Lenkų kalbos mokytojų rengimo istorija ir aktualijos

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Lietuvoje yra 78 mokyklos (čia įskaičiuotos gimnazijos, progimnazijos, darželiai-mokyklos, po vieną specialiąją ir profesinę mokyklas ir kt.) bei 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų ar grupių, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba. Visos jos yra Rytų Lietuvoje: Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Švenčionių miestuose ir rajonuose. Norėdami jose dirbti lenkų kalbos mokytojais, lenkų filologijos studijas dažniausiai renkasi abiturientai, baigę mokyklas lenkų mokomąja kalba, nors yra buvę atvejų, kai sėkmingai studijuodavo ir lietuviai, išmokę lenkų kalbą, kuria vyksta specialybės dalykų paskaitos (pedagoginiai ir bendrieji dalykai dėstomi lietuviškai). Apie lenkų kalbos mokytojų rengimą „Švietimo naujienoms“ papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lenkų filologijos studijų programos komiteto pirmininkė, Mokytojų rengimo instituto docentė Henrika SOKOLOVSKA (H. S.) ir dėstytoja doc. dr. Irena MASOIT (I. M.).

 

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie lenkų filologijos studijų tradicijas Lietuvoje?

H. S. Polonistikos studijos, lenkų kalbos mokytojų rengimas (lenkų filologijos studijos su pedagogikos specializacija) pradėtas vykdyti nuo 1961 m. tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Tuo metu tai buvo vienintelės polonistikos studijos, jas baigę absolventai dirbdavo ne tik mokykloje, bet ir žiniasklaidoje, kultūros įstaigose ir pan. Iki 2013 m. buvo bakalauro ir magistro studijos. Visada glaudžiai bendradarbiaudavome tiek su Vilniaus regiono mokyklomis lenkų mokomąja kalba, tiek su Lenkijos universitetais – Vroclavo universitetu, Krokuvos pedagoginiu universitetu, šią veiklą tęsiame ir dabar. Iš to ir mes, ir studentai gauname daug naudos. Dėstytojai važiuoja į minėtas aukštąsias mokyklas skaityti paskaitų, dalyvauja konferencijose, Lenkijos dėstytojai atvažiuoja į Lietuvą, rengiamos bendros konferencijos. Pagrindinis mūsų darbas – mokytojų rengimas, bet tai tik viena iš darbo sričių: dirbame mokslinį darbą…

 

I. M. …atnaujiname konferencijų ciklą „Tapatybė kultūrų sankirtoje“ – konferencijos tarpdisciplininės, jas organizuojame kartu su Ostravos (Čekija) universitetu ir Krokuvos pedagoginiu universitetu, daugiausia dėmesio skiriame tam, kad gimtoji kalba funkcionuotų daugiakultūrėje aplinkoje, svarbus ir pedagoginis aspektas. Nuo pat polonistikos dėstymo Lietuvoje pradžios bendradarbiaujame su mokyklomis – dėstytojai organizavo mokytojams seminarus, rašė vadovėlius, mes šią tradiciją perėmėme, rengiame mokymo priemones, teikiame visokeriopą metodinę paramą – dalyvaujame rengiant olimpiadų užduotis. Neseniai Švietimo akademijoje vyko mokinių, kurie važiuos į tarptautinę lenkų kalbos ir literatūros olimpiadą Varšuvoje, stovykla. Tai individualūs užsiėmimai, mokymai, konsultacijos. Mūsų mokiniai ten konkuruoja su kitų šalių ugdytiniais, norime, kad jie galėtų garbingai atstovauti Lietuvai. Malonu, kai mūsų mokiniai tampa laureatais, tikimės, kad ir šį kartą jie gerai pasirodys. Ši olimpiada vyksta kasmet, tie mokiniai, kurie Lietuvos mokinių lenkų kalbos olimpiadoje tampa nugalėtojais, važiuoja į Lenkiją.

 

H. S. Gerai pažįstame visų mokyklų lenkų mokomąja kalba mokytojus, nes organizuojame daug seminarų, mokymų ir pan. Stengiamės, kad kartu su mokiniais atvažiuotų ir mokytojai, su jais dirbame atskirai. Be to, mes irgi važiuojame į mokyklas, kurios mus kviečia, neseniai dalyvavome Vilniaus rajono mokyklų teatrų festivalyje, skirtame Tarptautinei teatro dienai.

 

Kas pasikeitė ir keisis ateityje, tapus VDU dalimi?

H. S. Naujai įsteigtos Švietimo akademijos struktūra labai griežta, neatsirado vietos Lenkų kalbos ir kultūros centrui, nes nebuvo nei katedrų, nei fakultetų, jų nėra ir dabar, bet struktūra plečiasi. Todėl matome perspektyvą, nes mokyklose lenkų mokomąja kalba reikia mokytojų – ir lenkų kalbos, ir pradinio ugdymo. Šiemet Švietimo akademija skelbs priėmimą į lenkų kalbos pedagogikos programą, atnaujintą pagal VDU standartus: visiems studentams privalomi bendrieji dalykai, daug dėmesio skiriama anglų kalbai, humanitarinės krypties studijų programose atsirado šiek tiek tiksliųjų mokslų, gamtamokslių paskaitų (ir atvirkščiai), bet specialybės dalis liks ta pati – 60 kreditų pedagogikos dalykams, praktikai mokyklose, daugiau nei 100 kreditų specialybės dalykams – kalbotyrai ir literatūrai didaktikos, metodikos fone. Atnaujiname dalykų turinį, atsižvelgiame į mūsų kultūrinę aplinką, mokinių daugiakultūriškumą. Studentų grupės nedidelės, kiekvienam galima skirti daugiau dėmesio, dirbti individualiai, rengti daugiau diskusijų.

 

I. M. Didžiausias pasikeitimas – tai programos pavadinimas. Buvo lenkų filologija, o dabar lenkų kalbos ir literatūros pedagogika. Pagaliau pavadinimas iš tikrųjų atitinka mūsų programą.

 

H. S. Yra ir vertimo paskaitų, dirbsiančiajam mokykloje šio dalyko gal ir nereikės, bet suteikiame platesnių žinių. Ne visi baigę studijas nori būti mokytojais. Tik per praktiką žmogus sužino, ar tikrai gali ir nori dirbti mokykloje. Mano nuomone, turėtų būti konkurencingumas, darbdaviui naudinga turėti galimybę palyginti ir atrinkti geriausius: jei jis galės rinktis, tada gal ir pas mus ateis labiau motyvuoti, geriau besimokantys studentai, jie labiau stengsis. Buvo laikas, kai bandyta paskaičiuoti, kiek mokytojų reikės, bet negalima galvoti, kad visi, kuriuos priimame, eis dirbti į mokyklas. Todėl norime, kad tie, kurie netaps mokytojais, irgi turėtų darbą – manau, kad dėl to problemų nekils, galės dirbti vertėjais ir pan. Taip pat programoje yra krašto pažinimas, lietuvių ir lenkų gretinamoji kalbotyra, į programą kaip pasirenkamąjį dalyką įtraukėme žurnalistinius tekstų žanrus. Psichologinės žinios pravers ne tik pedagogui, bet ir kitą specialybę pasirinkusiam žmogui. Suteikiame šiek tiek žinių apie Lenkijos istoriją, Vilniaus kraštą.

Trūksta pradinių klasių mokytojų

 

Kokia dalis studentų, baigę studijas, pasirenka pedagogo kelią?

H. S. Būna grupių, iš kurių visi absolventai eina į mokyklas, būna, kad susiranda darbą, pavyzdžiui, redakcijoje jau studijų metu. Pusė paskutiniųjų metų absolventų nuėjo į mokyklą, kitų darbas susijęs su lenkų kalba, tekstų kūrimu, redagavimu. Dabar mokykloms trūksta pradinių klasių mokytojų, anksčiau turėjome dvigubos specialybės – lenkų filologijos ir pradinio ugdymo – grupes. Dabar šią spragą reikia užpildyti. Mūsų absolventės eina dirbti pradinių klasių mokytojomis, vėliau ieško būdų persikvalifikuoti. Mokyklų vadovai, ieškodami tokių mokytojų, sako, kad ši išeitis jiems atrodo geriausia. Bandysime ieškoti galimybės per studijas įgyti antrą kvalifikaciją.

 

Ar jaučiamas lenkiškai kalbančių mokytojų (gal ir ikimokyklinio ugdymo auklėtojų) trūkumas?

H. S. Taip, trūkumas yra, šią problemą galima pajusti pabendravus su mokyklų vadovais. Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz szkolna“, su kuria bendradarbiaujame, paskaičiavo, kiek mokytojų trūksta ir kiek jų reikės po penkerių ar dešimties metų. Kaip galima numatyti, labiausiai mokyklose lenkų mokomąja kalba trūksta ir trūks pradinio ugdymo mokytojų, taip pat ir kitų pedagogų. Ši problema išliks, todėl tikimės, kad bus galimybė persikvalifikuoti, pasirinkti antro mokomojo dalyko bloką, modulį. Dabartinėje programoje tai kol kas nebuvo numatyta, jei bus galimybė, stengsimės ją išnaudoti. Ypač mažoms mokykloms aktualu, kad mokytojas būtų dviejų dalykų.

 

I. M. Vokietijoje būsimiems mokytojams praktiškai būtina rinktis du dalykus.

H. S. Kol buvo vykdomos 5 metų trukmės vientisosios studijos, studentai galėdavo rinktis lenkų filologijos ir istorijos arba biologijos, lietuvių kalbos, informatikos studijų programas. Baigę šias specialybes absolventai, su kuriais palaikome ryšį, dažniausiai dirba pagal antrąją specialybę.

 

Kurie dalykai mokyklose lenkų mokomąja kalba dėstomi lietuvių, o kurie lenkų kalba?

H. S. Mokyklose yra dvikalbis mokymas, visos pamokos vyksta lenkiškai, vidurinio ugdymo klasėse, jei rengia mokinius egzaminui, pedagogai naudoja lietuviškus vadovėlius, terminologiją, tekstus.

I. M. Nebent trūksta lenkiškai kalbančių mokytojų ir dirba lietuvis mokytojas, bet tokie atvejai reti. Dauguma vadovėlių verčiami į lenkų kalbą.

 

2016 m. Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo diskutuota apie šiuolaikiškų lenkų kalbos vadovėlių poreikį. Galbūt žinote, kaip išsisprendė šis klausimas, kokia situacija šiuo metu?

H. S. Vadovėlių vertimas finansuojamas iš mokinio krepšelio lėšų, o problema tik paūmėjo: naujų vadovėlių seniai nebuvo, poreikis yra. Dalyvaujame diskusijose, ekspertinėje veikloje. Praeitais metais kartu su Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz szkolna“ ir Švietimo ir mokslo ministerija kalbėjome, kad reikia ne rašyti naujus vadovėlius, o pirkti juos iš Lenkijos, jei reikia, pritaikyti pagal Lietuvos programas. Ten labai geri vadovėliai, didelis pasirinkimas, nusižiūrėjome vieną leidyklą, kuri leidžia vadovėlius nuo elementoriaus iki pat dvyliktos klasės.

 

I. M. Lenkijos mokyklų Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo teksto suvokimo testo rezultatai geresni nei mūsų, būtų proga pasimokyti iš kaimyninės šalies patirties.

H. S. Ten metodika, didaktika yra aukšto lygio, pagalvojome, kad patys nieko geresnio per trumpą laiką nepadarysime.

 

Kaip bėgant metams keičiasi studentų skaičius, motyvacija?

I. M. Nuo 2011 m. studentų skaičius kiek sumažėjo.

H. S. Pernai baigė 8 ir įstojo 6. Jie įstoja dažniausiai į mokamas studijas. Nuo 2012 m. gauname paramą iš Lenkijos vyriausybės per Lenkijos ambasadą, kuri apmoka mūsų studentų studijas.

I. M. Kol būdavo nemokamų vietų, nuo antro–trečio iki ketvirto kurso visi studentai vykstant rotacijai pasiekdavo valstybės finansuojamas vietas dėl gerų mokymosi rezultatų, tai būdavo paskata, kad įstotų.

 

Tikriausiai studentai turi galimybę naudotis mainų programomis, studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje?

H. S. Naudodamiesi mainų programų galimybėmis mūsų studentai studijuoja Ostravos (Čekija), Vroclavo, Krokuvos, Liublino universitetuose. 50 metų gyvuoja tradicija kasmet dviem savaitėms važiuoti į Vroclavo universitetą, studentai ten lanko paskaitas, eina į biblioteką ieškoti informacijos lenkų filologijos temomis kursiniams ar bakalauro darbams, nes Lietuvoje tokios literatūros mažiau. Šį pavasarį irgi suplanuota tokia išvyka.

 

I. M. Taip pat organizuojame kelių dienų edukacines išvykas, stengiamės gauti finansavimą parašę projektus, paraiškas. Stengiamės į ekskursijos organizavimą įtraukti studentus, kad pasirengtų papasakoti apie lankomas vietas. Lankėmės Poznanėje, Krokuvoje, Gdanske.

H. S. Čia, auditorijoje, kalbėti apie lenkų kultūrą yra tik pusė darbo, reikia prie jos prisiliesti gyvai.

 

Žinau, kad artimiausiu metu duris atvers Lenkų kalbos ir kultūros centras. Papasakokite apie jį.

H. S. Nuo 2019 m. sausio 1 d. VDU Švietimo akademijoje įsteigtas neakademinis padalinys – Lenkų kalbos ir kultūros centras. Jo funkcionavimas dar neprasidėjo, ruošiame nuostatus, bus paskirtas vedėjas ir greitai šį centrą atidarysime. Dirbame įprastą dėstytojų darbą, centro veikla bus ta, apie kurią pasakojome, tęsime ją…

I. M. …ir koordinuosime įvairių institucijų veiksmus, nuo kurių priklauso mokytojų lenkų mokykloms rengimas. Bandysime išspręsti mokymo priemonių stokos problemą, nors šis procesas vyksta lėtai.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingai įgyvendinti visus sumanymus.

 

Po interviu su pašnekovėmis VDU Švietimo akademijos interneto svetainėje pasirodė informacija, kad VDU bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams paskelbė atranką į projekto „TĘSK“ pedagogų perkvalifikavimo programas, suteikiančias galimybes mokyti antro mokomojo dalyko – fizikos, matematikos, anglų kalbos – arba dirbti pagal pradinio ar ikimokyklinio ugdymo programas. Studijos vyks Vilniuje ir Kaune, tai turėtų padėti spręsti interviu minėtą problemą dėl mokytojų trūkumo.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *