Lietuvininkų spintoje daug turtų

Andželika Jasienė
,
Klaipėdos r. Agluonėnų l.-d. „Nykštukas“ direktorė

Ne drapana gražina žmogų, o žmogus drapanas. Taip sakydavo žmonės prieš šimtą metų, sako ir dabar, norėdami pabrėžti, koks svarbus vidinis kiekvieno mūsų grožis, koks svarbus vidinis laisvės pojūtis dėvint savo tautinį ar kitokį drabužį. Apie paprastuose liaudies pasakymuose, pastebėjimuose slypinčią išmintį birželio 7 d. Klaipėdos rajono ir regiono pedagogai susitikę kalbėjosi Agluonėnų etnografinėje sodyboje-muziejuje vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse „Lietuvininkų spintos turtai“. Į renginį atvyko garbios viešnios: buvusi ilgametė Agluonėnų lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktorė Gražina Treigienė, Klaipėdos etnokultūros centro dailininkė-etnologė Elena Matulionienė. Kartu su bendraminčiais tautodailininkais Rimante Šalčiuviene, Šalne ir Audriumi Valčiukais Agluonėnų lopšelio-darželio pedagogės parengė įdomią ir naudingą kūrybinių dirbtuvių programą.

 

Mylėk seną drabužį ir naujas bus. Svarstėme, kas būtų mus sutikę Agluonėnų etnografinėje sodyboje, jei būtume čia atėję prieš šimtą metų? Ar svetingai? Kaip pakalbintų, kuo pavaišintų? Kaip gerai, kad išmintingi žmonės prieš 35 metus rūpinosi šios sodybos išlikimu. Išlikusi Agluonėnų etnografinė sodyba-muziejus, čia gyvenusių paskutinių šeimininkų daiktai leidžia mums įsivaizduoti, sudabartinti praeitį. Kaip gerai, kad kūrybiški žmonės prieš 35 metus prakalbino Agluonėnų etnografinės sodybos-muziejaus klojimą ir jis tapo klojimo teatru, žinomu ne tik Lietuvoje. Jaukiai įsikūrę, įsiklausę į klojimo dvasią, džiaugėmės darželio priešmokyklinio amžiaus vaikų ir pedagogių sukurtu vaidinimu „Kabakšt kabaldakšt“. Etnografinė sodyba – ypatinga autentiška edukacinė erdvė vaikų etninės kultūros ugdymui. Agluonėnų lopšelio-darželio edukacinė programa „Iš kartos į kartą“ nuo 2010 m. įsitraukusi į Klaipėdos rajono etninės kultūros plėtros programą. Gaudami dalinį programos finansavimą galime į veiklas su vaikais, pedagogais pakviesti tautodailininkų, rengti kūrybines parodas, metodinius renginius. Nuo 2006 m. Agluonėnų etnografinėje sodyboje-muziejuje, bendradarbiaudami su Gargždų krašto muziejumi, bendruomeniškai švenčiame Jurgines. Šiemet į dvyliktas Jurgines buvo suvažiavę 170 bičiulių iš Klaipėdos, Palangos, Šilutės rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Nuosekli etninės kultūros ugdymo veikla augina norą giliau pažinti, stiprina ryšius su tradicijomis.

 

Svetimi rūbai nešildo. Vienas iš etninio savitumo ženklų yra tautinis drabužis. Mes, lopšelio-darželio pedagogės, savo tautinį kostiumą pradėjome kurti nuo detalių, kurios būdingos lietuvininkų kraštui. Pirmiausia sumanėme pasisiūti delmonus. Dalijomės žiniomis, kas, kur, ką matėme. Tautodailininkė Rimantė Šalčiuvienė perprato, kaip delmonas siuvamas. Kiekviena išsisiuvinėjome mielesnį raštą. Kita savita Klaipėdos krašto moterų tautinio kostiumo detalė – kepurėlė. Sunku buvo rasti pavyzdžių, kaip teisingai pasiūti moterų kepurėlę. Auklėtoja Renata Kutkė sudarė brėžinius, pasisiuvome, išsiuvinėjome savo kepurėles. Riešinės – brangi ir daug laiko reikalaujanti tautinio drabužio detalė. Kaip megzti riešines, kūrybinėse dirbtuvėse parodė ir mokė auklėtoja Vaida Tiškuvienė. Auklėtoja surengė savo kurtų riešinių parodą. Ji šia kūrybine „liga“ užkrečia ir kitas darželio darbuotojas. Riešinių mezgimo kūrybinėse dirbtuvėse talkino mokytojo padėjėja Jūratė Buivydienė. Buvo sakoma, kad šiuršis – ne drabužis, merga – ne šeimyna, ožka – ne gyvulys. Bet kaip atrodytų tautinis kostiumas be šiuršio? Sodybos troboje įsikūrusi tautodailininkė Rimantė Šalčiuvienė rankine siuvimo mašina mokė siūti šiuršį. Taip pamažu kuriame savo tautinį kostiumą, galėsiantį garbingai kaboti spintoje tarp išeiginių suknelių. Tačiau jaučiame, kad nepakanka tik praktinio patyrimo, reikia ir teorinių žinių.

 

Geri drabužiai praveria duris. Kokių turtų yra lietuvininkų spintoje, geriausiai papasakoti ir daug patarti gali E. Matulionienė, Klaipėdos etnokultūros centro dailininkė-etnologė, tyrinėjanti, populiarinanti ir gaivinanti Mažosios Lietuvos liaudies meną, o ypač tautinį kostiumą.

Sužinojome įdomių dalykų apie Klaipėdos krašto moterų ir vyrų tautinius drabužius, būdingus galvos apdangalus, kostiumo detales, susidarėme bendresnį ir išsamesnį vaizdinį apie istorinio laikmečio įtaką tautinio kostiumo kūrimuisi, išlikimui. Lietuvininkų spintoje daug turtų, dar ne vieną kartą galėtume praverti ir atrasti nauja, išmokti, pasidalyti, vieni kitus praturtinti, sustiprinti norą gilintis ir tęsti.

Tautodailininkai Šalnė ir Audrius Valčiukai pakvietė į pievą prisirinkti smilgų, žolynų. Keramikos kūrybinėse dirbtuvėse etnografinės sodybos galerijoje jų mokomi kūrėme muilines. Surinkti žolynai, papuošę kūrybinius darbus, primins malonų laiką, praleistą Agluonėnų etnografinėje sodyboje-muziejuje.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse „Lietuvininkų spintos turtai“ be skubėjimo, be įtampos, skirdami brangaus laiko sau, sužinojome, išmokome, sukūrėme, išbandėme senovinius kafijos, šišioniškių pyragų receptus, pabuvome su bendraminčiais, pasidalijome mintimis, susidraugavome. Tikimės, kad kūrybinės dirbtuvės išaugs į tradicinį etninės kūrybos renginį pedagogams. Liaudies išmintis nesensta: brangus rūbas saugomas, doras žmogus visų gerbiamas.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *