Lietuva be piliečių – Lietuva be ateities
1917 m. rugsėjo 21 d. išrinkta Lietuvos Taryba buvo lietuvių politikos centras, jungęs ir koordinavęs viso pasaulio lietuvių veiklą siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tapęs Lietuvos valstybės kūrimo ir atstovavimo organu. Lietuvos Taryba į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir pripažinimą nukreiptą politiką, Lietuvos Tarybos atstovavimą, ryšių palaikymą bei Lietuvos piliečių gynimą užsienyje vykdė diplomatinėmis priemonėmis – tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai su užsienio šalių politikais ir diplomatais bendravo Lietuvos Tarybos prezidiumo nariai, netiesiogiai – Lietuvos Tarybos įgaliotiniai, vyriausieji įgaliotiniai, Lietuvos Tarybos įgaliotos lietuvių institucijos užsienyje – lietuvių tautos tarybos (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šveicarijoje), vyriausiosios lietuvių tautos tarybos (Rusijos europinėje dalyje, Urale ir Sibire, Ukrainoje, Gruzijoje, Šiaurės Kaukaze). Lietuvos Tarybos 1918 m. pavasarį pradėtą Lietuvos piliečių susigrąžinimo politiką tęsė 1918 m. lapkričio 11 d. suformuota Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir jos paskirti atstovai ar įgaliotiniai užsienio šalyse.
Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusijos gilumą pasitraukė apie 300 tūkst. lietuvių. Vieni savo noru, kiti verčiami. Jie išsibarstė po visą europinę Rusijos dalį, Uralą ir Sibiro platybes. 1918 m. kovo mėnesį, pasirašius Brest Litovsko sutartį, prasidėjo jų grįžimas į Tėvynę. Lietuvos Taryba Vilniuje ir Vyriausioji Lietuvių Taryba Rusijoje (Voroneže) 1918 m. balandžio mėnesį sutartinai pradėjo tremtinių ir pabėgėlių grąžinimo darbus. Kuriant valstybę reikėjo jungtinių pajėgų. Todėl grąžinant pabėgėlius 1918 m. prioritetas teiktas inteligentams ir žemdirbiams. Kiekvienas į Lietuvą sugrįžtantis, galintis ją savo darbu kurti pilietis buvo didelė vertybė. Juk Lietuva be piliečių, Lietuva – be ateities. Tada valstybės kūrėjai buvo lyg karalius Mindaugas, tveriantis Lietuvą.
Į Lietuvą sugrįžę tremtiniai tapo pirmaisiais Lietuvos Tarybos įgaliotiniais Sovietų Rusijoje pabėgėlių grąžinimo reikalams. Į Voronežą parvežti lietuvių mokinių išvyko Teresa Prapuolenytė, į Tambovą ir Jaroslavlį – kunigas Julius Jasienskis, vėliau – Liudas Daukša. Vyriausiuoju įgaliotiniu Rusijoje Lietuvos Taryba 1918 m. gegužę paskyrė Česlovą Landsbergį. Tiesa, nuvykus į Maskvą 1918 m. birželį jam sunkiai sekėsi susitarti su Vokietijos generaliniu konsulu (dr. Walteriu Kaliu) dėl Lietuvos piliečių pasų išdavimo tvarkos. Vokiečiai reikalavo, kad pasus išduotų jie, o Č. Landsbergis tik vizuotų. Vyriausiasis įgaliotinis su tuo nesutiko. Reikalavo, kad pasus išduotų jis, o Vokietijos generalinis konsulas tik vizuotų. Nepavykus susitarti, kuriam laikui tremtinių grąžinimas iš Maskvos sustojo. Liepos mėnesį Mykolui Sleževičiui ir Konstantinui Lapinui su Vokietijos generaliniu konsulu pavyko susitarti, kad jie išduos paliudijimus Lietuvos piliečiams, jais remdamasis Vokietijos generalinis konsulatas išduos Lietuvos piliečio pasą[1]. Gerai dirbantį Konstantiną Lapiną 1918 m. spalio 14 d. Lietuvos Valstybės Taryba įgaliojo būti atstovu ir ginti Lietuvos valstybės ir Lietuvos piliečių interesus Maskvoje ir miesto apylinkėse „prieš Rusijos respublikos valdžią, taip pat Vokietijos Reicho atstovybėje bei konsulate ir tarp kitų valstybių atstovų“. 1919 m. pavasarį, prasidėjus Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui, grįžimas buvo pristabdytas.
Nauja tremtinių grįžimo banga prasidėjo 1920 m. birželio 30 d., su Sovietų Rusija pasirašius tremtinių grąžinimo sutartį. Maskvoje dirbo du įgaliotiniai tremtiniams grąžinti – Vanagaitis ir Skardinskas. Jie jau buvo pradėję grąžinimo darbus. 1920 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais į Lietuvą grįžo tremtiniai iš Tambovo, Kalugos, Kursko. Lietuvos įgaliotiniai Maskvoje derėjosi dėl ešelonų skaičiaus padidinimo. Į Petrogradą rūpintis grįžtančiais Lietuvos piliečiais 1921 m. pavasarį išvyko konsulas Aleksandras Dubinskis. Jis konsulate dirbo su įgaliotiniu tremtiniams grąžinti Vaclavu Čepaniu. Per Petrogradą į Lietuvą 1921 m. grįžo lietuviai tremtiniai iš Sibiro – Tomsko, Novonikolajevsko, Tiumenės, Išimo.
Tolimajame Sibire pilietinio karo atskirtais lietuviais tremtiniais 1918–1919 m. rūpinosi profesoriaus Kazio Būgos vadovaujamas Centralinis lietuvių biuras Sibire. Jo nariai parengė ir atspausdino Lietuvos piliečio liudijimus, kurie Urale ir Vakarų Sibire sugrįžus Sovietų valdžiai 1920 m. pradžioje padėjo jiems parvykti į Lietuvą. Nuo 1920 m. rugpjūčio Lietuvos piliečiais Sibiro krašte ir Tolimųjų Rytų Respublikoje rūpinosi Lietuvos Respublikos įgaliotinis Vladivostoke Juozas Vaitiekaitis, o nuo 1921 m. rugsėjo – Čitoje reziduojantis Lietuvos įgaliotinis Motiejus Čepas. Abu įgaliotiniai ieškojo būdų, kaip iš Tolimųjų Rytų į Lietuvą pargabenti apie 3000 lietuvių. Tai padaryti pavyko tik 1923 m. pradžioje. Per ketverius metus iš Sovietų Rusijos į Lietuvą sugrįžo 350 tūkst. Lietuvos piliečių.
Ukrainoje lietuvių pabėgėlių grąžinimo darbus nuo 1921 m. kovo mėnesio koordinavo specialusis įgaliotinis Zigmas Toliušis-Stasiulevičius. Jis buvo įgaliotas Charkove tartis su sovietinės Ukrainos vyriausybe dėl lietuvių pabėgėlių grąžinimo ir paskirti nuolatinius Lietuvos įgaliotinius Charkove, Odesoje ir Kijeve. Lietuvos įgaliotiniai turėjo įgyvendinti Lietuvos ir Sovietų Ukrainos 1921 m. vasario 14 d. pasirašytą sutartį ir padėti į Lietuvą sugrįžti 69 tūkst. lietuvių.
Tuo pat metu Ukrainoje generolo leitenanto Piotro Vrangelio armijos likučiai, spaudžiami bolševikų, traukėsi iš Krymo. Dalis jų laivais pasiekė Konstantinopolį. Su juo į Turkijos sostinę laivais išplaukė apie tūkstantis lietuvių. Dalis jų buvo civiliai, kiti – prievarta mobilizuoti į gen. ltn. P. Vrangelio kariuomenę karininkai ir kareiviai. Jais rūpinosi kapitonas Bronius Blaveščiūnas. Jis 1920 m. gruodį susisiekė su Lietuvos vyriausybe ir gavo iš jos įgaliojimą atstovauti Lietuvos piliečiams Turkijoje. Įkūrė Lietuvos vyriausybės įgaliotinio biurą Konstantinopolyje. Kapitonas buvo puikus organizatorius. Jis sugebėjo surinkti ir apgyvendinti bendrabutyje po skirtingas Turkijos vietas išblaškytus lietuvius, parūpino jiems pinigų pragyvenimui, kelionės dokumentus ir sudarė galimybę parvykti į Lietuvą maršrutu Konstantinopolis–Svilengradas–Sofija–Zarebrodas–Belgradas–Zagrebas–Mariboras–Viena–Pasau–Berlynas–Kaunas. 1921 m. visi Lietuvos piliečiai iš Turkijos sėkmingai grįžo į tėvynę. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė įvertino kapitono B. Blaveščiūno organizacinius gebėjimus ir jam grįžus į Lietuvą pasiūlė darbą ministerijoje.
[1] Maskvos lietuvių šelpimo draugijos pirmininkas (K. Lapinas), remdamasis gautais dokumentais ir Vokietijos generalinio konsulato Maskvoje pranešimu, išduodavo paliudijimus, kad „LIETUVOS PILIETIS“ yra įtrauktas į sąrašą asmenų, kurie yra Vokietijos generalinio konsulato Maskvoje globoje, kad „jis ir jo turtas yra ginami Vokiečių imperijos ir kad jis neturi būti šaukiamas Rusijos kariuomenėn“.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.