Lietuvos mokykla – atvira pasauliui. Žmonės migruoja

Zina Rimgailienė

„Iš pradžių pažink vaiką, o paskui jau mokyk…“ (Gražvydas Kazakevičius)

 

Ketvirtasis nacionalinis švietimo lyderystės forumas organizuotas vykdant projektą „Lyderių laikas 3“. Dviejų dienų renginyje kviesta kalbėtis apie mokyklą, gyvuojančią laisvoje šalyje, atvirą migruojančioms idėjoms, kultūroms, skirtingiems mokiniams ir jų šeimoms, socialiniams, kultūriniams iššūkiams ir naujoms galimybėms. Forumas skirtas migracijos iššūkiams ir galimybėms geriau suprasti. Kaip keičiasi mokykla didėjant mokinių įvairovei? Kokią įtaką demografiniai išbandymai daro mokyklos aplinkai ir kaip ji turėtų ugdyti po pasaulį pasklidusius tautiečius? Kaip ji gali padėti į gimtinę sugrįžusiems ir kaip lengvinti atvykstančiųjų integraciją?

 

Antrąją forumo dieną daugiau dėmesio skirta įtraukties svarbai šiuolaikinėje visuomenėje. Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius kalbėjo tema „Socialinio-ekonominio, kultūrinio konteksto įtaka mokinių pasiekimams“.

„Kontekstas gali turėti neigiamą poveikį vieniems aspektams, bet gali neturėti kitiems arba būti lengviau kompensuojamas. Kai dažniau susitikinėdavau su mokyklų bendruomenėmis, iškildavo klausimas apie konteksto poveikį. Ar mokykla gali jį kažkaip paveikti? Turiu pasakyti, kad mokyklos dažnai nori arba ir gyvena ne realiame, o menamame kontekste. Ir atsispirdamos nuo to menamo, įsivaizduojamo konteksto planuoja visus savo veiksmus. Bet ar jos iš tiesų pažįsta jį, tyrinėja? Juk mums šiandien mąstyti reikia žvelgiant per savo švietimo liniją. Kiek galime švietimo priemonėmis daryti poveikį vaikų pasiekimams šiame kontekste? (Aš dabar dažnai sužinau, kaip vadinasi tai, ką su kolegomis darėme prieš 25 metus.) Nėra visiems laikams duoto tam tikro socialinio-ekonominio, kultūrinio konteksto. Ar pamatome tą ribą, tą laiką, kai kontekstas padarė posūkį? Prieš gerą dešimtmetį (o gal ir anksčiau) mokyklose klausdavau, kokių kitokių vaikų jų įstaigose atsirado? Ne asocialių, ne socialinės rizikos šeimų, bet tėvų paliktų, kai šie išvyko dirbti į užsienį. Čia aiškus konteksto pasikeitimas vaikams, kurie ir bandydavo parodyti tai per tam tikrą savo elgseną. Mokykla mėgino reaguoti į šią vaikų grupę. Bet svarbiausia – laiku atpažinti realų kontekstą“, – kalbėjo švietimo ir mokslo viceministras.

 

Paskutinė iniciatyva, kurią pamačiau per įstatymų leidybą, tai švietimo įstatymo pataisos, kai šalia ikimokyklinio ugdymo atsiranda papildymas – vaikų priežiūra, namų auklės. Čia kalbame apie kokybišką ikimokyklinį ugdymą ar apie vaikų pasaugą? Tai yra ne švietimo, o socialinės sferos priemonės.

Jis akcentavo mokyklos bendradarbiavimo su tėvais būtinybę, nes jau tikrai nebepakanka aiškinti, kad į mokyklą dažniausiai ateina tie, kuriems gal net ir nelabai reikia, o kitų prisikviesti neįmanoma. G. Kazakevičius įsitikinęs, kad tėvus įmanoma įtraukti, prisijaukinti, prisikviesti, kad ir kokie abejingi savo vaikams ar asocialūs jie bebūtų. „Tik reikia galvoti, kaip mes kalbamės su tėvais. Jeigu pradėsime demonstruoti aukštąjį pilotažą apie ugdymo turinį, ugdymo tikslus ir pasiekimus, vargu ar tėvai, vieną kartą tai išklausę, sugrįš dar sykį į mokyklą. Jeigu norime, kad tėvai įsitrauktų į mokyklos gyvenimą, praktiškai turime patys juos ir atsivesti. Mano patirtis Žeimelyje rodo, kad galima netgi išblaivinti tam tikram laikui. Kolegos vėliau sakė: „Na ir kas, vis vien viskas grįžo į senas vėžes“, bet kai pagalvoji, kad ta mergaitė per savo septynerius gyvenimo metus turėjo galimybę bent vieną mėnesį matyti mamą kitokią ir gauti tiek visko reikalingo mokslams, supranti, jog buvo verta stengtis“, – dalijosi mintimis G. Kazakevičius.

 

Šį kartą nebuvo plačiau sustota prie konteksto poveikio mokinių mokymosi pasiekimams, kuriuos atskleidžia tarptautiniai tyrimai. Visi puikiai žinome, kad poveikį daro ir ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas, ir pamokų nelankymas ar vėlavimas, ir, žinoma, patyčios. Jeigu vaikas mokykloje turi patirti baimę arba jo pagrindinės mintys yra apie tai, kaip išgyventi tą dieną, kas bus per pertrauką, kas bus po pamokų, tai toks vaikas fiziškai klasėje yra, bet iš esmės jo mokykloje nėra, jis yra kitame pasaulyje, paskendęs savo problemose. Ir kuria kitokias strategijas. „Bet pats žinojimas savaime nieko nekeičia. Kaita prasideda tada, kai mes bent jau pabandome kažką daryti. O jei su žmonėmis nesusišneki, jų neįtrauki, iš esmės gali pats sau transliuoti ką nori, gyventi dramblio kaulo bokšte, deklaruoti gražias idėjas ir atėjus kitam etapui pamatyti, kad įvyko tiktai tos pačios kultūros perkūrimas, bet ne pokytis“, – apibendrino viceministras.

 

Jis dalijosi mintimis ir apie tai, kaip turėtume veikti, kad ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas įgytų didesnę aprėptį, ir perspėjo dėl čia slypinčių pavojų. „Jeigu pradėsime galvoti tik apie aprėptį, didesnį įtraukimą, ar nepamesime kokybiško ikimokyklinio ugdymo? Paskutinė iniciatyva, kurią pamačiau per įstatymų leidybą, tai švietimo įstatymo pataisos, kai šalia ikimokyklinio ugdymo atsiranda papildymas – vaikų priežiūra, namų auklės. Tai reiškia, kad nedirbantys ar pensinio amžiaus žmonės gali prižiūrėti tam tikrą laiką kokius penkis vaikus, išsiėmę individualios veiklos pažymėjimą. Čia kalbame apie kokybišką ikimokyklinį ugdymą ar apie vaikų pasaugą? Tai yra ne švietimo, o socialinės sferos priemonės. Juo labiau kad čia net nekeliamas prižiūrinčiojo išsilavinimo, supratimo apie ankstyvąjį ikimokyklinį ugdymą klausimas, nenumatyta jokių apsaugos priemonių“, – sakė jis.

 

G. Kazakevičius, atsakydamas į klausimus iš auditorijos, užsiminė apie pagalbos specialistų, socialinių pedagogų jaučiamas problemas. Vienur stinga, kitur jie atleidinėjami. Mokytojo pagalbininko etatui yra skiriamas finansavimas, tačiau pinigai kartais pasiekia mokyklas, neturinčias tokio specialisto. Ir atgal negrįžta, jie panaudojami kažkam kitam. Iškyla klausimas, kaip padaryti, kad mūsų šalyje finansavimas pasiektų tuos, kuriems jis skirtas? Kaip pasiekti įtrauktį nepametant kokybės? Viceministro manymu, tam mes turime skirti daugiausia dėmesio, galbūt net kartais aukodami „šventąjį turinį“. Nes kas yra svarbiau už vaiką? „Lūkesčių klausimas. Mokslininkai sako, kad vienas iš dalykų, darančių didžiausią poveikį pasiekimams, yra lūkesčiai arba tikėjimas vaiku. Ir to tikėjimo demonstravimas: ,,Aš tavimi tikiu, tu gali, tu gali čia, o tu gali ten.“ Ir nuolatinis rodymas: „Aš iš tavęs daug tikiuosi.“ Tada ir vaikas pradeda priimti tą pasitikėjimą, nes: „Aš matau, kad tau iš tiesų rūpiu.“ Kitas dalykas – santykis: mokinio-mokytojo, studento-dėstytojo. Lietuvoje jis yra nelabai koks. Prisimenu vieną Vilkaviškio mokyklą, kurioje kūrėme mokomąjį filmą. Ten nuskambėjo frazė, dėl kurios verta šį filmą pažiūrėti: „Per šiuos metus mes supratome, kad pirmiausia pažink vaiką, o jau paskui pradėk mokyti. Jeigu tu jo nepažįsti, tada ir visi kiti tavo bandymai gali būti nesėkmingi“, – kalbėjo pranešėjas. – Neseniai Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo atidaryta Kelmės specialiosios mokyklos vaikų darbų paroda. Kas lėmė tokį fantastišką rezultatą, kurį jie demonstravo? Kantrybė: nepavyks per mėnesį, pavyks per metus, bet mes nueisime tam tikrą kelią kartu; tikėjimas: tie vaikai gali, nors ir turi sunkias negalias; suaugusio žmogaus nuoširdumas. Juk vaikai kaip niekas kitas pajaučia, ar čia tik tavo darbas, ar „iš tiesų aš tau rūpiu“. Ko gero, taip ir prasideda tas santykio kūrimas. Mano giliu įsitikinimu, švietimas visų pirma yra santykiai. Jei jų nesusikursi, nebus ir kitų dalykų.“

 

Kalbėdamas apie paramą vaikams kaip galimybę augti socialiai teisingoje aplinkoje, viceministras minėjo ilgąją mokyklą, visos dienos mokyklą ir teigė, kad „tai yra ne kažkoks priverstinis būdas, o greičiau vadovavimasis skandinavišku principu, kad kiekviena mokykla turi sudaryti tą galimybę, bet ne kiekvienas vaikas būtinai turi ja pasinaudoti“. Jis teigė, kad tiek fizinis, tiek emocinis, tiek psichologinis saugumas (kitais žodžiais tariant, patyčių prevencija) greitų rezultatų neduoda. Jeigu tikslingai dirbama, poveikį galima pamatyti tik po kelerių metų, todėl labai svarbu darbas su šeima, nes nieko gero negalima tikėtis nuošalyje paliekant šeimą. „Bet visa tai gali vykti tik tada, kai permąstysime mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo klausimus. Visada pasisakau už principą, kad mažiau reiškia daugiau, t. y. ne kiekiai, ne seminarų ar dalyvių ir pažymėjimų skaičius ką nors lemia. Jei pasirenkama viena ar dvi temos ir jos plėtojamos ilgesnį laiką, jei į tai investuojama, tikrai galima tikėtis poveikio. Susikoncentruokime, neišblaškykime pajėgų, neišblaškykime lėšų“, – kvietė G. Kazakevičius.

Mokykla, atvira visiems…

 

Diskusijoje „Ką reikia daryti, kad mokykla būtų atvira visiems ir įvairiems mokiniams?“ dalyvavo Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro vadovas Vaidas Bacys, dr. Lina Miltenienė iš Šiaulių universiteto, dr. Auksė Petruškevičiūtė iš Lietuvos edukologijos universiteto, lektorė Aušra Simoniukšytė iš Vilniaus kolegijos, dr. Karolis Žibas iš Vytauto Didžiojo universiteto. Diskusiją vedė doc. dr. Emilija Sakadolskienė iš Vilniaus universiteto.

 

E. Sakadolskienė. Pradėkime nuo sampratos. Kas yra įtraukusis ugdymas, kaip ši samprata keitėsi? Mūsų diskusija turi būti orientuota į kaitą, ne tik esamos padėties apibūdinimą ir įvertinimą.

K. Žibas. Galvodamas apie įtraukųjį ugdymą visada mąstau apie globalųjį kontekstą. Neišspręsime savo kiemo problemų, kol neišspręsime globalių. Turime matyti, kokia šiandien yra pasaulinė socialinė ir ekonominė nelygybė, kokia klimato kaita, koks yra darnusis vystymasis. Čia esminiai dalykai, per kuriuos turi ateiti ir šiuolaikinis įtraukusis švietimas. Mokytojai ir mokinai turi suvokti, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, yra tik dalelytė globalaus vystymosi pasekmių. Šiandien 1 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų turi tiek, kiek pusė visos populiacijos. O kokia atskirtis Lietuvoje – apie 550 tūkst. žmonių gyvena ant skurdo ribos. Tai yra globalizacijos pasekmė. Ir čia įtraukusis ugdymas turi surasti tam tikras patrauklias formas, kad papasakotų apie globalizacijos sunkumus. Jau ikimokyklinukai turi žinoti, kad gyvena globaliame pasaulyje, nes tik tokiu būdu galima susikurti empatiją sau ir kitiems, visam šiam procesui, visam pažeidžiamumui.

 

E. Sakadolskienė. Anksčiau kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą apsiribodavome negalia, specialiaisiais poreikiais. Lina kalbės apie tai, kaip ši sąvoka plečiasi.

L. Miltenienė. Šiandien mes tikrai turime matyti viso pasaulio kontekstą ir Lietuvą Europoje bei pasaulyje. Tikslai, kurie keliami darniam vystymuisi, gerovės visuomenei, yra neatsiejami nuo švietimo. Švietimas ir yra tas įrankis, kuris gali padėti sukurti tvarią visuomenę, o tvari visuomenė neįsivaizduojama be socialinio teisingumo, be įvairovės ir pagarbos jai, be lygiavertiškumo, be pagarbos žmogaus teisėms. Mokslininkai kalba apie įtraukųjį (inkliuzinį) ugdymą kaip būtiną sąlygą, kuriant tvarią gerovės visuomenę. Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvoje ilgą laiką įtraukusis ugdymas buvo siejamas su specialiaisiais poreikiais? Aš tai sieju su mūsų visuomenės homogeniškumu. Pasaulyje migruoja apie 3 proc. žmonių, turinčių specialiųjų poreikių dėl negalių ar sutrikimų. Iš šių žmonių atstovų šeimų kilo judėjimas link lygiavertiškumo ir žmogaus teisių. Kilo mintis, kad vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, geriausia ugdymo įstaiga yra bendra mokykla. Svarbu, kad visi turėtų galimybę būti kartu. Platesnė samprata atsirado po pasaulinio forumo 2000 m., kada pradėta daugiau kalbėti ne tik apie neįgaliųjų, bet ir pabėgėlių, krizinėse situacijose atsidūrusių, sergančių AIDS ir kitų žmonių teises. 2008 m. UNESCO surengtos tarptautinės konferencijos priimta deklaracija yra žinutė, kaip turėtume aiškinti, kas yra įtraukusis ugdymas: tai nenutrūkstamas procesas, švietimo tobulinimas, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymą kiekvienam visuomenės nariui, nepaisant bet kokių jo skirtybių. Vėliau ši samprata buvo plėtojama toliau, atsirado tokios sąvokos kaip kliūčių mažinimas ar vengimas, numatymas, o jei jau atsirado, šalinimas, bet vadovaujantis ne lygiavos, o lygiavertiškumo principu, atsižvelgiant į kiekvieno poreikį.

 

E. Sakadolskienė. Šiandien daugiau kalbame apie sociologinius dalykus, bet pasigendu minčių apie skirtingus mokymosi stilius, kurie įtraukia ir intravertą, ir ekstravertą, ir tą, kuris mėgsta mokytis socialiai bendraudamas, ir tą, kuris individualistas… Ugdymo būdai ir iššūkiai, ugdymo organizavimas.

Visų pirma pasakysiu, kad nelabai tikiu socialiniu teisingumu, labiau – socialine atsakomybe. Ir nelabai tikiu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, labiau – būtinybe ugdyti socialinį atsparumą.

V. Bacys. Visų pirma pasakysiu, kad nelabai tikiu socialiniu teisingumu, labiau – socialine atsakomybe. Ir nelabai tikiu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, labiau – būtinybe ugdyti socialinį atsparumą, kai atsiranda tam tikri bendruomeniniai veiksmai, neprieštaraujantys darniam vystymuisi. Mes dabar į įvairovę žiūrime kaip į tam tikrą kliuvinį, o bendruomenėje tu privalai vadovautis nuostata, kad įvairovė yra gėris. Mokykloje mokosi 10 mokinių, atvykusių iš užsienio: Italijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kt. Kalbame apie lietuvybės išsaugojimą, o kaip išsaugoti tose šeimose, pavyzdžiui, itališkumą? Ir vėl turime įvairovę, tik kitu kampu. Ar mes norime juos integruoti asimiliuodami, ar saugoti ir pripažinti jų skirtybes? Aš galvoju, kad daug niuansų mokykloje yra reglamentuoti ir jos pačios nieko nebesprendžia. Žmonės praranda savybę svajoti, įgyja savybę veikti. O kai nustoja veikti, vykdo instrukcijas. Ir tada atsiranda tokie pasakymai: tas neįmanoma, to negalima, taip nebūna ir pan. Tiek didelės, tiek mažos mokyklos susiduria su tomis pačiomis problemomis. Švietimo sistema labai segreguojanti. Kai vadovavau didelei mokyklai, buvo iškilusi dilema: ateina vaikas, turintis aiškiai išreikštų specialiųjų poreikių, o aš neturiu specialistų, ar privalau priimti jį į mokyklą? Labai džiaugiuosi, kad 80 mokinukų tėvai sutiko iš mokinio krepšelio finansuoti mokytojo padėjėjo etatą, nes tam vaikui to reikia. Nors tėvai galėjo sakyti: „Suteikite geriau mano vaikui neformalųjį ugdymą.“ Čia jau yra socialinė atsakomybė. Tas vaikas – šalia mūsų vaikų, tad mes privalome jam garantuoti galimybę. Leiskime svajoti, o mūsų svajones tegul užrašo valdininkai…

 

E. Sakadolskienė. Hormonai su kojytėmis – ankstyvoji paauglystė. Yra grupė vaikų tarp 10 ir 15 metų, kurie nenori mokytis ir lankyti mokyklos. Auksė yra susipažinusi su tarptautine sistema, suteikiančia šiems vaikams galimybių. Ji rūpinasi, kaip padėti vaikams, kurie jaučia alergiją mokyklai dėl pačių įvairiausių priežasčių, o dažniausiai pati mokykla būna tos alergijos sukėlėja.

A. Petruškevičiūtė. Viceministras šiandien kalbėjo, kad pirmiausia reikia pažinti, o paskui pradėti mokyti. Jau kelerius metus Lietuvoje entuziastų dėka diegiamas produktyvusis mokymas. Hormonų audros atveda į mokyklas paauglių, turinčių labai didelių asmeninių individualių poreikių, būtent ši amžiaus grupė tampa ypač jautri ir socialiniams iššūkiams, ir mokslams. Keturios Lietuvos mokyklos paaugliams, kurie nori mokytis kitaip, nes yra praradę motyvaciją ar neturi mokymosi įgūdžių, dviem metams siūlo tokį mokymosi modelį, kuriame svarbiausia padėti išmokti mokytis, naudojant individualaus mokymosi metodą, personalizuotą grupinį konsultavimą ir t. t. Tris dienas mokomasi mokykloje, dvi – praktinio mokymosi vietose bendruomenėje. Ir tokiu būdu visa bendruomenė prisiima atsakomybę, kaip padėti šitam vaikui įgyti socialinių, mokymosi įgūdžių, pasirinkti tolesnį savo kelią. Modelis reikalauja didelių mūsų mąstymo pokyčių, nes kai kurios mokyklos galvoja, kad tai yra ne prestižas ir dar labiau padidina socialinę atskirtį, bet iš tiesų tai vaikams padeda sugrįžti į mokymosi kelią, geriau pasirinkti profesiją. Ir kartais pagrindinę mokyklą jie baigia geriau už kitus mokinius. Bet tai reikalauja pokyčių mūsų pačių galvose ir dar šiokio tokio papildomo finansavimo.

 

A. Simoniukštytė. Socialinė neteisybė yra pirmasis dalykas, su kuriuo susiduriame kalbėdami apie romus. Kultūrinė įvairovė dažnai nulemia socialinę nelygybę. Jeigu tu priklausai tam tikrai kultūrinei grupei, dažnai tai nulemia tavo padėtį socialinėje hierarchijoje. Žinau, ką patiria romai, ir tai man leidžia visas „aukštąsias filosofijas“ nuleisti ant žemės. Pavyzdžiui, viena mergaitė, vardu Rada, iš taboro labai norėjo į mokyklą. Kartu su ja buvusi savanorė pasakojo, kaip Rados akivaizdoje rugsėjo 1 d.  vyko diskusija tarp dviejų mokytojų, kuri paims ją į savo klasę. Bet kai išrikiavo pirmokėlius ir mokytoja visiems įteikė pirmoko pasą, mokytoja pro Radą tiesiog praėjo. Po viso renginio savanorė paklausė, kodėl nedavė Radai. Mokytoja atsakė: „Taigi ji – čigonė.“ Mano galva, tai kelia daugybę klausimų, bet galbūt čia jau tektų kalbėti apie mokytojų rengimą.

 

V. Bacys. Pavyzdys spalvingas, bet čia tik mokytojo konservatizmas… Galiu papasakoti kitą atvejį, kai mokykloje, kurioje mokosi 500 mokinių, prie klasės durų guli neįgalus vaikas ir niekas neprieina jam padėti…

E. Sakadolskienė. Tai parodo, kaip mokykla įtvirtina socialinę nelygybę. Parodo, kaip mokytojams stinga sąmoningumo, supratimo, kokį vaidmenį jie atlieka. Pakalbėkime dabar apie bendrojo ugdymo programas. Kas jose turi keistis?

V. Bacys. Analizavome, kiek bendrosios programos atspindi migraciją ir įvairovę apskritai. Reikia pripažinti, kad turime labai skurdžias programas. Pasekime pabėgėlio vaiko kelią Lietuvoje per švietimo sistemą. Pabradė: uždara teritorija, saugoma šunų ir ginkluotų žmonių. (O jie bėgo nuo karo.) Po metų – Rūkla, o vėliau kelias į Klaipėdą, Kėdainius, Vilnių, kur jie eina į trečią mokyklą, joje susiduria su lygiai tokia pat struktūrine diskriminacija kaip romų mergaitė. Nors čia yra jau visos mūsų bendruomenės atsakomybė. Be galo trūksta empatijos, suvokimo, iš kur tas pabėgėlis Lietuvoje atsiranda. Ir vėl grįžtame prie to paties globalaus švietimo. Šiandien mūsų švietimo sistema apskritai ir bendrosios programos konkrečiai nėra jautrios įvairovei iš vienos pusės ir migracijos procesams iš kitos pusės. Mums atrodo, kad svarbiausia migracijos procese yra lietuvybė…

E. Sakadolskienė. Ir vadovėliai, sklidini stereotipų, prie to prisideda, o mokytojai dažniausiai ir vadovaujasi vadovėliu, o ne programomis.

 

Apžvelgiant diskusiją kalbėta, kad norint kaitos reikia, jog pedagogas būtų tam pasirengęs. Galima daug kalbėti ir apie studentus, ir apie mentorius mokyklose, pas kuriuos juos siunčiame. Būtent mentoriai kartais tampa silpnąja grandimi. Nueina studentas į mokyklą, o mentorius dirba taip, kaip universitetuose sakoma nedirbti. Daugeliui diskusijos dalyvių šviesų įspūdį paliko Ingos Grinytės-Fedčuk iš Stokholmo (Švedija) pastebėjimai: „Švedijoje švietimo sistema sutvarkyta taip, kad visi turėtų galimybę būti priimti. Ugdymo programos sudarytos taip, kad tavo tapatybė pateikiama kaip vertybė.“

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

 

„Lyderių laikas 3“ yra nacionalinis švietimo projektas. Vykdytojas – Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, partneriai – Mokyklų tobulinimo centras ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (8)

  • Jurgita

    Ir dar: noriu padėkoti, kad informacijos apie tokį svarbų renginį galima rasti „Švietimo naujienose“ (na, žinoma, ir paties projekto, organizavusio forumą, svetainėje), šaltinyje, kuriam rūpi švietimas. Ar daugiau nėra gebančių rašyti švietimo tematika? O gal tai ne švietimo reikalas?

    • Redaktorė

      Neseniai man jauna, ir galimai, kolegė paaiškino, kad rašydamas apie švietimą įvaizdžio nesusikursi, nes darbo daug, skaitytojų ir pinigų mažai… tai štai kaip, Jurgita.

  • Asta

    Kurį laiką teko susidurti su dviejų skirtingų mokyklų tėvais. Norėčiau pastebėti, kad kalbant apie tėvų įsitraukimą reiktų pirmiausia kalbėti apie tai, kokią visuomenę turim. O turim ne kažką. Negerbiamas joks žmogus. Nei jaunas, nei senas, nei žinantis, nei su patirtim, nei be jos. Joks. Visais lygmenim. Demokratija suvokiama kaip galėjimas daryt bet ką, bet kur, prasilenkiant su įstatymais ir sveiku protu. Elementarios kultūros trūkumas. Su tuo tiesiogiai susiduriama mokykloje siekiant įtraukti tėvus. Dažnai jie neateina kviečiami nei į koncertus, nei į kitus renginius, tačiau moka deklaruoti kaip viso to nori. O kai ateina eilė veikti, kai mokykla suteikia galimybes veikti nelieka norinčių veikti, nes šiuolaikiniai tėvai neranda laiko savo vaikams, jau nekalbu apie mokyklą. Yra ir kitas atvejas- kai norima veikti: keisti švietimo sistemą pradedant nuo vaiko mokyklos: pakeist programas, mokytojus, pamokų kiekius, tvarkas, administraciją, kuri „stagnacinė” , nes neleidžia „veikti” motyvuodama ŠMM dokumentais ( juk atsakomybę už mokyklos veiklą ne tėvai neša) Motyvas- stagnacija ir sovietizmas. Mat jie matę Europos, o mokytojai, administracija, švietimo politikai ne. Tada tokie „visažiniai” tampa nesuvaldomi, mokykloje dirbantys atsiduria po presu: negali pakeisti švietimo politikos prioritetų, dokumentų, programų ir t.t.ir kt. ir yra kalami prie sienos kaip nevykėliai, nes pagarbos mokytojui jau seniai visuomeneje nėra.
    Kuriuos kviečia įdarbinti gerbiamas viceministras? Ir…ar jau mokykloje nebeturim ką veikt, kad turim dar ir šviest, prusint, blaivint, įdarbint tėvus? Kada tada vest pamokas? Kaip siekt pasiekimų? Gal tokiems fantazuotojams reiktų asmeniniu pavyzdžiu parodyti kaip tai daroma ir palikus šiltas kėdes bent metams užimti mokyklos vadovo kėdę ir per tuos metus padaryti tuos bendruomenės kūrimo, tėvų įtraukimo pavyzdžius Lietuvai. Nes svajot ar kalbėt tuščiai galim, kraut irgi, bet ar turim kas veža?
    Juk patys politikai jau nebegerbiat nei mokyklos, nei mokytojų, nei vadovų. Kada buvo kalba apie NORMALIAS DARBO SĄLYGAS, o ne apie tai, ką vėl numesit ir …tegul sukasi kaip išmano.
    Ir dar.. siūlau pavažiuot į Baltarusiją ir pakalbėt su lietuviškos mokyklos mokytojais apie tėvų įtraukimą, blaivinimą ir kt. Jie ir po namus vaikšto, dujų čiaupus tikrina ir ne tik. Tik įtraukt lengviau- asocialius tėvus mokyklai atidirbt policija atveža. Ar mes irgi lygiuosimės į juos ir tarnybos atveš ar turim patys atsivežt, gerbiamas viceministre?

    • Evaldas

      Su kai kuo galima sutikti. Pavyzdžiui, su laiko trūkumu saviems vaikams. Bet …Kažkaip čia emocijos ima viršų, nukrypta į kraštutinumus. Straipsnyje, beje, paminėtas tas „sustingęs“ ekonominis-socialinis kontekstas. Jei jau vieną kartą ar du kartus kažkas nepavyko dėl tikro ar tariamo tėvų abejingumo, tai jau viskas? Taip bus amžinai? Keisti nieko nereikia? Dar blogiau – kadangi planuose tas vadinamas darbas su tėvais kaip ir privalomas, tai ir toliau vykdysim tėvų švietimą, netikėdami tuo, ką darome? Tai kam tada darome? O juk perpasakotoje viceministro kalboje yra ir realus nors kažkokio rezultatyvaus darbo iš tų laikų, kai jis buvo direktorius, pavyzdys.
      Turiu tiek mokytojo, tiek mokyklinio amžiaus vaikų tėvo patirties. Pastaroji man tikrai leidžia daryti prielaidą, kad kartais gal net visai nereikia to švietimo, kai jis atliekamas tik dėl formalių ataskaitų.
      Ir dar… „pagarbos mokytojui jau seniai visuomeneje nėra“? Išmatuota procentais? Tai kodėl pasitikėjimas švietimu vis dar kartais patenka į patikimiausių institucijų pirmąjį penketuką? Be to, gal laikas suprasti, kad vien buvimas mokytoju arba mokyklos direktoriumi automatiškai pagarbos nesuteikia. ne valstietiškos Smetonos laikų Lietuvos laikai. Pagarba – individualus atlygis už darbą.

  • Evaldas

    Šiaip, viceministras („… tėvus įmanoma įtraukti, prisijaukinti, prisikviesti, kad ir kokie abejingi savo vaikams ar asocialūs jie bebūtų“) patvirtino vieną prieš keletą metų pastebėtą tendenciją. Rengdamasis vienam seminarui, tuomet pasidomėjau mokyklų veiklos planais. Peržiūrėjęs ne vieną dešimtį mokyklų dokumentų, supratau, kad skambiai vadinta veiklos rūšis „Bendradarbiavimas su tėvais“ ar net „Mokyklos bendruomėnės stiprinimas“ dažniausiai baigdavosi t.v. tėvų informavimu – paskaitomis, pokalbiais apie vaikų (ne)pažangumą. Labai retais atvejais – atvirų durų dienomis, koncertais ar parodomis tėvams, bendromis mokinių ir tėvų išvykomis. Planų apie realų mokinių tėvų įtraukimą į mokyklos veiklų gyvenimą tiesiog nepavyko aptikti. Gal nemokėjau ieškoti?
    Ir dar… Pavartykim tuos pačius mokyklų veiklos planus šiandien, ypač – tas vietas, kurios įvardytos „SSGG“. Metai iš metų ryšiai su tėvais, tėvų domėjimasis atžalų gyvenimų kartojami silpnybių ir grėsmių skiltyse. Ar iš tikro pripažįstamas bejėgiškumas šioje srityje ir bus kartojama tol, kol gyvuos tos SSGG formos?

    • Evaldas

      Prieš tai esančiame komentare vietoj „mokyklos veiklų gyvenimą“ turėtų būti „mokyklos gyvenimo ar veiklų planavimą“.

    • Redaktorė

      Būtų gerai, jei kas pasidalintų iš mokyklų savo pastebėjimais. Socialiniuose tinkluose jau prasideda diskusijos, kad ne visos mokyklos nori tėvus įsileisti, jei šie ne pinigėlį, o paslaugą siūlo… Matyt mokykla mokyklai nelygu.

  • Jurgita

    Taip, mums tenka laimė ir garbė gyventi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio metais. Šiuo laikmečiu kaip tik dar daugiau kyla minčių apie mūsų vietą pasaulyje, kurio dalis mes esame. Pasaulis (taigi, ir mes) gyvena globalių pokyčių sąlygomis. Todėl negalime užsimerkti, sėdėti ir laukti, kol viskas išsispęs savaime – ir bus įveikta ekonominė nelygybė, ir įsivyraus socialinis teisingumas, ir klimato kaita susireguliuos, ir migruojančios idėjos taps savos, ir skirtingiausius žmones, su kuriais ir tarp kurių gyvename, puikiai suprasime, priimsime kaip save (nors ir tai ne visada pavyksta)…
    Nekyla nė menkiausių abejonių, kad tokiame judriame margumyne švietimas, mokykla – galingas įrankis, padedantis kurti tvarią visuomenę. Ir būtent jis turėtų padėti žmonėms, nors pamažu, nors per ilgą laiką, išsivaduoti nuo stereotipiško mąstymo, siauro požiūrio į įvairovę, netolerancijos, savanaudiškumo, nesupratimo, nemeilės šalia esančiam…
    Šis švietimo lyderystės forumas kaip tik ir „užkabino“ susirinkusių į jį iš visos Lietuvos ir užsienio šalių žmonių, turinčių noro išsiaiškinti, suprasti ir veikti gyslelę, suvirpino „lyderyšką“ jų pašaukimo keistis patiems, burti pasirengusiuosius drauge įgyvendinti pokyčius mokykloje, švietime, o per jį – „savo kieme“, savo šalyje, savo pasaulyje, vidinę stygą.

    Juk drauge – mes stipresni. Juk drauge mes pasieksime, kad apie tai išgirstų, sužinotų ne tik mūsų draugai, pažįstami, kolegos, bet kad žinia apie tai, jog nesėdime ir nesėdėsime sudėję rankas, pasiektų ir inertiškas struktūras, pasklistų po pasaulį, griautų stereotipus, paskatintų atsigręžti į šalia esantį – vaiką, suaugusįjį, senolį, šviesiaodį, tamsiaodį, sveiką sergantį, kitaip mąstantį, kitokį nei aš… Todėl ir vyko forumas 🙂