kurias aš importuoju, kaip jos ateina į Lietuvą, kaip būna priimtos, taip pat noriu pakalbėti apie idėjas iš Lietuvos.

 

Visa tai turi dvi medalio puses. Viena dalis Lietuvos žmonių laukia modernių idėjų, o kita – jų nenori, jas atstumia ir laiko visiškai nereikalingu dalyku. Daugiau norėčiau kalbėti apie tą visuomenės dalį, kuri neleidžia idėjoms ateiti: yra sąmoningas ir nesąmoningas šių idėjų blokavimas. Nesąmoningas: Lietuvoje žmonės dar labai prastai moka anglų kalbą. Ir tai yra pagrindinė kliūtis, trukdanti idėjoms ateiti. Nesuprastos jos kelia baimę, joms uždaromos durys. Kita priežastis – žmonės negeba kritiškai įvertinti gaunamos informacijos ir idėjų. Paplaukiojusios jos palieka viso labo gandų šleifą. Pavyzdžiui, prieš porą metų iš Suomijos atėjo žinia, kad suomių vaikai nebesimokys mokykloje rašyti ranka, viskas vyks tik kompiuteriais. Idėja apskriejo visą Lietuvą ir pasaulį. Suomiai ją paneigė, bet Lietuvoje žmonės apie ją tebekalba. Nors tai yra netiesa. Suomiai mokosi ir mokysis rašyti ranka. Čia tik neatidaus žurnalisto klaida. Dar vienas dalykas – žmonės išgirdę apie idėją ima ją sąmoningai blokuoti dėl 4 priežasčių. Pirmiausia, jie žiūri ir klausosi, kas tą idėją praneša, kaip tas žmogus apsirengęs, kokia jo odos spalva, ar patrauklus jo balsas. Tai yra pirminis kriterijus: „Nusišneka, nes ne kaip atrodo…“ Nors ir juokinga, bet Lietuvoje taip pasitaiko labai dažnai. Antra, jei tas žmogus yra lietuvis iš užsienio, tada jam sakoma: „Negyveni Lietuvoje, tai ir neaiškink mums, tu čia neturi jokios teisės, atvažiuok, apsigyvenk ir tada kažką daryk.“ Trečia, Lietuvos visuomenėje vis dar įsivaizduojama, kad Skandinavijos šalyse švietimas ir vaiko teisių apsauga yra kažkas blogo. Todėl „neimkime jų idėjų, nes atims vaikus“…

Bet jeigu idėja pereina pro šiuos kriterijus kaip pro filtrą, tada ji susiduria su 4 kliūtimi – Lietuvoje visada ieškoma kliūčių ir jų visada surandama. Tiesa, kliūtys prasideda taip: „Mes čia nieko nepasidarysime, per maži mokytojų atlyginimai, yra buvusi sovietų okupacija…“, durys ir vėl užsidaro. Esmė yra ta, kad Lietuvoje aptikus kliūtį nebeieškoma sprendimų. Suomiai vadovaujasi vienu labai geru teiginiu: radus problemą reikia ieškoti būdų, kaip ją spręsti. Suomijoje tuo pagrįsta visa švietimo sistema.

 

Mūsų bendruomenė Suomijoje maža, tad galbūt jau esame „susuomėję“, „susnobėję“, bet tos idėjos, kurios ateina iš Lietuvos, mums atrodo gana senamadiškos, pasikartojančios. Pavyzdžiui, valstybės atkūrimo 100-mečio tema. Kvietimas susivienyti, sustoti širdutės formos rateliu, pasakyti linkėjimą ir t. t. Tokių iniciatyvų labai daug, todėl per tą gausumą jos nieko ir nebesudomina. Ir pats kontekstas neatrodo labai motyvuojantis. Buvo čia dar tokių kvietimų, pavyzdžiui, išeiti su vaikais į mišką ir pakaukti kaip vilkai. Mes Suomijoje pasvarstėme, kokios galėtų būti to pasekmės… Mūsų šalyje tokios idėjos atsako nesulaukia.

 

R. Zemkauskas. Manau, kad šie dalykai susiję su visuomenės branda. Noriu tikėti, kad laikui bėgant išmoksime formuluoti tai, kas svarbu. Bet viskam reikia laiko.

 

E. Bogvilaitė-Aronen. Be to, visos idėjos iš Lietuvos yra pagrįstos konkursais ir varžytuvėmis. Suomijoje konkurencija neafišuojama. Tai nustatyta kaip neveiksmingas ugdymo metodas. Suprasdami tai negalime skatinti konkurencingumo. Suomijoje augantys lietuvių vaikai nesupranta šių idėjų ir neranda motyvacijos. Kodėl jie turėtų kažką daryti kažkokiam konkursui dėl kažkokio prizo? Iš Lietuvos norėtume sulaukti modernesnių ir originalesnių idėjų, tokio turinio, kuris skatintų kūrybiškumą, o ne konkurencingumą.

 

R. Zemkauskas. Norėčiau pereiti į mokslo sferą. Profesore, kaip Jūs pati, kaip mokslininkė, jaučiate idėjų migraciją?

 

R. Bruzgelevičienė. Daugumai mūsų, esančių šioje salėje, teko tas laimingas laikas, kada išgyvenome švietimo kūrimą. Idėjos migruoja ne tik dabar. Jei prisimintume tarpukario Lietuvą, švietimą kūrę šviesuoliai migravo labai daug. Iš Vakarų vežėsi idėjas, kurios konfrontavo su paveldėta mūsų švietimo tradicija. Galų gale idėjų migraciją liudija ir suomio Augusto Niemio pasikvietimas, kad sudėliotų medžiagą Lietuvos švietimo reformai. Tai rodo, kad jau tada ieškojome idėjų… Ir ieškojome jų Skandinavijoje. Bet visai kitas klausimas, ar vadovavomės tais patarimais? Šį pradžios laikotarpį labai gražiai yra apibūdinęs istorikas prof. Alfredas Bumblauskas: „Su švietimu mes „išlipome“ 1927 m., kai buvo pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokymas. Bet iki II pasaulinio karo jau turėjome visą švietimo sistemą su ikimokyklinėmis įstaigomis, su tvirtomis gimnazijomis, puikiu universitetu.“ Vėliau pusę amžiaus, mano galva, buvo visiškas idėjų migravimo štilis. Paskui plūstelėjo didžioji idėjų banga Sąjūdžio metais. Kas tada buvo svarbu ir ko mes dabar tikrai nebeturime, tai buvo švietimo idėjų „sugaudymas“. Labai tikslingai ir prasmingai tuo metu idėjas gaudė Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, mokslininkų grupė, vadovaujama habil. dr. Meilės Lukšienės. Šio centro darbuotojų dėka, kai Lietuva atsikūrė, mes jau turėjome Tautinės mokyklos koncepciją. Iš to paties instituto visoms pasaulio lietuvių bendruomenėms pasklido raštas, kuriame prašyta atvežti, atsiųsti, atnešti, atplukdyti švietimo idėjų iš tų šalių, kuriose įsikūrusios lietuvių bendruomenės. 1989 m. informacija plaukė į Sąjūdžio informacijos biurą. Idėjų migracija tuo metu pasitarnavo fantastiškai. Centre kiekvienai (kad ir pačiai mažiausiai) idėjai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Tai buvo labai tikslingas idėjų migravimo laikotarpis. 1992 m. vos atsikūrus valstybei šis centras parengė itin svarbų dokumentą – Lietuvos švietimo koncepciją. Modelis paremtas humanistinėmis vertybėmis, orientuotas į asmens ugdymą demokratijai. Tuo metu net kalbos nebuvo, kad demokratija galėtų atsiskirti nuo humanizmo. Šis švietimo stuburas išliko visą pirmąjį švietimo reformos dešimtmetį.

Atėjus skaitmeninių technologijų amžiui, idėjų migracija tapo neįsivaizduojamo mąsto, bet mes dabar neturime to intelektinio centro, kuris galėtų jas susisteminti. Norėta iškrypusį švietimo stuburą atgaivinti parašius Geros mokyklos koncepciją. Šį dokumentą aš priimu tik kaip anų fantastiškų laikų aidą. Idėjos parvežamos, bet kas parveš tų kraštų mentalitetą?

 

E. Bogvilaitė-Aronen. Jei visi priveš visokių idėjų, išeis kratinys. Aš tvirtai stoviu už suomišką švietimą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime atvežti jį į Lietuvą. Suomijoje viskas pagrįsta moksliniais tyrimais: psichologijos, asmenybės raidos ir visokiausiais kitokiais. Lietuvoje tokių žinių nėra. Pavyzdžiui, kodėl pažymių rašymas yra blogai. Suomijoje apsispręsta, pati visuomenė supranta. Pažangiausiose šalyse viskas pagrįsta mokslu. Pati visuomenė aukštesnio lygio institucijų prašo naujovių, ir jos duoda. Lietuvoje niekas neprašo, niekas ir neduoda.

 

R. Bruzgelevičienė. Lietuva visa tai taip pat turi. Galbūt ne tiek išplėtoti tik neurologiniai tyrimai. Mano galva, Suomijos ir Lietuvos visuomenių mentalitetai skiriasi tuo, kad mes per šiuos 30 metų nuėjome į piktą ir žiaurią konkurenciją, užuot laikęsi bendruomeniškos idėjos. Mes nesugebėjome nunešti idėjų į plačiąją visuomenę.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Visą diskusijos tekstą netrukus skaitykite www.lyderiulaikas.smm.lt/lt/biblioteka.

 

„Lyderių laikas 3“ yra nacionalinis švietimo projektas. Vykdytojas – Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, partneriai – Mokyklų tobulinimo centras ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.